Kinas

Jie atakuoja

krėsle prie televizoriaus

iliustracija
David Wark Griffith

Davidas Warkas Griffithas (1875–1948) vadinamas kino Homeru. Jei teisūs tie (o aš manau, kad jie teisūs), kurie sako, kad kinas ir yra Amerikos epas, Griffithas tikrai nusipelno šio vardo. Ir ne tik todėl. Jis sukūrė iki šiol galiojančias kino pasakojimo taisykles, atsitiktinius įvairių ankstyvųjų filmininkų atradimus padarė kino išraiškos priemonėmis. Žodžiu, pavertė kiną menu. Kartu jis sukūrė tai, kas dabar vadinama komerciniu kinu. Amerikiečių kine greičiausiai nebuvo kitos tokios didingos, prieštaringos ir tragiškos asmenybės. Kaip ir daugumai kino pionierių, kinas jam buvo tik priemonė skleisti ir įgyvendinti utopines idėjas, nes asketiškos puritoniškos moralės šalininkas Griffithas manė, kad kinas padės pagerinti pasaulį ir žmogų. Jei jis būtų laiku susipratęs užpatentuoti savo atradimus, būtų tapęs turtingiausiu pasaulio žmogumi. Tačiau jis mirė skurde visų užmirštas. Griffithas aplenkė savo laiką, ir laikas jam už tai žiauriai atkeršijo.

Savamokslis Griffithas atėjo į kiną 1907 m., išbandęs daugybę profesijų. Iš pradžių jis buvo aktorius ir scenaristas, bet 1908 m. jau debiutavo kaip režisierius Edisono studijoje "Biograph". Iki 1915 m. jis sukūrė beveik penkis šimtus filmų, kurie pasižymėjo sentimentalumu, tiesmuku gėrio ir blogio konfliktu bei neišvengiamai laiminga pabaiga. Kurdamas šiuos filmus jis ieškojo naujų, grynai kinematografinių išraiškos priemonių, itin domėjosi montažu, jo dėka stambus planas iš triuko pavirto viena svarbiausių kino kalbos priemonių. Sąrašą būtų galima tęsti, tačiau redakcija iš manęs laukia ne paskaitos apie Griffitho indėlį į pasaulinio kino istoriją, o jo filmo "Tautos gimimas", kurį LTV parodys 17 d. 23.25, pristatymo. Džiaugiuosi, kad filmas bus parodytas, bet iškart siūlau prieš tai pamiegoti, nes juosta trunka dvi valandas ir dvidešimt minučių.

1915 m. sukurtas "Tautos gimimas" – vienas svarbiausių filmų kino istorijoje. Jis pasižymi puikiomis masinėmis scenomis, tikslia kompozicija, nuolat auginama įtampa, herojų išgyvenimus atskleidžiančiais meistriškai nufilmuotais gamtos vaizdais, operatoriaus meistriškumu, originaliu, dinamišku montažu. Tačiau šis pasakojimas apie dvi dideles šeimas (viena gyvena Amerikos Šiaurėje, kita – Pietuose), kurių gyvenimą iš esmės pakeičia ir suvelia 1863-iųjų pilietinis karas, yra kritikuojamas už tai, kad juodaodžiai filme parodyti tik kaip tinginiai, vagys, žudikai, o kukluksklanas, atvirkščiai, romantizuojamas (neapsikentęs laisvę įgijusių juodaodžių piktadarysčių vienas filmo personažų net inicijuoja šio atsiradimą). Kilęs iš Pietų Griffithas visą likusį gyvenimą įrodinėjo, kad gerbia juoduosius (filme juos, beje, vaidina baltaodžiai aktoriai) ir nėra rasistas. Tačiau šie kaltinimai savo laiku sutrukdė Europai įvertinti filmo novatoriškumą. JAV, nepaisant kontroversiškų vertinimų, "Tautos gimimas" buvo labai populiarus. Jo finansinė sėkmė ne tik įrodė, kad žmonės gali ištverti ilgus filmus, bet ir paskatino bankininkus investuoti į kiną. "Tautos gimimas" iš esmės pagimdė Holivudą.

Į šių dienų JAV Pietus nukelia Joelio Schumacherio 1996 m. filmas "Metas žudyti" (BTV, 12 d. 22.10), sukurtas pagal Johno Grishamo romaną. Jo veiksmas taip pat susijęs su kukluksklanu, iki šiol keliančiu grėsmę juodaodžiams. Filmo herojus, kurį suvaidino Samuelis L. Jacksonas, nusivilia teisingumu ir imasi pats keršyti savo dukters prievartautojui.

Dar vienas šios savaitės filmas, kurį galima pavadinti klasikiniu, yra Tsui Harko 1991 m. sukurti "Nepaprasti kinų nuotykiai Amerikoje" (BTV, 17 d. 21.30). Niekaip nesuprantu, kodėl BTV prireikė keisti filmo pavadinimą "Once upon A Time in China" į skambantį riazanoviškai, bet aš jau daug ko nebesuprantu.

Šis filmas iš tikrųjų yra nepaprastas epo, kovų, melodramos, komedijos ir istorijos mišinys. Filmo herojus – XIX a. kinų gydytojas ir kovų meistras – atidaro naują ligoninę Kantono provincijoje. Su savo draugais jis nori padėti vargšams, bet kartu ir stabdyti Vakarų kultūros invaziją į Kiniją. Vieną geriausių savo vaidmenų čia sukūrė Jetas Li, jo herojus filme nugali šimtus priešų. Kaip ir kiti Tsui Harko filmai, šis turėjo įtakos visiems vėlesniems, dažnai specialiai Vakarų žiūrovams kurtiems filmams apie Rytų kovas.

Japonas Takashi Miike ypač pasižymi darbštumu – kai kurie žinovai tvirtina, kad šis keturiasdešimt penkerių metų režisierius yra sukūręs per 350 filmų. Todėl apibūdinti jo kūrybą būtų sunku, juolab kad Lietuvoje oficialiai rodyti vos du Miike’s filmai. Pagrindinis bruožas, matyt, tas, kad jam neegzistuoja riba tarp to, kas mene yra aukšta, ir to, kas žema. Miike puikiai išmano japonų meninio kino tradiciją, bet mielai naudojasi ir pornografinio kino priemonėmis, mėgsta žaisti ir vakarietiškų, ir japoniškų žanrų konvencijomis bei kurti pačias keisčiausias jų jungtis. Bet labiausiai jam patinka šokiruoti žiūrovus. Jis visada atakuoja, jo filmuose yra daug prievartos, atvirai rodomo sekso (dažnai homoseksualų) ir to, kas vadinama blogu skoniu. Visu tuo pasižymi ir BTV (14 d. 22 val.) rodomas Miike’s filmas "Gyvą ar mirusį" (1999) – siurrealistinis trileris apie jakudzas.

Dar vienas garbią publiką galintis šokiruoti filmas – Jefery Levy "O man nusišvilpti" (LNK, 14 d. 22.15). Tai satyra apie šlovės ir populiarumo geismo apsėstą 10-ojo dešimtmečio JAV populiariąją kultūrą, naujosios kartos nihilizmą ir cinizmą. Filmo siužetas primena garsųjį Oliverio Stone’o "Gimę žudyti" (1994), todėl "O man nusišvilpti" išleidimas į ekranus buvo atidėtas metams. Filmo herojus Klifas (Stephen Dorff) tampa žiniasklaidos žvaigžde po to, kai kartu su kitais plėšikais paima įkaitus. Vieną pagrindinių vaidmenų – Klifo merginą Vendę – suvaidino šių metų "Oskaro" laimėtoja Reese Witherspoon.

Šeimyninio kino gerbėjus ir tuos, kurie nekantriai laukia "Da Vinčio kodo", turėtų sudominti 1989 m. sukurta Rono Howardo komedija "Ak, jau tie tėvai" (TV3, 13 d. 12 val.). Tai istorija apie tėvus, kurie per kelis vasaros mėnesius nori padėti savo vyresniajam sūnui. Mat šis turi elgesio problemų ir gali būti išsiųstas į specialią mokyklą. Auklėjimo procese dalyvauja ir visas šeimos klanas. Howardas filme subūrė įdomų garsių aktorių ansamblį – vaidina Steve’as Martinas, Mary Steenburgen, Jasonas Robardsas, Dianne West, Tomas Hulce. Filme daug personažų, kiekvienas jų turi savų problemų, tad terapinis filmo poveikis, manau, garantuotas kiekvienam.

Esu Guso van Santo gerbėjas, todėl mielai dar kartą pasižiūrėsiu jo 2000 m. filmą "Pažinti Foresterį" (TV3, 14 d. 12.10). Tai tradicinė jausmų brendimo drama: juodaodis ambicingas paauglys Džamalas (Rob Brown) atsitiktinai susipažįsta su kadaise garsiu rašytoju Foresteriu (Sean Connery), kuris atsiskyręs gyvena apleistame name. Džamalas taip pat nori būti rašytojas. Van Santas subtiliai rodo savo personažų suartėjimą. Tačiau Foresteris Džamalui gali duoti ne tik rašymo pamokų, šis viskuo nusivylęs alkoholikas netikėtai pačiam sau tampa tikru gyvenimo mokytoju.

Jūsų – Jonas Ūbis