Geriau būti lokaliam, negu bendriniam

A. Liugos nuotr.

Gegužės 12, 13 d. "Naujosios dramos akcijoje" bus parodytas garsaus britų teatro "Paines Plough" spektaklis "Produktas" pagal naujausią Marko Ravenhillo pjesę. Spektaklyje vaidins pats Ravenhillas kartu su lietuvių aktore Vilma Raubaite. Gegužės 13 d. 14 val. Menų spaustuvėje Markas Ravenhillas kalbėsis su auditorija apie globalizaciją šiuolaikinėje kultūroje. Šia tema jis yra pasisakęs britų spaudoje. Pateikiame ištraukas iš Ravenhillo straipsnio, publikuoto š.m. vasario 6 d. dienraštyje "The Guardian".

Mano pirmoji pjesė pavertė mane pasauliniu prekės ženklu. Ar tai reiškia, kad dabar turėčiau rašyti prėskas ir nuobodžias pjeses, kurios uždirbtų pinigus? Anksčiau maniau, kad globalizacija – tai sportiniai bateliai, gaminami prakaitą spaudžiančiuose fabrikuose Malaizijoje, "McDonald’s" auksiniai lankai Turkmėnijoje ar klientų aptarnavimo centrai Delyje. Tačiau jau pradėjau suvokti, kad globalizacija turi vis daugiau įtakos ir mano verslui, kuris vadinamas pramogų verslu.

Pirmoji didžiulė globalinė teatro mašina buvo Camerono Mackintosho miuziklai – konvejeris, kuris gamino tarptautinius hitus visą 9-ąjį dešimtmetį, pradedant "Katėmis" ir baigiant "Miss Saigon". Visi britų pastatymai, sukurti šioje šalyje, visuomet buvo šis tas daugiau nei produkto plėtra ar rinkos tyrimai ir vėliau būdavo perkeliami į Brodvėjų kaip prekės ženklas bei pardavinėjami visam pasauliui. Tai buvo nepaprastai sėkmingas verslas, ir daugelis šių pastatymų uždirbo daugiau pinigų nei pelningi Holivudo filmai.

Važinėdamas po Europos miestus mačiau gigantiškus į sandėlius panašius pastatus – a la "Ikea" teatrus, į kuriuos suvažiuoja pilni autobusai smalsių danų ar šveicarų žiūrėti, kaip plaunamos emocijos tokiuose renginiuose kaip "Vargdieniai" ar "Operos fantomas". Atrodo, kad šioje rinkoje nėra didelio poreikio naujiems produktams: nuo tada, kai miuziklas "Martinas Geras" netapo hitu, pelningų miuziklų dienos buvo suskaičiuotos. Šią savaitę buvo paskelbta, kad "Moteris baltais drabužiais" jau baigiama rodyti Vest Ende ir – po labai trumpo laiko – Brodvėjuje.

Tačiau kitose teatro ekologijos srityse tokio nuovargio ženklų nėra gausu. Savo paskutiniame spektaklyje, kuris dabar rodomas Londono "Barbican", kanadiečių režisierius Robertas Lepage’as ironiškai kalba apie tarptautinių festivalių koprodukcijos pasaulį, kuris leidžia jam statyti spektaklius. Lepage’as iš esmės pats prisideda prie teatro globalizacijos, kurdamas gerai įpakuotus vaidinimus, kurie susilaukia vyriausybių, korporacijų ir festivalių paramos visame pasaulyje. Ir tai atsispindi jo kūryboje. Pirmasis jo spektaklis "Drakono trilogija", atnešęs jam tarptautinę šlovę, buvo sukrečiantis konkrečių ir sudėtingų miesto, kuriame jis buvo sukurtas, kultūrinių patirčių tyrimas. Tuo tarpu jo vėlesni darbai rėmėsi gana miglotu mąstymu, apibendrintomis kultūrinėmis citatomis ir nemaža doze reginio. Tiesą sakant, tai jau ne taip ir toli nuo "Kačių", nors publika ir prašmatnesnė.

Klausydamasis viešos amerikiečių režisieriaus Roberto Wilsono paskaitos, suvokiau, kad jo kūryba irgi rutuliojosi pagal labai panašią kreivę kaip Lepage’o. Wilsonas ilgai ir su didele meile bei dėmesiu kalbėjo apie savo ankstyvuosius spektaklius, kuriuos matė tik nedidelė auditorija jo paties šalyje. Pradėjus jam pasakoti apie savo tarptautinę karjerą, paskaita tapo tarptautinių koprodukcijų sąrašu, o skaidrės keitėsi tokiu greičiu, kad buvo beveik neįmanoma jų sekti. Neišsakyta Wilsono paskaitos fabula – tai, kad jis praleido pirmąją savo karjeros dalį kurdamas naują teatrinę kalbą, o likusį laiką – pardavinėdamas tą kalbą kaip tarptautinį prekės ženklą.

Tarptautinės teatro rinkos lyderis turbūt tebėra Peteris Brookas. Įtvirtinęs savo prekės ženklą dar devintajame dešimtmetyje su "Mahabharata", dabar Brookas įgijo nuobodžią savybę paversti bet kokią pjesę ar pasakojimą tokiu pačiu vangiu hipišku reginiu: keletas išmėtytų pagalvėlių, keli rytietiški kilimai ir daugybė apibendrintos vaidybos. Ir nors man jo spektakliai atrodo tokie pat nuobodūs, kaip ir nevykęs epizodas iš "Hollyoaks" muilo operos, manau, kad būtent dėl savo apibendrinamojo pobūdžio jie tapo gerai perkama preke juos kviečiantiems tarptautiniams festivaliams.

Mano pirmąją pjesę "Shopping and Fucking" statė visame pasaulyje. Tai buvo labai smagu, ir aš priėmiau daugybę kvietimų pažiūrėti tų pastatymų – ir gerų, ir siaubingų – įvairiose šalyse. Netrukus man atsibodo žiūrėti tą pačią pjesę, bet buvo įdomu susipažinti su režisieriais, dramaturgais ir aktoriais iš kitų kultūrų ir žvilgtelėti į jų pasaulį. Vis dėlto po visos šios patirties sėdęs rašyti naują pjesę jaučiausi suglumęs. Ar šita eilutė ką nors reikš Helsinkio gyventojui? Ar Johanesburgo žiūrovai supras šitą veikėją? Ar tai bus juokinga Sidnėjuje?

Suvokiau, kad jau tapau pasauliniu prekės ženklu – ir man tai nepatiko. Geras menas turi būti konkretus. Geriau rizikuoti būti lokaliam, negu bendriniam. Parašiau pjesę "Keletas tikslių polaroidinių nuotraukų" apie Angliją. Kaip ir "Shopping and Fucking", ji buvo pastatyta daugybėje šalių, ir žmonės iš Rytų Europos ir Pietų Amerikos man sako, kad ji pasakoja apie jų šalį. O tai labai malonu – ir be to, padeda apmokėti sąskaitas.

Šiais metais važinėju po tarptautinius festivalius su savo monologu "Produktas". Manęs laukia tas pats iššūkis: džiaugtis kultūriniais mainais. Bet kai jau sėsiu prie stalo rašyti, teks atsijungti nuo tarptautinių plepalų.

Vertė Aušra Simanavičiūtė