Kas daro Saukų kūrybą kitokią?

Šarūnas Sauka. "Grupė žmonių II". 2006 m. V. Aršvilaitės nuotr.

Nacionalinės premijos laureato Šarūno Saukos (g. 1958), Nomedos Saukienės (g. 1957) ir Mykolo Saukos (g. 1989) paroda "Nauji darbai" Vilniaus "Maldžio" galerijoje sužavi prasmių lauko vienybe, monolitiškumu ir kiekvieno menininko braižo unikalumu. Tai, ką jaučia ir išgyvena kiekvienas jų, yra glaudžiai susiję, o kartu labai individualu ir nepakartojama. Per tą šeimos vienybės, vertybių bendrumo, o kartu ir individualumo prizmę norisi žvelgti ir į parodos ekspoziciją. Perfrazuodama popmeno atstovo Richardo Hamiltono 1956 m. koliažo pavadinimą, klausiu savęs: "Tad kas gi daro Saukų kūrybą kitokią, tokią patrauklią?"

Pasikartojantys motyvai

Iš darbo į darbą keliaujantys tie patys personažai ir detalės verčia galvoti apie intravertų paranojas, persekiojančias mintis ir formas, kurios besisukdamos prasmių ratais vis išnyra ir išnyra iš regimybės gelmių. Šarūno Saukos paveiksluose – tai nuogų žmonių figūros mažomis galūnėmis, mechaniškai kartojančios įprastus veiksmus, artimųjų veidai ("Giminių susiėjimas", "Grupė žmonių II", abu 2006). Paslaptinga šviesa, ryškios spalvų dėmės primena šiaurės renesanso mistiškas vizijas ir vaiduokliškas šmėklas ("Prie kibiro", 2004). Kartais išnyra sovietmečio reliktai – klasės viduryje stovintis nykštukas Leninas su obuolių kraitele ir lyg manai krintantis sniegas ("Įkyrus sapnas", 2006), neretai nuogo žmogaus figūra su tarsi skruzdėlėmis aplipusiais mažiukais žmogeliukais ("Naktis gamtoje", "Moteris įsaulėje", abu 2005), kartais tragiškai komiški autoportretai ("Šv. Šarūnas prisimatuoja", 2003). Nomedos Saukienės paveiksluose dominuoja lauko gėlės (ciklas "Iš pievų", 2005) ir alijošiai ("Raudonuojantis", "Guolis I–II", abu 2005) – švelnių ir aštrių pojūčių derinys. Simboliškos našlaitės, varpeliai, povo plunksnos, paukščiai ir lapės sukuria simbolių prisodrintą atmosferą, kurią galiu skaityti kaip Dürerio madonų paveikslus ("Ligonio slaugytoja", 2006, "Pasislėpusi", "Įsipatoginusi", abu 2005). Tai tarsi religinio arba simbolinio (prisimenu Gauguino lapes) paveikslo fonas, kuriame daug svarbių siužeto detalių. Mykolas Sauka eksponuoja per pastaruosius dvejus metus sukurtas skulptūrines papjė mašė galvas, kraupius vaiduokliškų žmogystų pavidalus, kurie primena sudžiūvusias mumijų ar anatomijos studijų liekanas su nulupta oda, išverstais akių obuoliais, iššieptais dantimis.

Nomeda Saukienė. "Žaidimas su lape". 2005 m. V. Aršvilaitės nuotr.

Raizgalynių minklės

Šarūno Saukos kūriniuose neretai matome nuogus susipynusius kūnus režisuotoje aplinkoje su teatro efektais: koncentruotu apšvietimu, gamtos ar interjero butaforija, ribota sceninės dėžės erdve. Prasmių daugiasluoksniškumas, siužeto vingiai atveria individualios patirties sluoksnius, kuriuos kiekvienas mūsų traktuojame savaip. Nomedos Saukienės darbuose šie prasmių voratinkliai tarsi konkretėja ir skaidrėja, retsykiais net virsdami dekoratyviais rafinuotais secesijos gėlių raštais ("Iškylaujančios", 2005) arba abstrakčiais ornamentais, išoriškai primenančiais Pollocko atsitiktinius dėmių ir linijų vingius. Tačiau daugiausia kalbame apie dailininkės paslėptus daiktus ir veikėjus, kuriuos bandome įžvelgti šiuose augalų nėriniuose. Mykolas Sauka, tvarstydamas ar rengdamas savo objektus, taip pat atveria ne vieną istorinį, kultūrinį sluoksnį. Išorės ir vidaus sluoksnių šifras vilioja keliauti interpretacijų takais, gal dėl to taip traukia žiūrovus.

Įkyrūs žvilgsniai

Nežinau, kaip Saukų kūrybos fenomeną pavadinti, galbūt tradiciškai – žvilgsnio anatomija, kurią puikiai išmano autoriai. Net išėjusi iš parodos prisimenu veriančius, smigius kūrinių veikėjų žvilgsnius: akių blizgesį, sklindantį iš Šarūno "mėsų" tešlos ("Grupė žmonių I", 2006), net piešinių Sigito Parulskio pjesei "Iš vėlių gyvenimo" ar iliustracijų vaikiškai knygai, spindinčias Nomedos lapių ir paukščių akių "sagutes", Mykolo galvų išsprogusius vyzdžius. Tarsi žvelgtum į savo vidų kaip į adatų širdelę, prismaigstytą erškėčių spygliais.

Ir tuomet kaip Saukų personažai apsinuogini, išsineri, tampi toks, koks esi – labai pažeidžiamas, juokingai vienišas ir liūdnas lyg ironijos šešėlis Šarūno, Nomedos ir Mykolo Saukų autoportretuose.

Paroda "Maldžio" galerijoje veiks iki birželio 30 dienos.

Rita Mikučionytė