Juozas Tiškus (1929–2006)

Iš nuotraukos žvelgia linksmas veidas. Blizgantis sceninis kostiumas, aplinkui – žaismingi muzikantų veidai. Nežinia, kas paskatino jauną J. Gruodžio mokyklos vaikinuką, akordeonistą susidomėti pokaryje nepageidautina muzika – džiazu. Ne kavinėse skambančia produkcija, o džiazu. Gal amerikietiškų filmų muzika, kurios natų Juozas rado likviduojamų Kauno gaidų parduotuvių maišuose, skirtuose išmesti, sunaikinti. O gal dar džiazą mėginusių groti ir per karo negandas išlikusių Kauno muzikantų dvasia? Tačiau komjaunimo uoliesiems kovojant su "storulių muzika", J. Tiškus jau 1956 m. vadovavo pirmajam 28 muzikantų estradiniam orkestrui, sudarytam iš Kauno politechnikos instituto studentų.

Kitais metais vykusiame VI Pasaulio demokratinio jaunimo ir studentų festivalio Maskvoje konkurse iš pasirodžiusių 17 kolektyvų J. Tiškaus orkestras buvo trečias. Dar po metų, 1958-aisiais, J. Banaičio iniciatyva Filharmonijoje buvo įkurtas Lietuvos estradinis orkestras, – LEO. Į Vilnių suvažiavo nemažai gabių, džiazo muziką J. Tiškaus orkestre norinčių groti muzikantų.

1963–1965 m. LEO buvo pats pajėgiausias džiazo orkestras Baltijos kraštuose. Po labai atsakingų ideologiniu ir meniniu požiūriu gastrolių Maskvoje, Kremliaus teatre, 1965 m. J. Tiškui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas. 1966-aisiais LEO buvo reformuotas ir, įsimetus vokalinių-instrumentinių ansamblių virusui, tapo "Estradinių melodijų" kolektyvu.

Niekada J. Tiškus nepanašėjo į įprastą "estradininką": visada pasitempęs, dalykiškas. Dabar tarsi šaiposi iš manęs žavus veidas fotografijoje: "Kiek sunkių dešimtmečių prabėgo kovojant už naują žanrą, už gerą muziką, už jaunus, talentingus, tobulėti norinčius muzikantus, dainininkus! Išaugo profesionalūs scenos artistai – Nijolė Ščiukaitė, Liliana Ablėnaitė, Danutė Neimontaitė, Alfonsas Jarulis ir kiti muzikai. Kas šiandien tai atsimena? Nėra nė pavardžių tų pradininkų enciklopedijose, lietuviško džiazo žinynuose... Pirma buvo įamžinami partijos sekretoriai, dabar, – politikai, turtingi ponai ir ponios. Mes tokie nebuvome. Mes buvome turtingi savo dvasia", – su širdgėla Juozas Tiškus kalbėjo dar šį ankstyvą pavasarį.

Dabar nebesulaukė jo pargrįžtant nuo miesto mūrų lietuviškos lankos, paukščių klegesys kaimo trobos pašonėje, nebesulauks ir jauni akordeonistai, kuriems pastaraisiais metais sukūrė ne vieną šmaikščią pjesę. Jis nuėjo ten, kur nebereiks maištauti prieš rutiną ir nepagarbius valdininkus ir tik nuo savo darbų istoriją pradedančius rašyti žmones. Išėjo ten, kur nuo amžinų gastrolių prastais autobusais siautulio pailsės nuvargusi širdis.

Jo kambaryje nuo sienų kreida, akvarele, dar kažin kuo įamžinta šypsosi Nijolė. Jai jis dedikavo daugiausiai savo sukurtų dainų. Tegul bent jos skamba primindamos kūrybingą, darbštų, muzikai pašvęstą gyvenimą.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė