Portreto meistras

Fotoportretų autorius kartais gali likti nematomas – tarsi užkulisių darbininkas, darantis viską, kad išryškėtų žvaigždės talentas. Knygose, laikraščiuose ar kompaktinių plokštelių viršeliuose dažnai spausdinami žymių asmenų portretai, bet taip pat dažnai "pamirštamas" jų autorius. Regis, pakanka paminėti, kad nuotrauka paimta "iš x archyvo", tarsi žmogus būtų pats palikęs savo veido ir kūno atspaudą šviesai jautriame popieriuje be fotografo įsikišimo. Taigi nors greičiausias būdas išgarsėti fotografui – portretuoti įžymybes, kartu jis visada rizikuoja būti užtemdytas, nes jo darbą visi linkę priimti kaip kažką savaime suprantama. Tokios mintys kyla mąstant apie fotografo Vytauto Maželio likimą: jis portretavo Amerikos lietuvius ir jų bendruomenėje buvo gerai žinomas, bet dabar dėl ligos pats užmiršo savo gyvenimą, o jo fotografijas jau kartais ima ir išspausdina be autoriaus pavardės – fotografo prisiminimas tolsta, nors jis pats dar gyvas.

Vytautas Maželis (g. 1914 m. sausio 29 d. Užpalių kaime, Utenos apskrityje) pradėjo fotografuoti dar mokydamasis gimnazijoje, o įstojęs į karo mokyklą visuomet su savimi nešiodavosi fotoaparatą – fiksuodavo kariūnų gyvenimą. Iš pradžių jo darbus spausdino su kariuomene susiję leidiniai "Karys" ir "Kardas", vėliau jis sulaukė platesnio pripažinimo kaip fotomėgėjas (dalyvavo ir Lietuvos fotomėgėjų draugijos veikloje). Tai liudija, pavyzdžiui, tas faktas, kad 1937 m. jo fotografijos net du kartus išspausdintos iliustruoto "Židinio" priedo viršelyje: koplytėlė senosiose Anykščių kapinėse (su prierašu, esą ją aprašęs Vienuolis) ir Alantos bažnyčia. Taigi nepriklausomoje Lietuvoje Maželis buvo vienas tų, kurie nuolat tiekė vaizdus spaudai, nesiliovusiai iš fotografijų konstruoti pozityvų Lietuvos įvaizdį.

Sprendžiant iš spaudoje išlikusių fotografijų (negatyvus sunaikino karas), Maželis fotografavo objektus, patvirtinančius Lietuvos grožį ir dabarties ryšį su istorija. Tuos objektus fragmentuodamas, bet ir laikydamasis pagarbaus atstumo, stiprindamas šviesos ir tamsos kontrastą, bet ir minkštindamas kontūrus, žvelgdamas kiek drąsiau iš apačios, bet ir laikydamasis centrinės kompozicijos kanono, Maželis, kaip ir dauguma tarpukario fotografų, idealizavo Lietuvą. Tai buvo romantinis žvilgsnis į savo kraštą, tarsi dar tebesnūduriuojantį praeityje ir ne(pri)pažįstantį jokių socialinių problemų. Tuo metu, kai pasaulio fotografai fiksavo ekonominės depresijos nuskurdintų žmonių klajones, dauguma lietuvių tematė lyriškus peizažus, architektūrą ir romantizuotus darbo vaizdus.

Kaip ir daugelis to meto fotomėgėjų, Maželis siekė įgyti ir rimtą profesiją – studijavo teisę Kauno Vytauto Didžiojo universitete, baigė jį jau karo metais. 1942 m. išduotame diplome įrašytas ir jo diplominio darbo pavadinimas: "Bausmės ribos 1903 m. Baudžiamajame Statute". Vis dėlto istorija pakreipė jo gyvenimą kita vaga – kaip matysime, pastūmėjo arčiau fotografijos. Mat, prasidėjus karui, Maželis iškart įsijungė į pasipriešinimo judėjimą ir Šančiuose (Kaunas) pamatęs prieš sovietų valdžią sukilusius metalo fabriko darbininkus pats ėmėsi iniciatyvos jiems vadovauti, kad iš pradžių chaotiški veiksmai pasiektų tikslą – ši patirtis vaizdžiai ir smulkiai aprašyta Maželio prisiminimuose. Žinoma, turėdamas tokios patirties, jis negalėjo likti Lietuvoje karui pasibaigus – teko pasitraukti į Vokietiją, o 1948 m. – į Jungtines Amerikos Valstijas. Deja, Maželio šeima liko Lietuvoje, nes žmona nedrįso leistis į nežinomybę su neseniai gimusiu sūnumi. Ilgą laiką jie negalėjo net susirašinėti.

Kaip ir visiems, iš pradžių Amerikoje Maželiui buvo sunku – jis nemokėjo kalbos, o Lietuvoje įgytas teisininko diplomas Amerikoje nebuvo pripažįstamas. Todėl kurį laiką jam teko dirbti fabrike. Bet paskui Maželis pavertė profesija savo pomėgį – fotografiją. Baigęs studijas Niujorko fotografijos institute, jis jau galėjo gyventi iš fotografijos – turėjo savo studiją ir buvo ten, kur reikėjo fotografo: vestuvėse, parodose, koncertuose, susitikimuose ir t.t. Mėgino jis įsiterpti ir į tarptautinį fotografijos kontekstą: eidavo į koncertų sales ne tik klausytis muzikos, kurią labai mėgo, bet ir fotografuoti. Tad jam pavyko, pavyzdžiui, užfiksuoti garsųjį Leonardą Bernsteiną diriguojant ir vėliau parduoti tą nuotrauką dirigento kompaktinės plokštelės leidėjams. Vis dėlto Maželis taip ir liko gana uždaros Amerikos lietuvių bendruomenės fotografu – jis fiksavo jų aktyvų kultūrinį gyvenimą, pastangas išlaikyti tautinį identitetą, taip pat reprodukavo žymiausių menininkų, pavyzdžiui, Vytauto Kazimiero Jonyno, Vytauto Kašubos ar Adomo Galdiko, kūrinius. Tačiau apie 1975 m. Maželis pastebėjo, kad dirbdamas tik pačiam sau ir lietuvių bendruomenei liks be pensijos ir be jokių garantijų, todėl įsidarbino policijoje. Taip jis dirbo penkiolika metų: naktimis fotografuodavo nusikaltėlius, dienomis – lietuvių inteligentus. Ši knyga ir skirta jo labiausiai pamėgtam fotografijos žanrui – portretui.

Lietuvių bendruomenėje Maželis buvo pagarsėjęs kaip portreto meistras. Pasak tų, kuriuos jis fotografavo, Maželis žaisdavęs portretu, dažnai "pagaudavęs" žmogų jam pačiam to nė nenutuokiant, o tiems, kurie žinojo esą fotografuojami, jis liepdavęs "būti laisvai", juos kalbindavęs tol, kol šie pamiršdavę, kas vyksta. Todėl šiaip jau klasikiniai portretai dažnai atrodo taip, lyg fotografas būtų ilgai stebėjęs ir fiksavęs tikrą gyvenimą – kai kurios nuotraukos "užkrėstos" atsitiktinumu, jų laikas yra prabėgantis, sprunkantis. Štai prelatas Jonas Balkūnas susikaupęs kažką aiškina, jo rankos ką tik pakilo paremti jo jau tariamus žodžius, o trys šviesos dėmės tarsi ridena mintį uždaro trikampio kraštinėmis: nuo veido į ranką, į kitą ranką ir vėl į veidą. 1972 m. radijuje kažkokį reikšmingą pranešimą, reikalaujantį pakelto piršto, skaito ekonomistas Juozas Audėnas, o studijos šeimininkas dr. Jokūbas Stukas jį gręžia akiniais įrėmintomis akimis. Kino menininkas Jonas Mekas 1992 metais smalsiai žvelgia į objektyvą, lyg būtų atsitiktinai ėjęs pro šalį ir trumpam sustabdytas kolegos. Ir kitus, net aiškiai pozuojamus, šviesa sutaurintus portretus šiek tiek destabilizuoja į šalį mestas žvilgsnis, keista įtampa veide, rankos judesys. Ši Maželio portretų ypatybė nekinta bene penkiasdešimt metų, keičiasi tik žmonės ir šiek tiek – stilius, nes iš pradžių dramatiški vaizdai vėliau pamažu tarsi priartėja prie žiūrovo tikrovės, tampa intymesni ir kasdieniškesni.

Jokūbas Stukas ir Juozas Audėnas

Judėjimas, išreikštas ne tik veiklos ar minties užuominomis, bet ir šviesos lipdyba, audinių faktūromis, raukšlėmis ir klostėmis, odos reljefu, yra Maželio portretų gyvumo pagrindas. Nors ir atrodo, kad kai kuriuos žmones fotografas užklupo netikėtai, tačiau tai darydamas jis nekūrė netikėtumo, specialiai nedarė "meno", nes pakluso tradicinei portreto funkcijai – kuo tiksliau perteikti asmenybę. Amžininkai teigia, kad Maželiui pavykdavo išgauti ne tik išorinį, bet ir vidinį panašumą – ne tik būdingas veido išraiškas, bet ir kūno kalbą. Tokių veiksmu pagrįstų portretų gebėjimas priartėti prie paties gyvenimo tampa ypač akivaizdus, kai juos sugretini su tais portretais, kur kontaktas, regis, neįvyko. Pavyzdžiui, tvarkingai sušukuoti, viena kryptimi žvelgiantys Dalia ir Kazys Bobeliai atrodo lygiai taip pat, kaip daugybė į fotoateljė ateinančių anonimų, o pramonininkas Antanas J. Rudis (jo šiame albume nėra) taip ir išlieka oficialus – fotografo intencijas atmuša jo įtarus žvilgsnis (nors tai tikriausiai irgi tiksliai nusako pramonininko asmenybę). Arba kasdieniškai paprastas Jonas Mekas ir monumentali, perdėtai lyriška Alfonso Nykos-Niliūno figūra. Arba Maželio vyrai ir moterys – pastarąsias jis idealizuoja, paslepia už veidą dengiančio tinklelio ir makiažo, sunaikindamas visų rūpesčių ir jausmų pėdsakus, tam tikra prasme elgdamasis su jomis taip, kaip prieš karą elgėsi su Lietuvos vaizdais. Moteris ir Lietuva Maželiui yra tai, prie ko negalima per daug priartėti, kad neišryškėtų dalykai, ardantys tobulybės viziją. Šiuo požiūriu jis yra itin konservatyvus fotografas, tarsi patriarchališkojo modernizmo amžius dar nebūtų pasibaigęs ir XX a. pabaigos kultūroje dar nieko nebūtų įvykę.

Nors daugelis Maželio portretų yra pabrėžtinai paprasti, atsiradę tarsi savaime, nekomponuojant ir specialiai nekuriant nei situacijų, nei simbolinių pranešimų, kartais vaizdas komplikuojasi – ir vėl atrodo, kad netikėtai. Šiuo požiūriu ypač įdomus kompozitoriaus ir muzikologo Juozo Žilevičiaus 1965 metų portretas. Kompozitorius juokdamasis skaito natas, o jam už nugaros – veidrodis, kuriame atsispindintis jo pakaušis, kaip visada atsitinka su atspindžiais, tarsi gyvena savo gyvenimą. Taigi kompozitorius yra ir čia, ir kartu ten, veidrodžio erdvėje, bet jiedu suaugę plaukais lyg Siamo dvyniai. Veidrodyje jis ne vienas – kairiame kampe dar pastebime kito muziko, Jeronimo Kačinsko profilį. Jo kontūrą brėžianti ryški šviesa konkuruoja su pirmu planu, ir kyla įspūdis, kad šis ramiai švytintis veidas iš kažkur aukščiau (veidrodžio kitur) stebi šiltai emocingą šiapusybę. Tokius susidvejinimus XX a. pirmoje pusėje mėgo siurrealistai (ypač Brassaļ), siekę tikrovėje užfiksuoti kitos realybės ir pasąmonės būtį. Maželiui siurrealizmas tikriausiai nerūpi, jis čia yra veikiau atsitiktinis radinys ar tiesiog intriguojanti kompozicija, padedanti aprėpti ir portretą, ir trimatę portretuojamojo situaciją vienoje plokštumoje. Šis portretas ir kartu tas faktas, kad panašių triukų fotografas nekartoja, liudija jo sugebėjimą pasinaudoti randamu kontekstu ir išplėšti visa, ką įmanoma, iš pačios figūros plastikos.

Šitaip prabėgomis peržvelgus fotografo Vytauto Maželio gyvenimo kelią, aiškėja viena magistralė: jaunystėje fotografavęs idealią Lietuvą ir ją praradęs, svetur jis perkėlė jos viziją į žmonių veidus. Kad ir kokia būtų veidų ir išraiškų įvairovė, juos apšviečia ta pati kilninanti šviesa, kaip ir Lietuvos peizažą. Kad įsitikintume, pakanka pažvelgti į geografą Kazį Pakštą, susirūpinusį bloga Lietuvos padėtimi "ant tako" ir siūliusį kurti "atsarginę Lietuvą", – kaip tik į ją mums kryptį rodo jo griežta kaktos, nosies ir barzdelės linija bei akyse spingsinčios švieselės.