Pirmasis

Tikrovė ar graži svajonė

Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009

iliustracija
Eglė Rakauskaitė. "Tinklas". Plaukai, kaspinai. Projektas "Kasdienybės kalba" Vilniuje. 1995 m.

Pokalbyje dalyvauja Vilniaus dailės akademijos prorektorius, Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros, švietimo, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininkas Arvydas Šaltenis, Vilniaus mero patarėjas Vytautas Toleikis, kino ir teatro kritikas Vaidas Jauniškis ir redakcijos atstovai Laima Kreivytė bei Linas Vildžiūnas.

Linas Vildžiūnas: 2009 m. Vilnius taps Europos kultūros sostine. Tačiau daugeliui sostinės gyventojų tai vis dar abstrakcija, nelabai suvokiamas dalykas. Kaip visa tai atrodys, ką tai duos miestui ir kaip miestas turėtų keistis – nėra labai aišku. Jūs, Arvydai, buvote šio sumanymo iniciatorius. Kada visa tai prasidėjo?

Arvydas Šaltenis: Sėdėjau 1998 m. Stokholme, kuris tuo metu buvo Europos kultūros sostinė, ir žiūrėjau, koks jis gražus. Tuo metu ten veikė didžiulė tarptautinė paroda "Art Genda", vyko konferencijos. Tada ir kilo mintis, iš pradžių atrodžiusi utopiškai – o kodėl gi Vilnius negalėtų būti Europos kultūros sostine? Pamaniau, kad tam tiktų Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo metai. Tuo metu dar nepriklausėm nei Europos Sąjungai, nei kitoms organizacijoms. Grįžęs pasiūliau tą mintį, ir visiems patiko – nes tai bus negreitai, gal nė nereikės nieko daryti, gal kas kitas padarys... Tikėjausi, kad per 10 metų susitvarkysim: kad tikrai turėsim Nacionalinę galeriją, atsinaujinusius muziejus, koncertų sales.

Manau, kad Vilniaus pasiūlymas dėl to ir buvo patvirtintas, kad sutampa su Lietuvos tūkstantmečiu. Svarbiausias tikslas – kad šventės dalyviais taptų Nepriklausomybės laikais gimusi karta – moksleivija, studentija, kad tai būtų jiems postūmis kitaip gyventi, didžiuotis savo kultūra, šaknimis, būti jos kūrėjais, jaustis Europos dalimi. Kad tai būtų ne vienkartinis impulsas, bet prasidėjusio proceso tąsa. 2011 m. Europos kultūros sostine bus Talinas, o 2014 m. – Ryga. Baltijos šalys startuoja, ir mes esame pirmieji. Bendradarbiaudami su kaimynais galime perduoti jiems estafetę. Jie turėtų dalyvauti mūsų, o mes – jų programose.

L. V.: Bet dabar to laiko liko tikrai nedaug, nepilni treji metai.

A. Š.: Atsiliekame pusmetį, tačiau galime pasitempti. Svarbiausia – geranoriškumas ir tiksli veiksmų koordinacija, institucijų susikalbėjimas. Kad tik neimtų dominuoti partiniai ar instituciniai interesai. Tai bendras kultūros, verslo žmonių, visos bendruomenės reikalas.

L. V.: Kol kas tokio susikalbėjimo pasigename.

Vytautas Toleikis: Vilniaus savivaldybė ir Kultūros ministerija jau pasirašė viešosios įstaigos "Vilnius – Europos kultūros sostinė" steigimo dokumentus ir patvirtino įstatus. Ji ir turės vykdyti programą. Be šio susitarimo mes negalėjom pajudėti iš vietos. Buvo pasiektas kompromisas: Savivaldybė padarė nemažai nuolaidų Kultūros ministerijai, bet miestas neprarado savo pirmumo, nes ir įstatuose yra fiksuota, kad pagrindinis programos kuratorius yra Vilniaus miesto savivaldybė. Jei palygintume su kitomis Europos kultūros sostinėmis, panašios įstaigos įsteigiamos prieš 3 metus. Taigi beveik neatsiliekame.

Aš matau kitą pavojų. Kartais provincialiai įsivaizduojama, kad 2009-aisiais į mus žiūrės visas pasaulis. Kad suvažiuos meno žmonės, kultūriniai turistai – gatvės bus pilnos užsieniečių ir visi tik džiaugsis mūsų menais. Tikimasi, kad tai bus didžiulė meno objektų ir paslaugų mugė, kur vakariečiai viską išpirks. Todėl reikia skubiai gauti užsakymų lipdyti, drožti, skaptuoti, vaidinti, dainuoti, šokti – nes tik 2009 m. viską galėsim parduoti ar parsiduoti. Bet tai nesusipratimas. Juk yra ekspertų parengta ir Briuselyje aprobuota programa, kurios reikės laikytis. Ten nurodytos visos kryptys, datos, programos. Visa tai pusę metų buvo skelbiama Vilniaus savivaldybės interneto puslapyje, kas norėjo – perskaitė. Ir tas būrimas iš kavos tirščių visai nereikalingas.

Kitas dalykas – ši programa – tai projektas Europai. Akcentuojama europietiškoji dimensija – kultūriniai ryšiai, tarptautinės programos. Lietuvos tūkstantmečio programa labiau orientuojama į kultūros paveldo išsaugojimą, jo atskleidimą ir parodymą, o Kultūros sostinės programa atgręžta į nūdieną, ji atvira ir šiuolaikiška. Abi programos papildo viena kitą, ir tai labai sėkminga jungtis.

O dėl infrastruktūros – situacija keblesnė, bet vėluoti neturėtume. Valdovų rūmai tikrai bus atstatyti, Nacionalinė galerija įrengta, "Menų spaustuvė" sutvarkyta. Nežinia, ar spėsime pastatyti tarptautinį konferencijų centrą, ar turėsime daugiafunkcinį centrą – Tūkstantmečio salę.

L. V.: Tai nepaprastai brangios programos.

V. T.: Taip. Bet pasibaigus "Europos kultūros sostinės" renginiams visa tai liks.

L. V.: Kur garantija, kad Vilnius taps pilnaverte kultūros sostine – su koncertų salėmis, galerijomis, menų centrais? Ar turėsime tam lėšų?

V. T.: Yra keturi finansavimo šaltiniai: ES (bet tik nedidele dalimi), Savivaldybė, Vyriausybė per Kultūros ministeriją ir rėmėjų lėšos. Bet rėmėjai paprastai remia savo produkcija arba mažesnėmis kainomis.

A. Š.: Kai kurie infrastruktūros projektai jau vykdomi: tiesiamas pietinis Vilniaus aplinkkelis iš ES struktūrinių fondų lėšų.

V. T.: 2007 m. numatyta pradėti ir vakarinio aplinkkelio statybą, ji baigsis 2010-aisiais. Taip pat Vilniaus oro uosto terminalas, geležinkelio stoties renovacija, galutinis Gedimino prospekto sutvarkymas, Lukiškių aikštė...

A. Š.: Turėtų būti skelbiamas konkursas Laisvės paminklui joje sukurti.

V. T.: Yra rengiama Vyriausybės programa, susidedanti iš 3 dalių: miesto infrastruktūros plėtra, turizmas ir turinys – pati programa. Vyriausybės sudaryta komisija užtikrins infrastruktūros plėtros darbų įgyvendinimą, o viešoji įstaiga "Vilnius – Europos kultūros sostinė" rūpinsis kultūrine programa bei visų darbų koordinacija.

Laima Kreivytė: Tad pakalbėkime apie turinį. Įdomu, kaip "Vilniaus – Europos kultūros sostinės" idėjos pasklis po miestą? Savivaldybė buvo sukvietusi ekspertus, kurie sudarinėjo garsių menininkų šimtukus – savotišką kultūros pradžiamokslį viešojoje erdvėje. Ar rengiamos programos yra atviros bendruomenei, skatinančios įsijungti, ar palikta erdvės pačių miestiečių iniciatyvai?

A. Š.: Tavo minėtas pradžiamokslis – įžanginė programa, tarsi apšilimas.

V. T.: Tai lyg ir įvadas į Kultūros sostinės programą, tačiau atskiras, tiesiogiai su ja nesusijęs. Darbinis šios programos pavadinimas – "Vilnius – kultūra besidomintis miestas". Jos esmė – paskatinti Vilniaus gyventojus daugiau domėtis kultūra. Viešosios erdvės turėtų būti užpildytos ne tik kukurūzų reklama, bet ir kultūriniais ženklais.

Tie šimtukai – dailininkų, režisierių, rašytojų, muzikų, kitų meno sričių atstovų bei kultūrinių fenomenų – sudaromi atsižvelgiant į jų svarbą Europai ir pasauliui. Vienas iš atrankos kriterijų yra ir tų menininkų ryšys su Lietuva (čia gimę, gyvenę ar vilniečių pamėgti kurioje nors epochoje). Svarbūs ir jubiliejai – Mozarto, Rembrandt’o metai. Maždaug pusė sąrašo autorių – lietuvių menininkai. Stengiamasi pabrėžti kultūros jungtis. Rašytojas Romainas Garry mums svarbus ne tik dėl to, kad du kartus gavo Goncourt’ų premiją, bet ir dėl to, kad jis – vilnietis, Romanas Katzevas, užaugęs Pohuliankoje, dabartinėje Basanavičiaus gatvėje. Tai gera proga prisiminti, kokios pasaulinio garso asmenybės yra kilusios iš Vilniaus arba Vilniaus įkvėptos.

Projektas buvo pristatytas Graikijos mieste Patruose ir susilaukė daug gerų įvertinimų – dėl to, kad jis labai paprastas ir demokratiškas, pasieksiantis ir vadinamuosius miegamuosius rajonus. Pirmieji ženklai turėtų pasirodyti birželio 1-ąją: gatvėse ir kitose vietose atsiras stendai su Vilniaus vaizdais ar rašytojais, kavinėse – padėkliukai, o baigsis šios akcijos iki 2009 metų. Tais pačiais metais Europos kultūros sostine tapsiantis Lincas taip pat ketina eksponuoti lietuviškos kultūros ženklus ant susisiekimo priemonių. O mes propaguosime austriškus. Ieškome įvairių bendradarbiavimo būdų.

L. K.: Iš tiesų tai beveik neįmanoma užduotis – sudaryti šimto pasaulio ir Lietuvos menininkų sąrašą. Galima be galo ginčytis – kodėl tas, o ne kitas. Tobulas, visiems tinkamas sąrašas neegzistuoja. Supratau tai, sutikusi dalyvauti ekspertų grupėje. Ir kaip visa tai pateikti, kad neatrodytų pernelyg primityvu? Vaidai, gal ir tu pasidalytum savo patirtimi rengiant šį įvadinį projektą?

Vaidas Jauniškis: Pats projektas ir idėja iš tikrųjų labai šaunūs. Bet pasirinktas tonas... Pasamdyta reklamos agentūra suvokė užduotį grynai reklamiškai – reikia garsiai šaukti. Šalia kukurūzų aš pamatysiu Mozartą, šalia "Omnitel" – Dali. Taip suprojektuoti gatvės stendai kelia tik reklaminį triukšmą. Norėtųsi kitokio požiūrio, kitokios retorikos, kuri nesutampa su įprastu kasdienybės ritmu. Kad nekiltų tik primityvus klausimas: "Kur aš jį mačiau?" Kad tai būtų ir modernu, labai estetiška, ir paveiku, gerai apgalvota, kaip "Arte" televizijos kanalo užsklandos. O kai pamatai dvi vyraujančias spalvas – ryškiai rožinę ir juodą, o ant jų – žinomo žmogaus pavardę, kyla bala žino kokios asociacijos. "Kultūrą – į mases ir prikištinai" – kažin ar geras principas. Norėtųsi, kad ir pats Europos kultūrinės sostinės projektas nevirstų tik dideliu triukšmu ir fejerverku.

L. K.: Visada norisi įdomesnių sprendimų, net jei projektas taikomas kuo platesniems visuomenės sluoksniams. Man atrodo, kad bet kokia reakcija yra gerai, net jei pakuotė sudirgins kultūros vartotoją kaip raudonas skuduras jautį. Svarbu įžiebti diskusijas, o susikaupusią visuomenės energiją nukreipti pozityvia kūrybos linkme – tegul kuria alternatyvius sąrašus, rašo kritinius straipsnius, diskutuoja. Manau, kad tie stendai nėra pats sau tikslas, o tik atspirties taškas, siekiant įtraukti, aktyvizuoti bendruomenę. Bet jei tai projektas tik "dėl paukščiuko", tuomet blogai.

V. J.: Nepamirškime, kad tai labai brangus projektas – juk plakatai bus spausdinami dideliais tiražais ir keičiami kas mėnesį. Bet jų poveikio nepakanka. Gal reikia šią "vaizdinę agitaciją" pratęsti nemokamais koncertais, populiariomis paskaitomis ar televizijos laidomis.

A. Š.: Išjudinti, įtraukti žmones, – juk taip ir planuojama. Kodėl besibaigiant programai nesurengus konkurso vaikams, nepaklausus, ko jie išmoko, ką sužinojo. O intelektualai galės kritikuoti, šaipytis.

V. T.: Tam tikras atpažįstamas dizainas padės ne tik mokytis kultūros abėcėlės, bet ateityje galės reklamuoti ir Kultūros sostinės renginius. Visos Europos kultūros sostinės stengiasi į savo projektus įtraukti kuo daugiau žmonių – turistų ir miestelėnų. Lilis įsteigė labai efektyvų kultūros ambasadorių institutą. Mes irgi svarstome, kas galėtų būti Lietuvos kultūros ambasadoriais. Reikia įtraukti moksleiviją, studentus, o po pasaulį pasklidę intelektualai galėtų būti kultūros ambasadoriais – savotiškais kultūros tarpininkais.

L. V.: Jei mūsų pokalbį jau galime traktuoti kaip tam tikrus pasiūlymus, tai rekomenduočiau į "apšilimo" programą įtraukti ne tik vardus ir šaukinius, bet būtiniausiai ir elgesio kultūros ugdymo komponentus. Paveikius ir gerai apgalvotus, konsultuojantis su socialinės psichologijos specialistais, susijusius su praktiniais veiksmais. Miestas ruošiasi tapti Europos kultūros sostine, o tvarkingumo prasme atrodo kaip Azija. Ir miestiečiams nusišvilpt. Regis, buvome tvarkingesni net sovietiniais laikais, bent jau kartą per metus buvome pratinami apsišluoti per leninines talkas.

V. J.: Anot 2008 m. Europos kultūros sostinės Liverpulio sklaidos užsienyje ambasadoriaus sero Bobo Scotto, projektas "Europos kultūros sostinė" turi būti vykdomas taip, kad teigiami pokyčiai mieste tęstųsi ilgą laiką. "Tai turi būti ne vienos dienos fejerverkas, kuris nušvis danguje ir po kelių akimirkų užges, o ilgalaikė investicija miestui bei kuriant šalies įvaizdį. Per tuos svarbius metus sukurta nauja infrastruktūra ar užmegzti kultūriniai ryšiai turi būti stiprus katalizatorius tolimesnei miesto ir jo kultūros raidai." Norėtųsi, kad į tokius tikslus būtų orientuojamas ir Vilniaus projektas. Kad naujoji infrastruktūra – direkcija ar centras – pajudintų dar nuo sovietmečio laikų nepakeistus, neperžiūrėtus kultūros finansavimo srautus, kad atsirastų postūmis naujiems procesams. Kad sukurtume teigiamą paradigmą, kaip tokios programos vykdomos.

L. K.: Man labai patinka "Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009" programos devizas "Vilnius CV (Creativity & Vitality)" – kūrybingumas ir gyvybingumas. Jei iš tiesų mūsų kultūrai pavyktų nuo statiško modelio pereiti prie dinamiško ir gyvo – būtų puiku. Kad negalvotume, kaip čia dar pastačius kokį nors granitinį paminklą ar rūmus, o investuotume į aktualius, čia ir dabar vykstančius procesus, ugdančius ne tik meninę kultūrą, bet ir pilietinę visuomenę, sugebėjimą kritiškai vertinti dabarties realijas.

V. T.: Jei kūrybinis potencialas nebus iššvaistomas, jei bus vykdomi edukaciniai projektai, visi darbai koordinuojami, o užmegzti ryšiai palaikomi ir toliau, tai "Vilnius – Europos kultūros sostinė" bus puiki proga visiems kartu ūgtelėti ir pereiti į naują kokybę.

A. Š.: Svarbu, kad pastatyti pastatai nestovėtų tušti, kaip kartais būna po olimpiadų. Reikia juos paversti kultūros traukos centrais. Ką davė Bilbao miestui ten pastatytas modernus Guggenheimo muziejus – kokie turistų srautai! Kodėl neatvežus į Vilnių Guggenheimo, Ermitažo kolekcijų? Tik reikia turėti, kur jas parodyti. Peterburgo dienose sutarėme, kad Ermitažas dalyvaus projekte "Europos peizažas", kurį rengs mūsų Nacionalinė galerija – nuo archeologijos iki moderniausių šiuolaikinių darbų iš visos Europos. Juk Briuselis nebūtų patvirtinęs Kultūros sostinės programos, jeigu tai neišplauktų iš realybės – iš miesto gražumo, jo daugiakultūriškumo, Vilniaus baroko ir to gyvybingumo, kuris juntamas dabar. Bet reikia gražiai tęsti pradėtus darbus, gerai juos koordinuoti, netrukdyti dirbti naujoms susikūrusioms institucijoms.

Skirstant lėšas būtina atsižvelgti į projekto svarbą visam miestui. Pavyzdžiui, Vilniaus dailės akademija nori sutvarkyti buvusį spaustuvės pastatą Maironio gatvėje – įrengti ten muziejų, unikalią, dinamišką šiuolaikinio meno galeriją, nacionalinį dizaino, mokymosi dailės visą gyvenimą centrus. Šio projekto įgyvendinimas svarbus ne tik Kultūros sostinės metams, bet ir tolesnei edukacinei ir kultūrinei veiklai. Mažieji broliai pranciškonai atgautų jiems priklausančias patalpas senajame vienuolyne ir tas padėtų jiems dar labiau plėtoti jų subtilią dvasinę ir kultūrinę veiklą. Galų gale tai – labai svarbi ir matoma Senamiesčio dalis, čia bus visas kultūros kompleksas – šalia kuriasi "Menų spaustuvė", šalia ir Nekrošiaus "Meno fortas". Akademija yra parengusi atnaujinimo programą, architektūrinį projektą ir pateikusi paraišką ES struktūrinių fondų programoms, bet kol kas rezultatų nėra. Projektas atidėliojamas. Nėra to koordinatoriaus, kuris matytų visumą, projektų pirmumą, aktualumą…

V. T.: Mes esame įpratę dirbti tada, kai virš galvos kabo vėzdas – jei neįvykdysim direktyvų, nebūsime priimti į ES, ir panašiai. Dabar tokių direktyvų nėra. Bet galima pasakyti, kad jei dirbsime blogai, tai atėjus 2009-iesiems ir Vilniui tapus kultūros sostine, apsijuoksime. Yra gera proga neapsijuokti.

Ačiū už pokalbį.

Parengė Laima Kreivytė