Rytoj yra dabar

Grafikos kūrinių-aitvarų paleidimo akcija Klaipėdoje

Vienas sėkmingesnių praėjusių metų projektų Lietuvos dailės gyvenime – grafikos bienalė "Now Art Now Future. Freedom / Rytoj yra dabar. Laisvė" – šį pavasarį vyksta jau antrą kartą. Trumpai priminsiu: projekte dalyvauja trijų Baltijos valstybių (Lietuvos, Latvijos, Estijos) grafikai bei viena kviestinė šalis, šiais metais tai – Rusija (menininkai iš Sankt Peterburgo). Organizatoriai: Jūratė Rekevičiūtė, Ignas Kazakevičius ir Ričardas Rickevičius. Bienalės skiriamieji ženklai – šiuolaikiški, originalūs savo koncepcija ar technika darbai, ypatingas dėmesys kontaktui su žiūrovu ir dinamiško veiksmo "išskleidimas" per tris Lietuvos miestus: Vilnių, Kauną ir Klaipėdą. Manau, pakankamai daug, kad šio renginio galima būtų pradėti laukti.

Šiais metais prie bienalės pavadinimo atsiradęs užrašas "Freedom / Laisvė", iš pirmo žvilgsnio keliantis įtarimus banalumu, vis dėlto yra tikslingas ir "savo vietoje". Jis aiškiai nusako projekto organizatorių tikslą paskatinti grafikus kurti laisvai. Tai yra: drąsiai eksperimentuoti ieškant ir taikant naujas technikas ir galimybes bei kurti nesidairant į šalis, nebijant padaryti kitaip ar "ne taip". Apie menininko nepažabojamą laisvę kurti žinome visi, net ir nedaug ką bendra turintys su menu. Tačiau šios tezės visuotinis žinojimas susiduria su gyvenimo realybe, galiojančia net ir kūrėjams: pinigais, apkalbomis, baime, nepasitikėjimu savo jėgomis ir kitais nemaloniais dalykais, kurie neretai trukdo laisvai ir drąsiai kūrybai. Gal tokie projektai – ne tik tarptautiniai, bet ir, kitaip nei įprasta, organizuojami ne vilniečių ir vykstantys ne Vilniuje, iš tiesų paskatins kiek laisviau eksperimentuoti reiškiant savo mintis ir ieškant savo išskirtinio braižo?

Laisva atmosfera kuriama ir dinamišku projekto veiksmu: grafika eksponuojama net šešiose galerijose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Kiekviename mieste šalia parodų atidarymų vyko ir įvairios akcijos. Sprendžiant iš lokacijos ir pobūdžio, jos skirtos pritraukti kuo daugiau žiūrovų ir dalyvių "iš gatvės". Džiugu, kad praėjusių metų projekto koncepcija, paleidusi po Lietuvą kursuoti traukinio vagoną, pilną grafikos darbų, išliko tokia pati. Vilniuje dalis Lietuvos, Latvijos ir Estijos grafikų darbų eksponuojama Dailininkų sąjungos galerijos pirmajame aukšte, kur kiekvieną dieną esame įpratę matyti pardavimui skirtus darbelius. Čia vyko ir pirmoji bienalės akcija "Changing pictures – drinking art" (Besikeičiantys atvaizdai – geriantis menas) (L. Bondare, Latvija), jos metu grafikos darbai, "pagirdyti" stipriu alkoholiu, įgauna ryškias spalvas ir aiškų atvaizdą. Po oficialaus projekto atidarymo gurkšnodami vyną, svečiai galėjo iš šalies stebėti tai, ką tas pats alkoholis daro jų pačių galvose, patys sau spręsdami, ar tai normalu ir sveikintina, ar nelabai... Laisvės būsena ir atspaudo – neatsiejamo grafikos elemento – tema bienalėje pristatoma labai įvairiai. Konceptualiai įdomus Panevėžio moterų pataisos namuose vykęs projektas, kurio metu kalinčios (esančios nelaisvėje) moterys, padedamos profesionalių grafikų (E. Vertelkaitės, J. Rekevičiūtės ir E. Mikalauskio), dvi savaites kūrė grafikos technika. Socialinė šio sumanymo dalis taip pat svarbi, tačiau jis ne mažiau įdomus keliamais klausimais apie laisvę: kas yra labiau laisvas kurti – žmogus, neturintis ko prarasti, ar menininkas, pasiekęs "padėtį visuomenėje"? Šios avantiūros rezultatai eksponuojami Klaipėdos kultūros komunikacijos centre. Apie laisvę saulėtą šeštadienio rytą vėjyje plazdeno grafikos darbai – aitvarai Melnragėje.

Išskirtinis šio projekto, vykstančio trijuose Lietuvos miestuose, bruožas – kiek atsargus (jei ne atsainus) santykis su įvykių gausos (tik, deja, dėti lygybės ženklą tarp gausos ir kokybės būtų labai drąsu...) išpaikintą Vilniaus publiką. Vilniuje vyko oficialioji projekto atidarymo dalis ir viena mano jau minėta akcija. Tuo tarpu Kauno ir Klaipėdos žiūrovų laukė net keli įvairūs intriguojantys projektai ir akcijos. Taigi Vilnius, kaip ir dera sostinei, tapo lyg ir privalomuoju starto tašku, įdomiausias projekto dalis palikdamas kitiems miestams. Kad ir kaip man, vilnietei, būtų dėl to gaila, projekto organizatoriai elgiasi visiškai logiškai – Kauno ir Klaipėdos miestų publika džiugiau sutinka kultūrinius įvykius ir jaučia didesnį jų poreikį... Galbūt tokį pasirinkimą lėmė ir tai, kad projekto organizatoriai – ne vilniečiai. Tuo galima paaiškinti ir projekto originalumą lietuviškame kontekste – jo organizavimas ir eiga vyksta kiek kitaip, nei esame įpratę. Taip pat tai – galimybė ištrūkti iš besikartojančių parodų kuratorių, projektų organizatorių ir juose dalyvaujančių menininkų ir temų rato. Rengėjai šį savo pliusą, rodos, puikiai suvokė ir rengdami finalinę projekto dalį – dalyvių apdovanojimus – stengėsi išvengti "savos kompanijos" mechanizmo.

Apdovanojimus, pavadintus "Viešas meno kūrinių teismas. Procesas, apdovanojimai arba...", viešai svarstė trys "teisėjai" (dailėtyrininkė, Dailininkų sąjungos leidyklos direktorė Danutė Zovienė, "Lietuvos ryto" dailės apžvalgininkė Rūta Mikšionienė ir menininkas, filosofas, VDA studijų prorektorius Arūnas Gelūnas) bei dešimt "prisiekusiųjų". Stengtasi surinkti žmones iš skirtingų sferų, tarpusavyje nesusijusių tarnybos ar kitais saitais (tiesa, visi trys pagrindiniai "teisėjai", kad ir kaip būtų keista, buvo susiję gyvenamąja vieta – visi vilniečiai). Žiuri turėjo išrinkti 3 prizines vietas ir paskelbti vieną nominaciją už "Didžiausią projekto staigmeną". Pusantros valandos posėdžiavę "prisiekusieji" galų gale prizinį fondą, įsteigtą UAB "Jungtinių pajėgų projektai", paskirstė tolygiai. Į prizinius raštus buvo įrašytos tokios nominacijos: Julijonui Urbonui – "Už sukurtą galimybę žiūrovui patirti kūrybinę laisvę" (už interaktyvią instaliaciją "Pučiamųjų orkestras", eksponuojamą galerijoje "Meno parkas", Kaune), Jūratei Rekevičiūtei – "Už socialinių grafikos meno ribų plėtrą" (už akciją-parodą Kaune, dėvėtų drabužių parduotuvėje) ir Eglei Vertelkaitei – "Už šiuolaikinio pasaulio interpretaciją tradicinėmis priemonėmis". Didžiausia projekto staigmena buvo pripažintas Evaldas Mikalauskis – už darbą Panevėžio pataisos namuose ir nuteistųjų kūrinių interpretaciją kūrinių cikle "Arklys".

Tiesa, prakalbus apie žiuri ir prizines vietas projekto dalyviams vėlgi iškyla klausimas – ar reikalingi prizai tokiuose projektuose? Juk jei kalbame apie laisvę kurti, klysti, negalvoti apie gerus ar blogus vertinimus – ar žinojimas, kad vertinimas, kad ir labai sąžiningas bei draugiškas, vis dėlto bus, nestabdo ir nevaržo? Žinoma, menininkams apdovanojimų ar tiesiog dėmesio niekad nebus per daug, tačiau šioje dalyje įžvelgčiau nedidelį prieštaravimą. Kita vertus – apdovanojimai (arba jų nebuvimas) per amžius lydėjo ir greičiausiai lydės menininkus bei jais besidominčią publiką. Juk nesugalvosi geresnio įvykio veiksmui apvainikuoti ir įsimintinam jo finalui sukurti...

Baigėsi tik performansų, akcijų ir parodų atidarymų fiesta. Parodos visose šešiose galerijose (daugiau informacijos apie jas rasite www.kulturpolis.lt) vis dar veikia ir aplankyti jas išties verta. Galbūt net sukuriant savo asmeninį, nematomą grafikos kūrinį iš padangų, atsispaudusių ant autostrados Vilnius – Kaunas – Klaipėda...