Menas apsigyveno KUMU

R. Mikšionienės nuotr.

Vasario 17 d. Taline iškilmingai atidarytas naujas muziejus KUMU (žodžio KunstiMuuseum, kuris estiškai reiškia dailės muziejų, santrumpa, kita jo reikšmė – "gandas", "aidas"), skirtas estų dailei nuo XVIII a. iki šių dienų.

Kad įvykio būta reikšmingo ir visų laukiamo, liudijo ne tik rodyklės pakeliui iš oro uosto, autobusų ir geležinkelio stočių, nurodančios kelią į KUMU, reklaminiai plakatai miesto viešojo transporto stotelėse ir muziejaus prieigose, bet ir informacija turistiniuose leidiniuose bei specialiai atidarymui išleistas solidus, gausiai iliustruotas leidinys, pavadintas "Menas gyvena KUMU", pasakojantis naujojo muziejaus statybos istoriją, pristatantis sukauptus rinkinius ir lankytojams atveriamos kolekcijos sudarymo principus.

Idėja statyti specializuotą, laikmečio reikmes atitinkantį dailės muziejaus pastatą Estijoje subrendo dar pirmosios Respublikos laikais. Tautinį identitetą per pasididžiavimą nacionalinio meno laimėjimais siekusioje puoselėti valstybėje 4-ajame dešimtmetyje surengti net keli architektūriniai konkursai. Tačiau 1936 m. juos laimėjęs E. Kuusiko ir E. Jacoby projektas iki Antrojo pasaulinio karo taip ir liko neįgyvendintas.

Prie naujo muziejaus statybos idėjos vėl sugrįžta atkūrus Nepriklausomybę. 1993–1994 m. vykusiam tarptautiniam konkursui buvo pasiūlyta kaip reta daug projektų. Jame dalyvavo per 200 architektų iš pačios Estijos ir užsienio valstybių: Suomijos, Danijos, Italijos, Kanados, Norvegijos, Švedijos, Australijos, Vokietijos ir JAV. Konkursą laimėjo suomių autorius Pekka Vapaavuori.

1999 m. su juo pasirašius sutartį, prasidėjo praktiniai projektavimo darbai. Muziejų statė garsi Baltijos šalyse kompanija "Merko". Statyba truko beveik trejus metus. Startavusi 2002 m., užbaigta 2005 m. rugsėjo 30 d. Ji kainavo 656 mln. Estijos kronų (apie 150 mln. litų). Tai kelis kartus daugiau nei Nacionalinės dailės galerijos Vilniuje rekonstrukcijai skirta suma (belieka viltis, kad norėdami turėti tegul mažesnį, bet neprastesnį nei estų XX ir XXI a. Lietuvos dailės muziejų, optimalaus finansavimo, reikalingo modernaus, polifunkcinio kultūros objekto įrengimui, sulauksime ir mes).

Taigi, nuo ne mažiau nei pas mus aistringų diskusijų apie naujo modernaus muziejaus poreikį pradžios iki raktų perdavimo pastato šeimininkams dienos, pasak estų kolegų, praėjo 12 metų. Jei skaičiuotume, kad dešiniajame Neries krante dabar intensyviai rekonstruojama Nacionalinė galerija duris lankytojams, kaip ir numatyta, atvers minint pirmosios lietuvių dailės parodos šimtmetį 2007 metais arba 2008-ųjų pradžioje, laikotarpis nuo idėjos iki realizacijos Estijoje ir pas mus bus praėjęs panašus.

Dar truputis faktų apie KUMU. Šiuo metu tai didžiausias Baltijos ir Šiaurės šalyse muziejus, kurio bendras plotas – 23 000 kv. m., ekspozicinis plotas – 5000 kv. m. Septynių aukštų, iš kurių du po žeme, pastatas įsikūręs šiek tiek atokiau nuo miesto centro – vaizdingame Kadriorgo parke, senųjų Kadriorgo dailės muziejaus rūmų ir Estijos Respublikos prezidento rezidencijos kaimynystėje. Egzotiškumo architektūriniam sumanymui suteikia tai, kad ant kalvos iškilęs statinys tarsi "įsigraužia" į uolą.

Tokia nuo pagrindinių turistinių maršrutų nutolusio muziejaus lokacija jo kūrėjus skatino naujuosius dailės namus paversti gyvybingu traukos centru, į kurį išsiruošę miestelėnai ar iš kitų vietovių atvykę šalies gyventojai įdomių užsiėmimų bei pramogų rastų visai dienai, tuo tarpu užsienio lankytojus masintų solidi meno kolekcija, o ir vienus, ir kitus dar ne kartą sugrįžti skatintų patraukli, turininga kultūros renginių programa.

Vakarykštį pasirengimo nuovargį ir audringus debatus su kai kuriais dailininkais (ne be skundų ministerijai) po šventės šurmuliu slėpę estų kolegos per atidarymą atrodė kupini pasididžiavimo, nestokojantys nei ambicijų, nei entuziazmo užsibrėžtų aukštų tikslų tikrai siekti. Tai liudija ne tik Rūtos Mikšionienės ("Estų muziejus sieks tapti regiono lyderiu", Mūzų malūnas, 2006 02 28, p. 4.) jau minėti KUMU ketinimai regiono lyderio pozicijas atsikariauti iš Vilniaus Šiuolaikinio meno centro (nors, anot nepailstančios kurpti skandalus "Respublikos", čia blogybės tiesiog veša, estai kažkodėl į blogo pavyzdžio institucijos programą lygiuotis nori), bet ir taliniečių ambicijos dalyvauti prestižinės Europos šiuolaikinio meno bienalės "Manifesta" rengėjų konkurse.

KUMU – neabejotinai modernus daugiafunkcinis kultūros kompleksas. Be tris aukštus užimančios nuolatinės ekspozicijos, jame yra 800 kv. m. laikinų parodų salė, 256 vietų auditorija, skirta konferencijoms, kino seansams, koncertams, teatro ir šokio spektakliams. Muziejuje taip pat įkurtas vaikų ir moksleivių meno pažinimo reikmėms ugdyti pritaikytas edukacijos centras, knygynas su suvenyrų parduotuve ir profesionalesnėms meno studijoms skirta biblioteka bei archyvas. Čia yra ir kavinė bei restoranas su žavingu vaizdu į Kadriorgo parką, be jų šiandieninis muziejus ne tik kaip meno mylėtojų ar ekspertų, o ir tiesiog bičiulių, susitikimo bei laisvalaikio praleidimo vieta neįsivaizduojamas.

Įspūdingas rūstokos skandinaviškos minimalistinės architektūros statinys (ne vienam kėlęs asociacijų su Helsinkio "Kiasmos" muziejumi) su milžinišku vidiniu kiemu susideda tarsi iš dviejų susijungiančių pastatų, kurių viename sutelktos reprezentacinės lankytojams skirtos erdvės, kitame, šoniniame administracijos fligelyje išsidėstę darbuotojų biurai, modernia įranga aprūpintos saugyklos, restauratorių dirbtuvės, požeminė mašinų stovėjimo aikštelė.

Šiuo metu Estijos dailės muziejaus, kurio struktūrai priklauso ir KUMU, rinkiniuose sukaupta apie 60 tūkstančių eksponatų. Didžioji jų dalis (apie 50 tūkstančių) netrukus bus pradėta perkėlinėti iš fiziškai ir morališkai susidėvėjusių senųjų į naująsias KUMU saugyklas.

Muziejui vadovauja jo kūrimo tarybos darbe dalyvavusi žinoma estų dailės parodų kuratorė, kritikė ir tyrinėtoja Sirje Helme, iki tol buvusi Soroso šiuolaikinio meno centro Taline direktore.

Nuolatinė KUMU ekspozicija sudaryta laikantis mišraus (chronologinio ir teminio) principo. Ji suskaidyta į tris pagrindines dalis. Trečiajame aukšte rodoma klasikinė estų dailė, apimanti laikotarpį nuo XVIII a. iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Šioje dailės istorikės Tiinos Abel kuruojamoje kolekcijos dalyje rodomi darbai nuo nežinomo Baltijos vokiečio sukurto portreto iki tokių autorių kaip Johanas Kioleris, Kristijanas Raudas ar garsiosios menininkų grupės "Pallas". Ketvirtajame aukšte eksponuojama 1945–1991 metų Estijos dailė (kuratorė Eha Komissarov), penktajame įsikūrusi laisvesniais principais funkcionuojanti galerija, skirta šiuolaikinei dailei ir keičiamų parodų programai.

Kadangi pastaruoju metu viename po kito buvusių Baltijos šalių muziejuose atidarytos atnaujintos XX a. dailės kolekcijos (praėjusį rudenį Rygoje, dabar Taline, netrukus Vilniuje), įdomiausia buvo palyginti, kaip lankytojui pateikiamas komplikuočiausio laikotarpio – sovietmečio – dailės paveldas. Ne paslaptis, kad rimtesni šio periodo dailės tyrimai, sutelkus dėmesį į permainų ir šiuolaikinio meno raidos procesus, nė vienoje iš buvusių Baltijos respublikų Nepriklausomybės metais praktiškai nevyko. Ne tik užvertus sovietmečio istorijos puslapį, bet ir atsiradus tam tikrai laiko distancijai, matyt, atėjo metas dar kartą apmąstyti tada vykusius procesus, galbūt iš naujo sudėlioti jų istorijos akcentus. Kaip sakė garsioji filosofė Hannah Arendt: "nesvarbu, koks galėtų būti vėlesnės istorijos pobūdis ir turinys (...), visa jos prasmė gali atsiskleisti tik jai pasibaigus" (Hannah Arendt, "Žmogaus būklė", Vilnius, 2005, p. 182). Taigi lankantis KUMU, smalsiausia buvo pamatyti Ehos Komisarov sudarytą pastovios ekspozicijos dalį.

Suprantama, šiais laikais vienos meno istorijos būti negali. Tų istorijų yra daug arba jos gali būti papasakotos kaskart vis kitaip. Remiantis minėtąja H. Arendt, "net jeigu istorijos yra neišvengiami veiksmo rezultatai, ne veikėjas, bet istorijos pasakotojas suvokia ir "daro istoriją" (ten pat, p. 183). Palyginkime. Ir tik bendriausiais bruožais, nesileisdami į detales. Latviškajame sovietmečio ekspozicijos variante Rygos Arsenalo muziejuje akcentai sudėliojami pagal politinius įvykius, tiksliau, laikotarpis periodizuojamas pagal Sovietų Sąjungos vadų mirties datas (tarsi jos būtų meno raidą lemiantis veiksnys). Tačiau kaip tik toks pasirinkimas kelia daugiausiai asociacijų su sovietmečio stereotipais (turiu omenyje meno istorijos politizavimo aspektą). Tuo tarpu estai, neneigdami okupacijos metais vykusių politinių procesų įtakos, renkasi kiek kitokį sovietmečio dailės istorijos pasakojimą per meninių stilių, judėjimų, vakarietiškų meno srovių, tokių kaip popartas, hiperrealizmas ir kitų, pasireiškusių 7–9-ojo dešimtmečių Estijos dailėje, prizmę. Kitaip tariant, pirmenybę teikia tradiciniam vakarietiškam meno, kaip fenomenalios sistemos, priklausančios ne vien nuo išorės, bet ir nuo imanentinių dėsningumų, istorijos pasakojimo variantui. Jis neabejotinai produktyvesnis, nes suprantamesnis užsieniečiui (nereikalaujantis itin gerai žinoti politinį istorinį kontekstą), o kartu padeda atskleisti XX a. antrosios pusės estų dailės raidos kelio specifiškumą. Tačiau juo einant, kai orientuojamasi tik į vakarietišką meno istorijos modelį, tuoj pat iškyla centro ir provincijos, magistralinės ir periferinės meno istorijų santykių dilemos.

Tikrai nežinau, ar rengiant Nacionalinės dailės galerijos Vilniuje ekspoziciją pavyks atrasti kokį nors geresnį (unikalų) šio laikotarpio lietuvių dailės istorijos papasakojimo variantą, kuris būtų priimtinas ir mums patiems, ir įdomus bei suprantamas, be ypatingų komentarų perskaitomas šalies politinės istorijos detalių nežinančiam svetimšaliui, bet esu įsitikinusi, kad trimis aukštais sovietmečio tapybos, kaip kai kuriose salėse pasielgė estai, tikrai nekabinsime. Pagrindinis nuolatinėje KUMU ekspozicijoje erzinęs trūkumas buvo per didelis pačių kūrinių (jų rodoma per 1000) kiekis. Nors kolegos iš Talino tai motyvavo noru po ilgesnės pertraukos atverti žiūrovui kuo didesnius turimų vertybių klodus, pavyzdžiui, modernistinės estų dailės "aukso fondui" priklausantys darbai tiesiog paskendo sienas lyg kilimu nuklojusioje kūrinių jūroje.

Galbūt susidaryti bendrą teigiamą įspūdį šiek tiek trukdė ir 10-ojo dešimtmečio dailės nebuvimas pastovioje ekspozicijoje. Išsamią paskutinių penkiolikos metų estų dailės apžvalgą, fiksuojančią esminius lūžio ir permainų taškus, ketinama pateikti atskira po kelių mėnesių atsidarysiančia paroda. Tikėtina, kad tuomet XX a. estų dailės istorijos pasakojimas nebeatrodys tarsi netikėtai nutrūkęs.

Specialiai atidarymui KUMU taip pat surengta tarptautinė šiuolaikinio meno paroda (veiks iki gegužės 21 d.), kuruota Mika Hannulos, Villu Jaanisoo ir Hanno Soanso. Čia eksponuojami skulptūros srityje vykusias transformacijas atspindintys objektai, instaliacijos, videofilmai. Nuo šveicarės Pipilotti Rist (tiesa, senoko, nesyk matyto videodarbo), garsiosios danų grupės "Superflex", neseniai ŠMC matytos latvio Ginto Gabrano instaliacijos su veidrodžiais iki socrealistinės sovietmečio skulptūros tema parafrazuojančių esto Marco Laimre’s švieslenčių. Šioje parodoje dalyvauja ir du lietuvių autoriai. Jūrinį konteinerį primenančiame kambaryje Gediminas Akstinas demonstruoja instaliaciją "Mokytojas", kurioje gvildena su ilgamečiu meno mokytojo darbu susijusias patirtis. Kontroversiškų temų kūryboje nevengiantis Artūras Raila šįsyk nustebina nauju romantinio turinio fotografijų ciklu "Žemės galia". Vis dėlto be vieno kito įdomesnio naujo kūrinio arba emociškai sukrečiančios Marcuso Copperio instaliacijos "Kurskas" tarptautinė trijų kuratorių sudaryta paroda palieka gana blankų, aiškiau iškristalizuotos kuratorinės strategijos neturinčios, todėl šiek tiek chaotiškos, o kartais ir praeitimi dvelkiančios ekspozicijos įspūdį.

Tačiau, nepaisant čia išsakytų abejonių, neabejotinai džiaugėmės su estų kolegomis jų nuveiktu milžinišku darbu. Iš atidarymo iškilmių grįžome kupini sveiko pavydo, kad geriau ar blogiau pavykusį, bet naują muziejų jie jau turi. Todėl pelnytai turi ir teisę tuo didžiuotis.