Retėjame…

Birželio 19 d. senoji Nacionalinės filharmonijos orkestro karta netikėtai prarado savo didžiai gerbiamą kolegą, ilgametį orkestro fagotininką Vytautą Aleksandrą Bertlingą (1925–2006 m.). Jį ištiko ypatinga mirtis: ne kokia nors populiari šiuolaikinė liga nusinešė, o laukinės bitės geluonies kirtis betvarkant derlių savajame sode. Smūgis ištiko ne vien artimuosius – žmoną, dvi dukras su šeimomis ir gimines, bet ir mus, jo ilgų metų bendradarbius.

Vytautas gimė Kruonio miestelyje (Kaišiadorių apskritis) gausioje staliaus ir gabaus liaudies menininko šeimoje, buvo joje pagrandukas. Tesulaukus jam šešerių, mirė motina, visų kampų laikytoja. Buities vargai užgulė tėvo ir vyresniųjų sūnų pečius. Į namus brovėsi skurdas. Tačiau nepaisant negandų visi buvo linkę muzikuoti, muzika tapo dvasine atgaiva. Tad Vytautas neatsitiktinai pasirinko muziko profesiją, pėsčiomis pasiekė Kauną, įstojo į J. Gruodžio muzikos mokyklą ir ją užbaigęs mokslus tęsė Vilniaus konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), pas dėstytoją Kazimierą Paulauską, ir baigė ją 1955 metais.

Dar studentas Vilniaus radijo komiteto vadovės buvo pakviestas į simfoninį orkestrą (netrukus Filharmonijos). Čia ištikimai tarnavo muzikai 25-erius metus. Buvo kuklus, bet labai atkaklus, ir svajonę tapti muziku pavertė tikrove.

Sulaukęs šešiasdešimties, niekieno neverčiamas tyliai pasitraukė į pensiją, nors orkestre buvo gerbiamas ir jaunesniųjų pūtikų neatsitiktinai vadinamas "tėčiu". Savo patirtį dosniai dalijo atžalynui niekada nereikšdamas pranašumo, o tik geranoriškai dovanodamas, ką turėjo sukaupęs per savo muzikinį gyvenimą. Pensininku tapęs, dar keliolika metų M.K. Čiurlionio menų mokykloje konsultavo internato mokinius, buvo jų korepetitoriumi.

Ne kasdien sutinkami švelnūs žmonės, skleidžiantys šilumą, jaukumą. Toks buvo V.A. Bertilingas. Orkestre niekada nepastebėdavome Vytauto agresijos ar nepakantumo proveržių, todėl ir menam jo asmens išskirtinumą. Tokių nedaug orkestre buvo, dar mažiau lieka. Retėjame...

Nors Vytautas sulaukė brandžių metų, bet jo buvimas nepabodo, taip ir tęstųsi, jei ne ta nelemta, nenuspėjama baigtis.

Laidotuvės nebuvo pompastiškos, o tylios ir pagarbios. Atsisveikinimo rimtį sutaurino solidus choras bei vagonėliai, taip pat ir jaunesniųjų mūsų simfoninio orkestro kolegų grupė.

Tebus Jam nejuntamos Vilniaus Karveliškių kapinių smiltys...

Margarita Dvarionaitė