Operos magija

Scena iš "Madam Baterflai" spektaklio M. Raškovskio nuotr.

Ką jau ką, o Giacomo Puccini operą "Madam Baterflai" Lietuvoje žino visi, net ir tie, kurie niekada nebuvo peržengę Operos teatro slenksčio. Operoje papasakota jaunutės japonės meilės ir mirties istorija – visiems suprantama, paveiki, pasiekianti net ir storiausiu ledu apsitraukusią širdį.

Kai ši istorija išgyvenama kartu su didžiojo žmonių virkdytojo G. Puccini muzika, ji pakyla į aukštesnį, kone antikinės tragedijos mastą įgyjantį lygį. Esame patyrę tokių nepamirštamų akimirkų ankstesniuose šios operos spektakliuose mūsų teatre, dainuojant Virgilijui Noreikai, Irenai Milkevičiūtei, kitiems puikiems solistams.

Tačiau, pasirodo, būna atvejų, kai įvyksta beveik stebuklas, kai operos statytojų kuriamo sceninio reginio poveikis tampa tolygus muzikos poveikiui, vaizdinys darosi toks pat svarbus kaip pati muzika. Tiesą sakant, teoriškai apie tai žinoma ir nuolat kalbama, tiktai dažniausiai, deja, neturint pavyzdžio, kurį galima būtų nurodyti.

Apie tokį retą laimingą atvejį dabar galime kalbėti po "Madam Baterflai" premjeros Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Išvydome tokį užburiantį spektaklį, kokio niekada nesame turėję, nors tikrai pavykusių darbų mūsų scenoje yra buvę ne vienas ir ne du. O gal didėjant nuolat dauginamai agresyviai meninio šlamšto lavinai vis labiau ilgimės tylaus susikaupimo, švaros, tikro jausmo...

"Madam Baterflai" yra bendras Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro ir Anglijos nacionalinės operos pastatymas. Spektaklį kūrė įžymus britų kino režisierius Anthony Minghella su savo žmona režisiere choreografe Carolyn Choa ir tarptautine menininkų grupe: dirigentu Davidu Parry (Didžioji Britanija), scenografu Michaelu Levine’u (Kanada), kostiumų dailininke Han Feng (JAV) ir šviesų dailininku Peteriu Mumfordu (Didžioji Britanija). Spektaklyje dalyvauja lėlės ir keli artistai iš "Blind Summit Theatre", taip pat du šokėjai. Visi kiti jo dalyviai ir kūrėjai – dainininkai, choristai, vadovaujami Česlovo Radžiūno, šokėjai, muzikantai (orkestro koncertmeisteriai Angelė Litvaitytė, Algimantas Peseckas) – mūsų operos ir baleto teatro artistai. Iškart norisi jiems visiems sušukti: bravo!

Iš mums pažįstamo filmo "Anglas ligonis" jau supratome, kad A. Minghella – subtilus, jautrus, romantiškos sielos menininkas, nostalgiškai ieškantis išorinio ir vidinio grožio. Peizažas, dangus su visais atspalviais, interjero detalės, herojų gestai, kalbėsena, drabužių formos bei spalvos ir svarbiausia – šviesa, jos kritimo rakursai ir šešėliai filme kūrė magišką atmosferą. Režisierius – estetas, tačiau ne šaltas ir sterilus, o išsaugojęs vidinę liepsną, nebijantis tikrojo jausmingumo. "Madam Baterflai" muzikai šie režisieriaus bruožai – tikras lobis.

Nestebina, kad pirmasis A. Minghellos darbas operos srityje yra būtent "Madam Baterflai". Ši istorija labai artima jo prigimčiai, drįsčiau spėlioti – gal ir gyvenimo patirčiai. Rytų kultūrą režisierius pažįsta bene geriau, nei savo laiku galėjo pažinti kompozitorius, tad pasakoja ją žvelgdamas iš tos kultūros lauko. Jo spektaklis primena iškilmingą apeigos rimtumą. Šią plotmę brėžia juvelyriškai tikslūs judesiai ir choreografiniai epizodai, tobulai įsiliejantys į operos vyksmą. Neabejotina, kad visa tai, kaip ir tikslūs japonių veikėjų Baterflai ir Suzuki gestai bei pozos, yra režisieriaus žmonos C. Choa įnašas.

Spektaklyje neliko nepastebėtas nė vienas herojės sielos krustelėjimas, atskleisti jos jausmų proveržiai nuo didžiulio naivaus džiaugsmo operos pradžioje iki juodžiausios nevilties ir išdidžiai pasirenkamos mirties, kaip kad darė tėvai ir protėviai. Taip, protėvių balso šauksmui šiame spektaklyje skiriama daug dėmesio; tai jaučiama daugybėje vietų, kartais – probėgšmais, tarsi žaibiškai blykstelėjusi mintis.

Vizualinis spektaklio pavidalas magiško poveikio įgyja scenografo M. Levine’o, šviesų dailininko P. Mumfordo ir kostiumų kūrėjos H. Feng tobulai įgyvendintų sumanymų dėka. Tai, kaip virtuoziškai naudojamas apšvietimo arsenalas ir kokį nuotaikų bei emocijų kontrapunktą jis kuria, reikia tiesiog pamatyti, – ir ne vieną kartą. Scenos šonuose atsirado po tris papildomus judančius prožektorius, apšviečiančius meistriškai erdvėje išdėstytas mizanscenas. Šie kūrėjai geba išgauti tokių efektų, kad pradedi nebesuvokti, kur esi, ar kartais nebuvai kažin kur persikėlęs. Tokia hipnotizuojanti yra spektaklio pradžia, skelbiama gongo dūžiu ir vykstanti absoliučioje tyloje, paskui – nepaprasto subtilumo pirmojo veiksmo nakties scena ir finalas bei sukrečianti pantomima (regėjimas?) antrojo veiksmo antrojoje dalyje, skambant orkestro įžangai.

Irena Zelenkauskaitė (Madam Baterflai) ir Laima Jonutytė (Suzuki). Vytautas Juozapaitis (Šarplesas) M. Raškovskio nuotr.

Apie Baterflai sūnaus personažą perteikiančią lėlę ir ją valdančius aktorius vėlgi galima kalbėti tik superlatyvais. Režisierius labai tiksliai paaiškino, kodėl jis rinkosi lėlę: gyvas vaikas suaugusiųjų spektaklyje atrodo gana nenatūraliai. Pamačius, ką mūsų scenoje darė anglų lėlininkų sukurta ir valdoma simpatiška marionetė, abejonių dėl tokios traktuotės ne tik nekyla, bet net imi galvoti, jog tik taip ir gali būti. Joks vaikelis neįstengs suteikti vaidmeniui tiek jausmo, švelnumo ir nuoširdumo, kiek "negyvai" lėlytei suteikė ją valdę artistai. Jiems nenusileido "neprofesionalės" lėlininkės, operos solistės Irena Zelenkauskaitė ir Laima Jonutytė, suvaidinusios jaudinančių bendrų scenų.

Paminėjau solistus ir gal sustokime prie jų. Pirmiausia – vienintelė Madam Baterflai, Irena Zelenkauskaitė, herojiškai atidainavusi, neskaitant peržiūrų, visus penkis premjerinius spektaklius (pirmasis – kovo 23). Jau vien už tai, kad ji įveikė tokį sunkų krūvį, garbė ir šlovė solistei. Tačiau tai – toli gražu ne viskas. Manyčiau, kad L. Zelenkauskaitė atsivėrė kaip nepaprastai subtili menininkė, meistrišku dainavimu ir lygiaverte vaidyba sukūrusi giliai išgyventą, sukrečiantį savosios herojės paveikslą. Jai buvo pavaldžios visos šio vaidmens plotmės, atsiskleidusios raiškiai artikuliuotoje vokalinėje partijoje. Įspūdingai ji atliko ilgąjį meilės duetą pirmajame veiksme, turtingomis balso spalvomis atskleisdama drovumą, švelnumą, kaitrią meilės liepsną ir dar daugybę savosios herojės jausmų. Operos finale jos balsas įgijo įspūdingos jėgos, tragedinio skambesio. Balsas ir gestas, švelnūs judesiai, tarsi kiek sulėtintas, natūralūs smulkučiai žingsneliai – tai vis solistės įvaldytas naujų priemonių arsenalas, kuriuo ji naudojosi virtuoziškai. Jokio dirbtinumo ar pervaidinimo. Išskirtinio pagyrimo verta I. Zelenkauskaitės dikcija, leidusi gėrėtis puikiu italų kalbos skambesiu ir pučiniška muzikos bei žodžio derme.

Tokį pat įspūdingą ir iki smulkių detalių nušlifuotą Suzuki vaidmenį sukūrė Laima Jonutytė, savo herojei suteikusi begalinio švelnumo, nuoširdumo, užuojautos. Greta tikslaus ir stilingo dainavimo žavėjo kiekvienas solistės judesys – ar ji klauptųsi, ar neštų arbatos padėklą, ar dėtų pagalvėlę... Puikūs buvo jos duetai su I. Zelenkauskaite, ypač antrajame veiksme, skinant gėles. Šią partiją atliekanti jauna solistė Jovita Vaškevičiūtė dar nesijaučia laisvai ir kol kas labiau susitelkusi ties vokalinėmis užduotimis.

Pinkertoną pirmojoje premjeroje vietoj susirgusio svečio dainavo Viktoras Aleškovas. Šis operos herojus kur kas paprastesnis, tad ir jo vaidybinės užduotys apsiriboja keliais štrichais, kuriuos solistas atliko sąžiningai ir įtikinamai. Svarbiausias šios partijos momentas, didysis pirmojo veiksmo duetas, buvo atliktas be priekaištų, skoningai įprasminus aistrą skleidžiančias muzikos bangas. Svečias iš Didžiosios Britanijos Rhysas Meirionas kūrė švelnesnio ir lyriškesnio Pinkertono paveikslą. Tačiau vokalinis vaidmens aspektas buvo gerokai blankesnis, o vietomis solistui tiesiog trūko balso jėgos.

Padoraus ir sąžiningo konsulo paveikslą sukūrė Vytautas Juozapaitis. Jo Šarplesas viską pastebi, supranta ir jautriai reaguoja, be to, jis dar ir elegantiškas džentelmenas. Solistas savo partijai suteikė daug turtingų spalvų ir niuansų, jo replikos ir rečitatyvai buvo nuosekliai įprasminti. Tiesiog puikiai buvo atlikta laiško scena. D. Stumbro herojus tokio subtilumo stokoja, vietomis jis tarsi nereaguoja į aplinką. Jo vokalinėje partijoje tikėjomės išgirsti daugiau įvairovės ir kryptingumo.

Ryškius įsimenančius vaidmenis sukūrė Rafailas Karpis (Goras) ir Arūnas Malikėnas (Princas Jamadoris), kiekvienas savo personažui suteikęs individualumo. Prie A. Malikėno tikslaus ir stilingo dainavimo esame įpratę, o štai jaunasis tenoras M. Karpis nusipelno atskiro pagyrimo.

Reikia pasidžiaugti, kad visi spektaklyje dalyvaujantys solistai, minėti ir ne, pasirodė kaip subtilūs aktoriai ir maksimaliai susitelkę dainininkai. Parodžius publikai penkis pirmuosius spektaklius, dabar dekoracijos ir kostiumai išvežami į užsienį, tokios yra bendro pastatymo sąlygos. Belieka tikėtis, kad ši pertrauka bus kuo trumpesnė ir sugrįžęs atgal spektaklis ilgai gyvuos mūsų scenoje.