Pasaulyje

Warum weinte Frau Juliane Lorenz?

aną savaitę Londone

Paulina Pukytė

iliustracija
"Marijos Braun vedybinis gyvenimas"

Kaip sakė kino režisierius Raineris Werneris Fassbinderis, "daugybė žmonių suvokia savo pačių galimybes ir poreikius, tačiau savo mintimis ir veiksmais susitaiko su dominuojančia sistema, tuo patvirtindami ir sustiprindami tą sistemą ". Šiuo metu Londone, Šiuolaikinio meno institute (ICA), vyksta jo filmų retrospektyva. Filmus rodo gal 40-ies vietų salikėje; mieste, kuriame gyvena 8 milijonai gyventojų ir kuriame turbūt bent dešimt aukštųjų mokyklų dėstoma "film studies", tos salikės kaskart užsipildo tik pusė, o tos pusės pusė – vokiečiai. Anglai nemėgsta filmų "su subtitrais", į šią kategoriją vienodomis teisėmis įeina ir Wong Kar Wai, ir Fassbinderis, ir kokie nors "Kovos menai", tik neįeina vokiška "pornucha", kuri čia didžiai vertinama. Bet ji, tiesa, be subtitrų, tai turbūt dėl to. Galbūt todėl, t.y. norėdama privilioti daugiau žiūrovų, net tokia rimta organizacija kaip ICA savo programėlėje šalia išverstų, o dažnai ir neatpažįstamai pakeistų filmų pavadinimų nesugebėjo prirašyti pavadinimų originalo kalba. Šeštadienį, prieš rodant "Marijos Braun vedybinį gyvenimą", auditorijai buvo pristatyta Juliane Lorenz, kuri nuo 1977 metų iki Fassbinderio mirties – jau prieš ketvirtį amžiaus – buvo jo gyvenimo draugė ir filmų montuotoja (montažo redaktorė), o dabar yra Fassbinderio fondo prezidentė. Sėdėjau paskutinėje eilėje ir girdėjau, kaip prieš pat prasidedant filmui ją į salę atsivedė toks jaunuolis, matyt ICA darbuotojas, ir kaip ji tam jaunuoliui aiškino, kaip reikia tarti Fassbinderio pavardę – kad antrame skiemenyje yra "i", o ne "ai". Tas jaunuolis tada nusileido prie ekrano ir pasakė žiūrovams, kad po FasbAInderio filmo seanso kalbės FasbAInderio montuotoja Juliane Lorenz. Tik trečią kartą klaidingai ištaręs režisieriaus pavardę, jis galų gale pasitaisė, pasakęs "atsiprašau". Čia vėl prisiminiau, kaip gerai praėjusią vasarą man pavyko paspardyti anglišką autobuso bilietų automatą, surijusį ne mano pinigus, į kurį paaugliai piktybiškai buvo primetę geležėlių nuo alaus skardinių. Apsvaigusi boba, ėsdama stotelėje picą, tada bandė man kažką paaiškinti apie tai, kad privažiuoja čia visokių ir laužo brangų mūsų turtą. Paskutinėje eilėje šalia manęs buvo laisva vieta. Juliane į ją ir atsisėdo – žiūrėti filmo. Labai atidžiai sekė visą, turbūt tūkstantį kartų matytą, kartais nežymiai diriguodama plaštaka. Paskui, apie filmo vidurį, pradėjo verkti. Fassbinderis nėra iš tų, net ir geruosius įskaičiuojant, kurie režisūros ar montažo triukais, muzika ir pan. spaustų iš tavęs ašarą; nors jo filmai – giliai jaudinantys, ir jam, tokiam genialiam režisieriui, tai būtų buvę tikrai nesunku padaryti. O jinai juk pati montavo šitą filmą! Net ir siužeto prasme toje vietoje dar tikrai nebuvo ko verkti – viskas klojosi labai neblogai, net man dar nebuvo graudu, o aš visada pradedu pirmoji. O Juliane verkė. Iš pradžių tik labai nežymiai brūkštelėjo ranka sau per veidą. Dar kartą brūkštelėjo. Truktelėjo nosim. Palaikė ranką prie veido tarsi šiaip sau, lyg pasiremdama, tuo tarpu nubraukdama dar vieną ašarą. Po kiek laiko jau nebeišlaikė ir išsitraukė iš kuprinės nosinę.

Pasibaigus filmui pasinaudojau proga jai pasakyti, kad kai Fassbinderio retrospektyva buvo surengta mano gimtajame Vilniuje, kur gyvena pusė milijono žmonių, į seansus susirinkdavo penkiskart daugiau žiūrovų nei čia. Ji pasakė: "Tikrai? Tai nuostabu! Mes labai norime tai išgirsti."

Paskui aš išėjau į lauką. Tą dieną buvo saulėta, jau tikra vasara. Bet dabar saulė šiek tiek prigesusi. Aplink būriavosi labai daug žmonių. Grojo muzika, kurios niekaip kitaip neįmanoma apibūdinti, kaip tik "graži". Tolumoje (šiek tiek padūmavusioje), ilgoje tiesioje gatvėje, vedančioje į rūmus, pasirodė didžiulis artyn linguojantis dramblys. Kokius penkis kartus didesnis už tikrą. Kai prilingavo arčiau, pamačiau, kad jį valdo beveik dešimt žmonių purpurinio aksomo livrėjomis. Dramblys kilnojo kojas, paeiliui dėjo jas ant asfalto, lingavo galvą, straublį, ausis – visai kaip gyvas, bet vis tiek toks akivaizdžiai mechaninis. Pakvipo XX a. pradžia, "Metropoliu". Paskui dar padvelkė kažkieno labai skaniais kvepalais. Ir dar pirmuoju vasaros vakaru. Dramblys nenešė jokių šūkių, aplink nebuvo jokios reklamos, jokios akcijos, jokios rinkliavos – nieko. Mano bičiulis buvo nepatenkintas: "Kaip čia suprasti? Kam čia visa tai?" Aš pagalvojau: argi svarbu kam? Juk jis nuostabus! Man patinka nežinoti, kas ir kam. Ir kodėl. Dramblys pražingsniavo pro Churchillio bunkerį, apaugusį vijokliais, pro paminklą žuvusiems kariams, Raitosios sargybos parado aikštės link. Ten jis staiga sustingo pakreipęs galvą; žmonės su livrėjomis, tarsi kokie Liliputijos gyventojai, nusikabarojo nuo jo žemyn, sulipo į raudoną dviaukštį autobusą atviru stogu, išsirikiavo ten antrame aukšte ir stovėdami, lydimi žiūrovų ovacijų išvažiavo – paskui juodą limuziną. Šalia limuzino bėgo stambus žmogus skusta galva ir kažką šaukė į atvirą jo langą. Viskas aplink atrodė visiškai nerealu. Galbūt ir dėl tokio nepaprastai teatrališko Fassbinderio realumo.

Laikraščiai rašo, kad prekybos centrų pirkėjai pageidauja matyti lentynose daugiau neįprastų formų daržovių. Suvokia savo poreikius.