Pirmasis

Vedamas muzikinės minties

Valerijus Gergijevas ir Londono simfoninis orkestras

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

iliustracija
Valerijus Gergijevas
M. Raškovskio nuotr.

Po kelionės, ilgos repeticijos Operos ir baleto teatro salėje, likus dviem valandoms iki koncerto, dirigentas Valerijus Gergijevas sutiko skirti laiko žurnalistams. Ne pasipuikavimui, bet siekdamas pateikti savo požiūrį į kai kuriuos muzikinės kultūros reiškinius, pristatyti savąjį vadovaujamą Peterburgo Marijos teatrą, Londono simfoninį orkestrą ir kitus kolektyvus, su kuriais artimiausiai bendradarbiauja. Paprastas, be pozos žmogus. Tačiau jauti jo vidinį susikaupimą, dėmesingumą susirinkusiems, pokalbyje dalyvavusiems Londono simfoninio orkestro direktorei Kathryn McDowell ir Vilniaus festivalio meno vadovui Gintautui Kėvišui.

Pirmus kartus ano amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje V. Gergijevą teko matyti diriguojantį Maskvoje ir tuometiniame Leningrade. Tuosyk melomanai apie jauną, temperamentingą osetiną kalbėjo kaip apie "daug žadantį". Baigė Leningrado konservatoriją, Iljos Musino klasę, – kaip ir vyresnieji pokario Lietuvos dirigentai. Dar studijuodamas, 1975 m., būdamas dvidešimt dvejų, laimėjo sąjunginį dirigentų konkursą, o po metų – Herberto von Karajano konkursą Berlyne. Tai buvo aukščiausias jauno žmogaus įvertinimas. Marijos (tarybiniais metais – Kirovo) teatre debiutavo 1978 metais. 1988-aisiais pradėjo vadovauti Peterburgo Marijos teatro operos trupei, o nuo 1996-ųjų iki šiol yra teatro generalinis direktorius.

1989 m. V. Gergijevas debiutavo Šlėzvigo-Holšteino festivalyje, žymiuose Europos forumuose pristato Marijos teatrą ir dabar. 1991 m. plačiai nuskambėjo V. Gergijevo operinis debiutas Bavarijoje (buvo parodytas M. Musorgskio "Borisas Godunovas"). 1997-aisiais debiutavo Niujorko "Metropolitan Opera" teatre. V. Gergijevas yra ne vieno žymaus kolektyvo pagrindinis kviestinis dirigentas. Už meninius laimėjimus, vaisingą bendradarbiavimą apdovanotas įvairiomis vyriausybių, karalių, visuomenininkų skirtomis regalijomis. Intensyviai bendradarbiauja su plokštelių firma "Philips classics". Įvairiose firmose įrašė apie 100 CD. "Jaunam dirigentui svarbu sugebėti nesiblaškyti nuo orkestro prie orkestro, bet koncentruotis ties vienu kolektyvu, mokytis iš savo klaidų. O jų ir aš daug dariau. Geros muzikos yra labai daug, nesvarbu, ar tai operinė, baleto, ar simfoninė. Reikia išmokti tai išgirsti", – spaudos konferencijoje kalbėjo V. Gergijevas.

V. Gergijevo vadovaujamas Peterburgo Marijos teatras – tai dviejų tūkstančių žmonių kolektyvas. Menininkai, techninis personalas, vadybininkai. Klausydama spaudos konferencijoje V. Gergijevo, vis daugiau juo žavėjausi: tai ne deklaruojantis, bet tikras Rusijos, Peterburgo ir Marijos teatro patriotas, bandantis formuoti aplinkinių žmonių pagarbią jauseną menininkui, sulaužyti tarybinės kasdienybės išugdytus darbo principus ir nepasiduoti pagundai komercializuoti savo gyvenimą, – apsistatyti naujais automobiliais, pilimis, nereikalinga prabanga. V. Gergijevas, galintis pelnytis didelius honorarus vien diriguodamas visuose pageidaujamuose teatruose, ir šiandien aukojasi Peterburgui. Jam 53-eji, bet jis vis dar mokosi. "Rusijoje daug talentingų žmonių. Tačiau labai bloga darbo organizacija, vadyba. Neišmoko patys pinigus užsidirbti, vis su ištiesta ranka kultūros įstaigų vadovai pas valdžią bėgioja! Mano tikslas – sukurti tokią darbo organizavimo sistemą, kad Marijos teatras ir jame dirbantys žmonės gyventų taip, kaip Paryžiuje, Niujorke ar Milane. Argi jie to neverti? Kokių talentų mes turime! Jaunų artistų reikia ieškoti, juos palaikyti, populiarinti, kad žvaigždėmis jie taptų čia, Rusijoje. Teatro prestižas jiems padės greičiau apsispręsti: dainuoti Peterburge ar belstis kažkur į užsienio teatrus. Mano vadovaujamame teatre uždarbis didėja beveik kiekvieną mėnesį. Visada daugiau finansuojami tie, kurie parengia kažką nauja, kurie rodo iniciatyvą, tiesiog – gerai dirba. Jau penkiolika metų mūsų artistai gastrolėse nesimaitina konservais, nesiveža dešrigalių, negeria spirale kaitintos arbatos. Visur jie jaučiasi žmonėmis. Patys pripratinome, kad mūsų menininkai užsienyje būtų išmaldos prašytojai. Marijos teatro orkestras yra tikrai geras ir už kapeikas į jokias gastroles nevažiuoja. Orkestras iš Rusijos? Puiku, bus pigu. Ne, nebebus pigu. Gana! Ar ne mes patys, norėdami lengvai pasipinigauti, savęs negerbiame? Nacionalinio vardą turintis teatras turi būti nacijos pasididžiavimas: savais dainininkais, spektaklių kūrėjais, naujais kūriniais, originaliais savų režisierių pastatymais, išugdytais talentingais menininkais. Marijos teatre buvo propaguojami, įrašomi į plokšteles, subrendo tikros didžiosios muzikos pasaulio žvaigždės: Olga Borodina, Jevgenijus Kissinas, Maksimas Vengerovas; didžiuojuosi talentinga dainininke Ana Netrebko, kitais augančiais menininkais. Tokia visų reikšmingų kolektyvų tradicija. Jei jais nesirūpinsime, tai ar galės teatras, orkestras vadintis nacionaliniu? Agentūra, ir tiek. Svarbiausia – pasiekti darbo disciplinos, gebėti savo veikla veikti ne tik miestą, bet ir regionų kultūrą. Pasaulis pasikeitė. Pažiūrėkim į pokario Japoniją, augančią Kiniją, Taivaną... Žaviuosi stebėdamas, kaip bręsta Skandinavijos kraštai... Pasaulio kaita dabar – audringas procesas. Ar mes dar spėsime įšokti į paskutinį greitai judančio traukinio vagoną?"

V. Gergijevas, diriguodamas teatro spektakliams, simfoniniams orkestrams Niujorke ("Metropolitan Opera"), Milane ("La Scala"), Roterdame, Paryžiuje, Helsinkyje, Londone ("Covent Garden"), Vienoje, daugelyje prestižinių salių, organizuodamas mažesnius, didesnius ir didžiulį "Baltųjų naktų" festivalį (apie 100 koncertų) Peterburge, gailisi, kad per mažai koncertuoja Rusijoje. "Menas reikšmingas suartinant žmones, tautas, įtaigesnis nei politikų kalbos. Neseniai vyko teatro gastrolės Ukrainoje. Priėmė nepaprastai puikiai."

Labai svarbu, kad teatro kolektyvas vadovu pasitikėtų ir visi kartu brandintų daug kainuojantį organizmą. "Kad ir kur aš būčiau, kiekvieną dieną stengiuosi teatrui nuveikti kažką gera. Kartais tai gastrolių sutartys, spaudos konferencija, susitikimai su galimais mecenatais, savo artistų propaganda ir panašiai. Visur prisistatau su savojo teatro vėliava." V. Gergijevas yra turistinių projektų iniciatorius. Gilinasi ne tik į teatro restauracijos problemas, bet ir į Peterburgo ateities plėtrą. "Teatras miesto struktūroje negali būti tik vienišas organizmas. Linkolno ar kurio nors kito centro istorija rodo, kad tik sukūrus gerą infrastruktūrą mieste teatras taps tikru traukos centru."

Vadybininkas ir menininkas moka planuoti savo laiką, sako miegui tegalįs "skirti 4–5 valandas... Reiktų daugiau pabūti su šeima..." Jis reiklus ir sau, ir kolektyvui. "Labiausiai siutina žmonės, nepaisantys teatro reikalų. O jei nori uždirbti teatrui pinigų, kartais reikia elgtis ir bjauriai." Įdomu, ar dirigentui žinomi remiamieji valstybine dotacija. "Metropolitan Opera" valstybė beveik nefinansuoja. Ir kitus didžiuosius teatrus tik minimaliai. Gerai, kai padeda. Tačiau nepriteklius nuo 2000 metų pastūmėjo pradėti kitaip vertinti mūsų veiklą. Ir dabar tvirtinu: viskas – mūsų statomų spektaklių kokybė, bręstančių artistų lygis ir finansai – priklauso nuo mūsų pačių." Taigi teatro "Metropolitan Opera" valstybė skiria apytiksliai 400 tūkst. Lt, o Lietuvos opera (LNOBT) iš valstybės gauna 17 mln. Lt dotaciją... "Į Rusijos Prezidentą stengiuosi nesikreipti. Jis juk žino, kas yra Marijos teatras. Ar moralu kreiptis į Prezidentą, kaulyti pinigų, jei tu, spręsdamas problemas, pats nieko nenuveikei?"

iliustracija
Valerijus Gergijevas
M. Raškovskio nuotr.

Dabar teatro kolektyvas sunerimęs, nes nuo sausio iki 2008 m. vasaros pastatas bus rekonstruojamas. V. Gergijevas sprendžia rimtas artistų darbo organizavimo problemas: "Kolektyvas negali išsibėgioti po užsienio teatrus. Reikia padėti visiems likti namuose. Rekonstrukcijai sukaupėme nemažai donorų pinigų, kad tik greičiau baigtųsi darbai... Vadovauji teatrui, keli tūkstančiai tave išrinko, – vadinasi, privalai jausti už juos visus atsakomybę. Siekiant tikslų, teatre turi veikti gera komanda, – kaip ir mano mėgstamame futbole. Reikia išmokyti visus didžiuotis pergalėmis, savo teatru, miestu ir tėvyne. Visus."

V. Gergijevas pirmą kartą Lietuvoje lankėsi būdamas trisdešimties, 1983-aisiais. Dirigavo Gijos Kančelio simfoniją. Solistas buvo Viktoras Tretjakovas. Tačiau ypatingo įspūdžio nepaliko. Užfiksuota tik pavardė. Favoritais Lietuvoje tuomet buvo su San Francisko simfoniniu orkestru Vilniuje koncertavęs Seiji Ozawa ir ne vienas su Filharmonijos simfoniniu orkestru dirbęs prancūzų ar vokiečių dirigentas, taip pat – Oganesas Durjanas, Vladimiras Fedosejevas, legenda tapęs Eugenijus Mravinskis.

Šįsyk, jau antrą kartą, V. Gergijevas pasirodė kaip Vilniaus festivalio svečias (2001 m. festivalyje koncertavo su Marijos teatro simfoniniu orkestru), subrendęs meistras. Vilniun su Londono simfoniniu orkestru atvyko pakeliui į Peterburgo festivalį. Turėjome galimybę paklausyti vieno iš geriausių ir seniausių Europos simfoninių orkestrų.

Kolektyvas įkurtas 1904 metais. Iki 1911 m. jam vadovavo Hansas Richteris. Būtina minėti tokius orkestro lyderius kaip Pierre’as Monteux, André Previnas, Claudio Abbado, seras Colinas Davisas. Nuo 2007 m. sausio orkestro vadovu taps Valerijus Gergijevas. Londono simfoninis orkestras – pirmas Europos orkestras, 1912 m. su Arthuru Nikischu keliavęs po JAV. Laimingai baigėsi antrosios orkestro gastrolės po Šiaurės Ameriką: buvo rezervuoti bilietai į "Titaniką", tačiau paskutinę minutę kompanija atsisakė kolektyvą priimti. 1982 m. muzikantai apleido "Royal Festival Hall" ir dabar dirba "Barbican centre". Tik 20 procentų biudžeto sudaro valstybinė dotacija.

W.A. Mozarto operos "Figaro vedybos" uvertiūra atlikta bravūriškai, su tokiu įkvėpimu, kokiu ir buvo autoriaus sumanyta. Gyvenimo alkio apoteozė liejosi ilgomis melodinėmis linijomis, puikiai derančių akordų vertikalėmis, tiksliai artikuliuotomis frazėmis, prasmingais f/p štrichais. Neforsuotos dinaminės gradacijos liudijo atlikėjų muzikalumą ir gerą skonį. W.A. Mozarto gimimo 250-osioms gimimo metinėms skirta interpretacija autorių būtų pradžiuginusi: grojo didelis orkestras. Kompozitorius to siekė, bet tuomet dar nebuvo pribrendęs laikas. Tik Vienoje rengtose "Akademijose" jam buvo leista samdyti tiek orkestrantų, kiek norėjo. Todėl 1781 m. balandžio 3 d. W.A. Mozarto orkestre grojo 40 smuikininkų, 10 altistų, 8 violončelės, 10 kontrabosų, 6 fagotai, po du kitų pučiamųjų.

Jau pati P. Čaikovskio uvertiūros fantazijos "Romeo ir Džuljeta" įžanga bylojo apie orkestro lygį: rūstaus kolorito medinių pučiamųjų sąskambis buvo toks subalansuotas, kad skambėjo tarsi naujo instrumento tembras. Trumpi emocionalūs styginių motyvai, juos pakeičiantys lengvi pizzicato, pučiamųjų choralas mezzo forte vaizdingų moduliacijų pynėse kūrė įtampą, kol dolce sensibile subrandino dramatišką pirmąjį forte skambantį allegro giusto.

Puikus pianissimo epizodas: užlaikytų bosų fone styginių pakaitomis su mediniais pučiamaisiais sūpavimas, primenantis lopšinę. Vitališkas agitato, ekspresyviu vibrato atliekama plati daininga melodija, – kulminacinė tema. Po to sekė švelni apoteozė ir sausi pabaigos akordai. Taškas. Forte šiam, kaip ir kiekvienam kitam geram, orkestrui nereiškia garsiai šaukti. Forte – muzikos vidinės ekspresijos išraiška, kuriama įtampa, dramatizmas, jautiesi vedamas muzikinės minties. Puikūs, raiškūs, alsuojantys visų styginių grupių unisonai. Intensyvaus vibrato obojaus, klarneto solo.

V. Gergijevas daug dėmesio skiria rusų muzikos propagavimui. Ne tik XIX amžiaus. Grojami, įrašomi S. Gubaidulinos, I. Stravinskio, S. Prokofjevo kūriniai. D. Šostakovičiaus gimimo šimtmečiui visų jo simfonijų ciklas atliekamas Londone, Niujorke, Peterburge. Vilniuje Londono simfoninis orkestras grojo D. Šostakovičiaus Ketvirtąją simfoniją c-moll, op. 43. Lietuvos dirigentų diriguojami D. Šostakovičiaus kūriniai dažniausiai keldavo primityvaus būgnų tratėjimo ir motorinio ritmo formulių kartojimo įspūdį. Šį kartą išgirdome muzikos esmę. Didžiulis orkestras (6 fleitos, 5 klarnetai, 4 fagotai, 6 timpanai, 2 arfos ir t.t.) tarsi kūrė savotišką teatrinį vyksmą (netgi priminė G. Mahlerio simfonijų sąrangą). Jis prasidėjo šaižiu fortissimo orkestro tutti, ksilofono marcatissimo. Dirigentas veiksmą kūrė tokį intensyvų, logiškai pagrįstą ir emocionaliai įtemptą, kad tarp simfonijos dalių net "ištirpo" pauzės. Muzikinio "siužeto" dramaturgija rėmėsi dialogais, skirtingai artikuliuotų plokštumų, charakterių priešprieša, tembrų žaismu. Pavyzdžiui, įsiminė timpanų ostinato vaidmuo pirmojoje dalyje, po keturių forte sekęs fagoto ir arfos duetas, ekspresyvi styginių plastika ar smuikų trejinių judėjimo gracija, raiškus smuiko solo ir styginių grupių polifonija. Sureikšminti ne tik atskirų instrumentų solo fragmentai, bet ir soli epizodai, jungiant į unisoną du ir daugiau skirtingų instrumentų ar grojant unisonu per oktavą. Sukurti puikūs tembriniai efektai.Įspūdingai nuskambėjo crescendo-fff-morendo jungtys. Žavėjo tiksli intonacija ir intonuojama mintis, nebuvo nieko paviršutiniško. Puikiai grojantys pūtikai (fagotas largo epizode, anglų rago, trimito, fleitos, piccola solo, galingi grupių unisonai) kūrė jautriai niuansuotą muzikinį audinį. V. Gergijevas dirigavo be batutos. Gal dėl to, o gal dėl savo vidinės ekspresijos keliuose trumpučiuose epizoduose nesuvaldė orkestro. Tačiau ir tai buvo emociškai pateisinta.

V. Gergijevas savo santykį su orkestru išreiškė koncertui pasibaigus: griausmingus aplodismentus priėmė stovėdamas ne ant pakylos, bet greta muzikantų, atskirai pagerbdamas koncertmeisterį, orkestro solistus, dėkodamas orkestrui, nes mums dovanotas interpretacijas jie kūrė drauge.