Sušalusios tulpės

"Durys grindyse"

Kovo 8-osios vakarą pasižiūrėjau LNK "Pakeleivius" ir užsinorėjau tapti labai nelaiminga ir neryžtinga moterimi. Nusiųsčiau laiškelį apie neištikimą vyrą televizijai ir ši mane nuvežtų į Ispanijos kurortą. Ten sau miegočiau, kiek telpa, šlaistyčiausi po kavines, bendraučiau su bespalve televizijos vedėja, pasakočiau tautai ir šaliai apie savo blogą vyrą ir nuostabius vaikus. Paskui grįžčiau namo, o po pusės metų televizijai vėl pasibeldus į mano duris pasakyčiau, kad sutikau savo gyvenimo meilę. Deja, nesu moteris. Net nesu nelaimingas. Ir jokia televizija neišveš manęs iš šitos begalinės žiemos. Absurdo įspūdį šiandien dar labiau sustiprino troleibusų stotelėje pardavinėjamos gėlės. Kiekvienais metais, pamatęs į celofaną suvyniotas rachitiškas tulpes, pašiurpstu tarsi vėl prisilietęs prie gličios sovietinės šventės: matyt, jau visiems laikams kovo 8-oji man liks tarybinių moterų šventė. Tačiau savotišką sąsają tarp kovo 8-osios ir "Pakeleivių" taip pat galiu įžvelgti. Tai – amžinas kompensacijos pažadas. Bandymas įtikinti, kad už tai, jog esi moteris, kada nors bus kompensuota – Ispanijos paplūdimiu, Barselona (tik be Cicino ir Morkūno), meile, sušiurpusia tulpe… Sieja ir amoralumas: įvynioti skausmingą išpažintį į turistinių firmų reklaminius paveikslėlius taip pat nedora, kaip ir "atsidėkoti" tulpe ar gvazdiku už ilgus metus trunkantį sovietinį rojų.

Matyt, šventes teks praleisti prie televizoriaus – sniegas nebedžiugina, Kaziuko mugė ištuštino piniginę, begalinės žiemos depresija slopina valią. Vaizdelis nekoks. Galiu tik pasidžiaugti, kad televizijų pasiūla gana įvairi. Kontroversiškiausią šios savaitės filmą parodys LTV2. Tai – 2003 m. sukurtas Aleksandro Sokurovo "Tėvas ir sūnus" (13 d. 21.50). Esu ištikimas šio režisieriaus gerbėjas, todėl man įdomios net jo nesėkmės, nes jos visa galva aukštesnės už kitų kūrėjų sėkmes. "Tėvas ir sūnus" – keistas filmas. Tai tarsi sunkus sapnas, iš kurio negali pabusti, net pradedi jausti fizišką jo sunkumą. Pasakojimas apie kartu gyvenančius tėvą ir sūnų kažkodėl pripildytas atviros ir gana perversiškos erotikos, tarsi pagrindiniai veikėjai būtų ne giminės, o meilužiai. Žinoma, panašios erotikos būta kitame Sokurovo filme "Motina ir sūnus" (1996), bet tarp šios elegijos herojų dar buvo nepagydoma motinos liga, kuri, matyt, ir paryškino filme nujaučiamą amžiną Eroto ir Tanato ryšį. Juostoje "Tėvas ir sūnus" režisierius imasi analizuoti sūnaus ir tėvo jausmus. Jie gyvena mažame butelyje, iš kurio matyti miesto stogai. Sūnus mokosi karo mokykloje, jį kankina košmarai, bet tėvas jam pataria pasiguosti vandeniui – tada viskas nuplauks. Filme beveik nieko nevyksta, todėl viską galima traktuoti simboliškai – ir miestą, kuriame gyvena herojai (kažkodėl tai fantastiškai gražiai Aleksandro Burovo nufilmuota Lisabona), ir jų santykius, ir tą kaip sapnas gaubiančią filmo atmosferą, kuri mane savaip pakerėjo. Be abejo, tai perdėtai manieringas, dekadentiškas reginys, tačiau dekadanso nuotaikos tik paryškina filmo archetipiškumą. Pats Sokurovas viename interviu sakė, kad "Tėvas ir sūnus" – tai XX a. Rusijos metafora: "Man rūpėjo parodyti permainas, kurios praėjusiame šimtmetyje įvyko rusų visuomenėje. Iš tikrųjų dabar tėvo šeimoje nebėra. Tarsi jis būtų kur nors ištremtas. Kadaise jo tėviška valdžia niekas neabejojo. Dabar sūnūs jau nebenori su tuo taikstytis. Atsiranda partneriško ryšio ilgesys, bet tai įgyvendinti nelengva. Mano filme tėvas ir sūnus yra artimi, bet jie to artumo nesuvokia." Sokurovas teigia norėjęs parodyti idealius, beveik neįmanomus santykius, kokių dabar nebebūna. Jis vadina savo filmą pasaka. Ko gero, jis teisus, juk klasikinės brolių Grimmų pasakos taip pat gali nustebinti savo dviprasmiškumu.

Dar vienas filmas apie keistą meilę – Todo Williamso "Durys grindyse" (TV3, 14 d. 23.10) – yra Johno Irwingo romano "Našlė vieneriems metams" pirmosios dalies ekranizacija. Istorija rutuliojasi vieną vasarą. Rašytojas Tedas (Jeff Bridges) ir jo žmona Merion (Kim Basinger) nusprendžia skirtis po tragiškos jų sūnų mirties autokatastrofoje, dėl kurios abu jaučiasi kalti. Jų namuose pasirodo studentas, Tedo kūrybos gerbėjas Edis (Jon Foster), kuris mano, kad laikas, praleistas dirbant rašytojo asistentu, bus ir savotiška rašymo mokykla. Jis tampa Merion meilužiu ir gauna ne tik rašymo, bet ir meilės pamokas. Kartais jos gana groteskiškos, bet savaip groteskiškas ir visas filmas: skaidrios lyrizmo akimirkos neatsiejamos nuo nusivylimo, piktų likimo išdaigų, nes visi filmo herojai (net keturmetė Merion dukrelė, kuri taip pat negali susitaikyti su brolių mirtimi) yra nugrimzdę į gyvenimą, kuriame dažniausiai sunku atskirti juoką nuo liūdesio. Jis tiesiog akivaizdžiai įrodo, kad visos mūsų viltys dažniausiai yra tik iliuzija.

Šią savaitę nepristigs elegiškų filmų – rusės Anos Melikian "Marsas" (BTV, 16 d. 20.20) yra elegiškas atsisveikinimas ir su sovietine nostalgija, ir su jos subrandintu autoriniu metaforišku ir poetišku kinu. Mažas filmo miestelis, į kurį atsitiktinai užklysta Gošos Kucenkos herojus, yra metafora visko, su kuo mums siejasi dar visai nesena praeitis, bet pirmiausia – iliuzijų, kurias kadaise dovanodavo knygų skaitymas ir filmų žiūrėjimas.

Jau ne pirmus metus elegiškai nusiteikęs didysis prancūzų režisierius Alainas Resnais ieško kino kalbos paslapčių ekranizuodamas senas melodramas ar net 3-iojo dešimtmečio operetes. 2003 m. sukurta komedija "Kad niekas nesužinotų" (BTV, 11 d. 7.55) taip pat yra šio žanro pavyzdys, tik Resnais kartu su aktoriais Sabine Azema, Audrey Tautou, Pierre’u Arditi ir Christophe’u Lambert’u dar kuria ir žavų epochos pastišą, kuriame lyg brangakmeniai žvilga puikūs (ir, deja, dažnai tiesiog neišverčiami) dialogai. Siužetas paprastas: turtingo vyro žmona sužino, kad jos vyras pakvietė pietų amerikietį, kuris kadaise buvo tos damos vyras, bet dabartinis vyras yra įsitikinęs, kad vedė jauną ir nekaltą…

Dar vienas nostalgiškas filmas – Holivudo klasiko Prestono Sturgeso 1947 m. komedija "Haroldo Didlboko nuodėmės" (LTV2, 12 d. 18 val.), čia pagrindinį vaidmenį po ilgos pertraukos sukūrė vienas garsiausių nebyliojo kino komikų Haroldas Lloydas – pamenate, tas juokingas akiniuotis, nežinia kaip pakibęs ant milžiniško laikrodžio ciferblato?

Man elegiškas yra ir Kevino Costnerio 2003 m. vesternas "Bekraštės prerijos" (LNK, 11d. 12.35), nes pagal visas klasikinio žanro tradicijas sukurtas filmas susieja laukinių Vakarų peizažų grožį, aistrų įtampą ir sunkų klausimą, kaip atsakyti į nevaldomą prievartą, kad pats netaptum jos įkaitu.

Žinoma, per tris dienas teks suvirškinti ir daug pramoginių, kostiuminių, erotinių filmų, daug lietuvių estrados ir net princo Cicino koncertą. Tačiau tikiuosi, kad susitiksime kitą savaitę jau 700-ųjų "meno dienų" puslapiuose.

Jūsų – Jonas Ūbis