Su įkvėpimu be kabučių

Vytautas Barkauskas A. Rakausko nuotr.

Pavasaris į kompozitoriaus Vytauto Barkausko namus šįmet atklydo šiek tiek ankstėliau, dar prieš parskrendant vieversiams. Pastarųjų pranašingą giesmę šįkart pakeitė glėbys gėlių: jos vainikavo kompozitoriaus jubiliejams paminėti skirtą vakarą, o jų įvairiaspalviai žiedai bei skleidžiamas aromatas vaizduotėje blykstelėjo tarsi graži lauko, pievos iliuzija. Tačiau net ir nurimus sveikinimų šurmuliui, atslūgus emocijų bangoms, patirti įspūdžiai neblėsta. Kartu su jais skuba ir nauji išgyvenimai bei patyrimai. Ir visgi kartkartėmis – skaitant nūdienos ar laiko dulkių pažymėtų žurnalų bei savaitraščių V. Barkauskui skirtas publikacijas, žvalgantis į Lietuvos ir muzikos teatro akademijos stenduose esančias nuotraukas, prisiminimai prabyla. Prabyla, kartu priversdami ir stabtelt.

Nuo įkvėpimo iki iškvėpimo

Mintyse tebeaidi Vytauto Barkausko jubiliejinio vakaro metu iš prof. Juozo Antanavičiaus lūpų nuskambėjęs klausimas, – nuo ko pradėti, atsidūrus akistatoje su baltu popieriaus lapu?

Taigi dar vienas bandymas atskleisti kūrybinio proceso paslaptis ir su juo susijusius subtilumus. Bet ar tai įmanoma ir ar to reikia? Turbūt kalta čia pati žmogaus priedermė. It magnetas traukia viskas, kas dvelkia mistika, ką gaubia nežinios šydas. Vieniems tai svarbu, nes leidžia dar kartą įsitikinti amžinu gyvenimu. Kitiems tai tampa savotišku akstinu siekiant paneigti bet kokią nežemiško būvio galimybę. Tačiau kartu sudėjus, abu minėti atvejai liudija vieną – baimę ar nerimą suvokus savo silpnumą ir žmogiškųjų galių ribotumą. Bet sugrįžkime prie balto popieriaus lapo, prie tos deginančios, anot Irenos Mikštytės, įkvėpimo ugnies.

Jubiliejiniame koncerte V. Barkauskas pakartojo kone prieš tris dešimtmečius išsakytą ir gana intriguojančią mintį, inspiravusią ir mano pačios susitikimą su kompozitoriumi. Anot jo, įkvėpimas būtinas, kad galėtume kvėpuoti, kvėpavimas – kad gyventume, na o gyvenimo prasmė, jeigu esi kompozitorius – kurti muziką. Visa tai kompozitorius vadina įkvėpimu be kabučių. Nuo to ir pradedu pokalbį su kompozitoriumi, slapta tikėdamasi išgirsti kažką daugiau apie priežastis, lemiančias itin dažną kūrybos proceso mistifikavimą, jo romantizavimą.

Deja, atsakyme nėra nieko efemeriško, nieko, susijusio su paslaptingomis mūzomis. Tik ta pati, atrodytų, logiška ir gan paprastai skambanti frazė. Taigi įkvėpimas be kabučių tampa artimu nenutrūkstamo biologinio proceso vyksmui, kurio metu organizmas iš išorės pasisavina deguonį, o į ją išskiria anglies dioksidą ir vandens garus. Tačiau jo ir kažko naujo gimimo aliuzijos išlieka.

Galvoje pamažu beįsišėlstančiame chaose suspėju apčiuopti vieną milžinišku greičiu skriejančią mintį – bet kūrėjui turbūt vien oro gurkšnio nepakanka...

Stoja tyla, o iš jos paeiliui išnyra vienas kitą papildantys ir prasmę įgyjantys žodžiai. Reikia kažko daugiau, galbūt idée fixe? Ir vis dėlto idėjos pačios savaime nesklando ore. O gal?

Galbūt tereikia būti labai pastabiam ir jautriam tave supančiai aplinkai, kad sugebėtum suvokti, jog su ką tik įkvėptu oru gimė ir būsimo kūrinio idėja. Juk V. Barkausko kūrybos inspiraciniai šaltiniai neįtikėtinai įvairūs: nuo E. Mieželaičio "Aviaeskizų" ("Poezija"), atsitiktinai į rankas patekusių Zodiako ženklų atviruko rinkinio su piešiniais ir senovės Egipto astrologų aiškinimais ("Zodiacus"), "la" skiemens žmonos varde ("Modus vivendi"), kūrybinę vaizduotę uždegusių žymių žmonių sentencijų, susijusių su žodžiu "žaidimas" ("Jeux") iki atlikėjų, jų asmenybės bruožų temperamento (pvz., Koncertas altui, Du monologai altui ir kt.), – visko ant pirštų nesuskaičiuosi, šiose eilutėse neišvardinsi.

Siekdama įžiebti blėstančią viltį, kompozitoriui cituoju gilų įspūdį man palikusius P. Čaikovskio žodžius: "Būsimo kūrinio užuomazgos atsiranda nelauktai ir netikėtai. Jeigu dirva yra paruošta, t.y. egzistuoja kūrinio nuojauta ar charakteris, tai įsišaknija nepaprastai greitai, su didele jėga prasiveržia pro žemę, pasiekia šakas, lapus ir galiausiai žiedus... To palaimos jausmo, kai man gimsta nauja idėja, po truputį įgaunanti apibrėžtą formą, neįmanoma nusakyti žodžiais. Aš viską užmirštu ir elgiuosi kaip išprotėjęs. Man viskas pradeda virpėti, viena mintis veja kitą."

Na taip, šypteli V. Barkauskas, kažkas panašaus, tik šiuo atveju labai vaizdžiai ir metaforiškai apibūdinta. Juk to beveik neįmanoma nusakyti... Nebent pajusti, pratęsiu tylomis, kas itin dažnai ir garsiai eskaluojama diskusijose apie kompozitorių romantikų meną.

Kaip disonansas šiai mano minčiai ataidi prisiminimas iš interviu su Alfredu Schnittke. Į klausimą "Ką manote apie teiginį, kad romantizmo epochoje muzikinės kūrybos išeities tašku buvusį emocinį impulsą šiandien pakeitė racionalusis?" jis atsakė: "Tai negali būti daloma, nes svarbi yra viso to visuma..."

Turbūt įkvėpimas integruoja bei sintezuoja skirtingus impulsus – ir racionalius, susijusius su sąmoninga veikla, ir intuityvius (emocionalius), priskirtinus pasąmonės sferai. Pastaroji mintis sukelia stiprų rezonansą V. Barkausko pamąstymams, kuriuos visiškai atsitiktinai aptikau bevartydama seną "Kultūros barų" numerį. Čia įkvėpimą kompozitorius apibūdino kaip kūrybinės minties ir mąstymo koncentraciją, pasireiškiančią ir nuosekliu procesu, ir atskirais emocijų bei pasąmonės blykstelėjimais. Vadinasi, egzistuoja ir įkvėpimas su kabutėmis. Būtent jis ir sukelia tas romantiškas ir, anot V. Barkausko, nerealias asociacijas. Nerealias? Gal greičiau romantiškas, kasdieniais žodžiais nenusakomas. Vedina noro apie tai sužinoti kiek daugiau, atsiverčiu medicinos žodyną. Bet iš jo įstrigo tik ši vieniša, kažkur atmintyje tebesiblaškanti frazė – kodėl ir kaip ateina įkvėpimas, kada jo laukti ir kodėl jis šitaip veikia – nežinoma. Įdomu, o kaip yra su iškvėpimu?

Beklaidžiodama kūrybinio proceso labirintais, prieš susitikdama su V. Barkausku įdėmiai peržvelgiu muzikologės Jūratės Katinaitės darbus. Ji juk yra išsamiai nagrinėjusi kompozitoriaus kūrybą. O subtilių detalių žinojimas pokalbiui neturėtų pakenkti, atvirkščiai – galbūt galėtų įžiebti kelias papildomas ugnies kibirkštėles. Versdama puslapį po puslapio, akimis bėgiodama po kūrybinės evoliucijos ypatumams skirtas eilutes trumpam stabteliu. Ne kartą esu girdėjusi kompozitorių sakant, kad per racionalumą, per kompozicijos valdymą būtina ateiti į emocinę, vidinę išraišką, ekspresiją – gal net intuityviai. Taigi užburtas ratas tarp ratio ir intuitio sukasi ne tik įkvėpimo momentu, bet ir vykstant kūrybiniam procesui... Verčiu kitą puslapį ir perskaitau, kad avangardistines idėjas pamažu ima keisti emocionalumo siekis, itin išryškėjęs maždaug po 1980 metų. Atliepia Šarūnui Nakui, kuris V. Barkauską įvardija vienu pirmųjų avangardo šauklių Lietuvoje, o kartu ir vienu pirmųjų, pasukusių naujos stilistikos, t.y. postmodernizmo, link. Vėl stoja tylios pauzės akimirka... "Poezija", "Intymi kompozicija" – keli pavyzdžiai, kur pasireiškia skirtingos konstruktyviosios idėjos, skirtingos kompozicinės technikos. Bet juk ir čia galima įžvelgti emocionalumo siekį, įsikūnijantį kūrinių pavadinimuose. Taigi užburtas ratas yra amžinas, besisukantis ir iškvėpimo momentu...

Pokalbio metu V. Barkausko klausiu, kas lėmė būtent tokią kūrybinio kelio raidą? Kokios įtakos tam turėjo praeityje žengti žingsniai? Dar prieš nuskambant atsakymui pradedu vardinti – vaikystėje žavėjotės mamos brolio improvizacijomis fortepijonu, po to sekė mokslai J. Tallat–Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, Vilniaus konservatorijoje. Vėliau į Jūsų rankas pateko E. Krženeko knygelė apie kontrapunktą, o nuo 1964 m. "universitetu" tapo "Varšuvos rudenys". Įdėmiai išklausęs kompozitorius šypteli: taip, teisingai, bet nepaminėjote studijų pas Maskvos profesorių Jurijų Fortunatovą, kurios sekė po Vilniaus konservatorijos. Nusišypsau ir aš, pasijutusi tarsi mokinukė, neparuošusi namų darbų. Grįžtant prie kūrybinės evoliucijos... Aptariama ji gali būti skirtingais aspektais, atkreipiant dėmesį į popieriaus skiautėje užfiksuotus ženklus. Tačiau juk visa tai – antrinis dalykas, į realų gyvenimą išplaukiantis jau kaip kažko padarinys. O ką tokiu atveju galima būtų įvardinti pirminiu?

Klausimas, tampantis dar vienu impulsu, aktyvuojančiu mano atminties klodus. Štai A. Schnittke savo kūryboje išskiria du laikotarpius. Pagrindiniu kriterijumi kompozitorius pasirenka patį mąstymą, t.y. jo pasikeitimą. Septintojo dešimtmečio viduryje, teigia jis, atrodė, kad dabar viską supratau, supratau, kad racionalusis mąstymas garantuoja ir menines kūrinio savybes. Tačiau vėliau suvokiau, kad svarbu yra ne kaip, bet ką pasakyti... O juk greta mąstymo "ne antru smuiku griežia" ir asmeninė patirtis. Patirtis nuo įkvėpimo iki iškvėpimo. O kalbant apie V. Barkauską, galima pridurti ir nenuilstantį norą eiti pirmyn, kažką radus, nuolat siekti rasti dar kažką.

Nuo J.S. Bacho iki V. Barkausko

"Puikiai suderinta kontrastinė programa. Dominavo kūriniai altui ir įvairiems instrumentams. Repertuaro diapazonas labai platus – nuo J.S. Bacho iki V. Barkausko", – taip kompozitorius apibūdina Japonijoje vykusio festivalio "Viola Space 2005" programą. Bachas ir Barkauskas – iš pirmo žvilgsnio atrodytų tarpusavy nesusiję, išskyrus atsitiktinai pavardėse sutampančias pirmąsias ir paskutiniąsias raides. Vis dėlto gijų, jungiančių šiuos kūrėjus, esti ir daugiau, viena jų galėtų būti retorikos formų apraiškos. Bet gerokai tvirtesnė už pastarąją yra kita gija, siejanti kompozitorių estetines pažiūras. Juk V. Barkauskas ne kartą yra citavęs J.S. Bacho žodžius, perteikiančius vieną pagrindinių muzikos funkcijų, – muzika turi švarinti sielą. Ne kartą teigė ir tai, kad išpažįsta grožį bei gėrį, meno dvasingumą ir neigia bjaurumą, pesimizmą ar nihilizmą. Turbūt ši idealistinė pasaulėžiūra slypi V. Barkausko prigimtyje. Beje, jeigu pritartume minėtai J.S. Bacho "sparnuotajai" frazei, turėtume pripažinti ir iš jos išplaukiančią prielaidą. Juk tokiu atveju muzika tampa tarsi įrankiu, padedančiu puoselėti tauriąsias vertybes, XXI a. turinčias atlaikyti gan didelį vienalaikių, fiziologinį komfortą suteikiančių siekių įgyvendinimo konkurenciją. Itin išauga ir paties kompozitoriaus atsakomybė, tiek prieš pačią muziką, tiek prieš jos klausytojus, "ir atlikėjus", – priduria V. Barkauskas.

Įdomu, ką apie tai manytų Jacques’as Attali, žmonijos istorijoje išskiriantis keturias muzikos eras? Nieko apie jas negirdėjusiems galiu pasakyti, kad J. Attali atsižvelgia į muzikos kūrybos, jos paplitimo bei naudojimo procesus. Be aukojimo (sacrifice), reprezentacinės (representation) ir kartojimo (repetition), ateityje jis numato kompozicinę (composition) pakopą. Vienu svarbiausių pastarosios bruožų tampa muzikos kūryba dėl paties proceso. Tačiau prisiminus skrajojančias idėjas apie muzikos ir kompozitoriaus uždavinius, ši futuristinė J. Attali idée fixe taip ir lieka tik ateities vizija.

Netikėtai dvelktelėjęs vėjo gūsis sudrumsčia minčių tėkmę, įtraukia jas į savąjį sūkurį ir neša tolyn, paskui save palikdamas tik slopstantį aidą. Kažkur beribėje erdvėje pamažu išsisklaido lauko, pievos iliuzija, pasigirsta vieversių balsai. Nepastebimai užsiverčia ir dar vienas kasdienybės kerų nepalytėtas Gyvenimo knygos puslapis. Užsiverčia galbūt palikdamas tik begalę neatsakytų klausimų, užgesusių ar įsižiebusių vilčių. Apakinti beatsiveriančio naujo puslapio baltumo nutyla ir prisiminimai. Nutyla, kartu priversdami žengti dar vieną žingsnį.