Tikėtis ir nesitikėti. Šiandien madingos bitutės

Kaip vis dėlto yra gera nuvykti į kokį nors didelį tarptautinį renginį ir atrasti ten ką nors, kas būtų visai kaip lietuviška, tik dar blogiau. (Dabar girdžiu toli gražu ne angelų chorą, giedantį, kokia aš negatyvi ir kaip nematau niekur nieko gero. Bet juk rašau: "kaip vis dėlto yra gera" ir "yra blogesnių už mus" – tai gryniausias pozityvizmas). Londono knygų mugėje, vieno britų didmenininko stende, aptikau didelio formato knygą, aptrauktą pilka drobele, su kažkokia runa ant viršelio (atkreipiau dėmesį, nes iškart padvelkė tėviške). Knyga vadinosi "Prarastas suomių identitetas". Viduje – fotografijos. Fotografijose – suomis ilgais gelsvais plaukais ir tautiniais drabužiais. Įvairiomis tautinėmis pozomis. Tarp medžių miške. Prie medinės pirkios. Raudonai padažytomis lūpomis ir parausvintais skruostais. Su mergina prie šono. Mergina irgi tautiniais drabužiais. Irgi parausvintais skruostais. O svarbiausia – baisiai abu panašūs į lietuvius (bei latvius ir estus).

Klausimas Nr. 1: Čia ironija (saviironija) ar rimtai?

Atsakymas Nr. 1: Na kas šiais laikais gali rimtai tai daryti?

Atsakymas Nr. 2: Kita vertus, juk mūsų tautinis identitetas suvokiamas būtent taip ir naudojamas ne tik vidaus rinkoje (tai dar būtų pusė bėdos), bet ir eksportui.

Klausimas Nr. 2: Ar būtent tokia saviironija plačiame tarptautiniame kontekste, nesant pakankamai žinių apie mus, ir bus suprasta kaip saviironija?

Antra knyga, kuri padarė man įspūdį, – tai vienos britų leidyklos išleistas turistinis vadovas anglų kalba "Lithuania". Ir koks gi mūsų įvaizdis pateikiamas iš šalies? Spėkite, kas ant viršelio? Be abejo, kryžiai. Viduje – vos kelios fotografijos, jose – bažnyčios ir agrariniai simboliai. O geriausiai lietuvišką identitetą atskleidžia (be abejo, nesąmoningai) Klaipėdos senamiesčio fotografija su kažkokia šiaudine varnų baidykle ir namo langais, ant kurių nupaišyti kiniški hieroglifai. Užsienietis, paėmęs į rankas tokį informacinį leidinį, pirmiausia apžiūrės tas penkias ar šešias fotografijas. Iš jų susidarys įspūdį apie mus ir mūsų šalį. Ir koks bus tas įspūdis? Galima paspėlioti. Bet blogiausia – štai kas: tos leidyklos atstovė turėjo įžūlumo paklausti manęs, ar nenorėčiau pasiūlyti šitos knygos išsiversti kokiai nors Lietuvos leidyklai! Aš, aišku, išverčiau akis ir mandagiai suabejojau tokio manevro prasme. Bet kai kitą dieną persigalvojau ir nuėjau paprašyti tos knygos, nes norėjau smulkiau ją aprašyti, leidyklos atstovė jos jau nebeturėjo (turėjo tik apie Latviją, Estiją ir kitas egzotiškas šalis). Ir žinote, ką aš manau? Aš manau, kad tą knygą bus mielai pasiėmęs koks nors leidėjas iš Lietuvos, kurių mugėje buvo ne vienas, "su tikslu paplatinti" mūsų šalyje mūsų pačių įvaizdį, mūsų požiūrį į save, gautą, kaip ir viskas šiais laikais Lietuvoje (ne vien drabužiai), iš turtingesnių šalių, iš antrų rankų.

Taip, labiausiai mane nuvylė štai kas: visi Lietuvos leidėjai, suvažiavę į Londono knygų mugę, ieško užsienietiškų knygų vertimui ir leidimui Lietuvoje. Niekas net nemėgina ieškoti leidėjų, kurie norėtų išversti ir išleisti mūsų knygas užsienyje. Nejaugi tai nesvarbu? Nejaugi tai nebūtų pelninga, juk šitaip prasiplėstų jau gerokai užpildyta mūsų rinka. Bet, pasirodo, lietuviškos knygos Lietuvos leidėjų asociacijos stende buvo tik dekoracija, butaforija.

Ir apskritai, tarptautinė knygų mugė, kaip ir Venecijos bienalės nacionaliniai paviljonai, iš esmės yra Eurovizija. O šį kartą mes nusprendėme "išdurti" Euroviziją iš vidaus. Puiki mintis! Bet, deja, ji nebus įgyvendinta. Nes tos mūsų vietinės "žvaigždės", kurios ten nebebus jokios žvaigždės, sumanė tyčiotis iš Eurovizijos vilkėdami tautinius, tai yra, atsiprašau, juodus kostiumus, tai yra, iš jėgos pozicijos. Vadinasi, jie nori ne tik pasityčioti, jie nori dar ir laimėti. Ir kaip tik todėl jiems nepavyks nei viena, nei kita. Jų pasirodymas netaps tuo, kuo kažkada tapo Sido Visciuos’o iš žymiausios pankų grupės "Sex Pistols" pankiškai atliekama Franko Sinatros "I Did It My Way" priešais kostiumais ir perlais pasipuošusią publiką (jeigu ne realybėje, tai bent muzikiniame videoklipe). Ar jis būtų pasiekęs bent menkiausios subversijos, vilkėdamas kostiumą? Būtų buvę juokinga, ir ne daugiau. "LT United" neturi jokios autoironijos, jie per daug rimtai žiūri į save, todėl jie nieko "neišdurs". O ir jų "daina" – visiškai beviltiška, – nors ir bus kurį laiką transliuojama per radiją, niekada neprilygs tokiems to paties žanro opusams kaip "Atbėgo kariūnai sušaudė Brazauską" ar "Mano katė mėgsta šaudyt".

Šalia knygos apie suomių agrarinio mentaliteto panašumą į lietuviškąjį buvo išstatyta knyga apie tarakonus. Fotografijų albumas apie tai, kaip tarakonai gyvena sužmogintą gyvenimą mažučiuose nameliuose su mažučiais staliukais, mažutėmis kėdutėmis, mažutėmis voniomis ir t.t. Bet neabejotinai sėkmingiausia iš visų šių JAV menininkės Catherine Chalmers fotografijų buvo ta, kurioje du tarakonai, aprengti bitučių kostiumais, tupi ant saulėgrąžos žiedo.

"LT United", iš tiesų iš tiesų sakau jums, jeigu norite pasiekti bent kokios subversijos toje nelemtoje Eurovizijos scenoje, meskite tuos kostiumus ir tautinius drabužius – išeikite į ją apsirengę bitutėmis (na, jei nenorite apsirengti moterimis).

Paulina Pukytė