Nauja mintis šaligatviui

Julius Keleras. "Salomėja. Išeitys"

Šaligatviai – juos kasdien mindo mūsų kojos. Iš ryto jie būna nušiūruoti šluotomis, nugremžti kastuvais, nuplauti lietaus. Per dieną ant jų vėl prisineša visko – priklausomai nuo metų laiko. Tam tikrose miesto vietose ant jų nusidriekia vis nauji kraujo takai. Žiemą jie virsta begaliniu purvynu, merkiančiu sielą šliurpsinčia depresija. Šaligatvis turbūt yra dažniausiai – bet nesąmoningai – matomas vaizdas. 50 procentų gyvenimo pramiegame, sako reklama. Spėju, kad ne mažiau kaip dar 10 procentų praleidžiu žiūrėdama į šaligatvius, nes kitaip kasdien po dešimt kartų pargriūčiau užkliuvusi už jų atsikišimų, nelygumų, išbyrėjimų ir duobių. Ir įlipčiau į š... Braukiu per juos žvilgsniu, matau, bet nematau. Pati apie tai negalvodama ant jų palieku pėdsakus, ypač žiemą, kai juos nubarsto sniego pudra – lyg specialiai tam, kad nusikaltimo tyrimui paimtų mano pėdų atspaudus. Bet nieko tokio – juos tuojau pat ištrina jūsų pėdsakai ir kitų, ir dar kitų, ir dar. Prasta tai fiksavimo priemonė (kur kas prastesnė nei fotografija), tik šiai akimirkai – ir viskas.

Taigi šaligatviai – gyvi padarai: jie nuolat keičiasi, "nenustovi vietoje". Galbūt todėl į juos kartkartėmis atkreipia dėmesį menininkai, bent jau fotografai. Iš tokių žymesnių šaligatvių atsimenu kažkada 9-ajame dešimtmetyje Remigijaus Pačėsos nufotografuotąjį – ten, ant švarutėlių plytelių, iš vaikystės nusileido popierinis lėktuvėlis. O visai neseniai Eglė Paulina Pukytė nufotografavo išspjautų kramtomųjų gumų telkinius Londone. Tas pats šaligatvis, bet visiškai skirtingos istorijos. Spėju, kad šaligatvis yra patogi tuštuma, kurioje gali rastis bet koks tekstas – jaukiai, ant kasdienybės grunto. Ir dar – tai yra vaikštinėtojo tekstas. O vaikštinėjant gimstantys tekstai kiek kitokie nei, pavyzdžiui, sėdint prie kompiuterio. Jie kur kas mieliau įsileidžia atsitiktinumą.

Tai, kad poeto Juliaus Kelero nufotografuotų šaligatvių paroda galerijoje "ARTima" vadinasi "Salomėja. Išeitys", taip pat yra atsitiktinumo išraiška. Šaligatviai tiesiog atšlepsėjo, atkulniavo – atvedė prie visai kitoje vietoje, kitu metu ir su kitomis mintimis fotografuoto mergaitės portreto. O tos mergaitės vardas – iš tikrųjų Salomėja.

Į tai būtų galima nekreipti dėmesio – nes koks gi čia ryšys tarp šaligatvių ir Salomėjos? Lygiai taip pat būtų galima numoti ranka ir į pačius šaligatvius – tiek jau jų prifotografuota. Tačiau, kaip sakė Marcelis Duchamp’as, svarbiausia ne objektas, o tai, kad menininkas "tam objektui sukūrė naują mintį". Julius Keleras kartu su parodos kuratore Margarita Matulyte kaip tik taip ir padarė – meno numindytiems šaligatviams sukūrė naują mintį.

Taigi – kuo čia dėta Salomėja? "Salomėja pasirinko. Ar ją pasirinko? – rašo Matulytė. – Bet kuriuo atveju, tai buvo vienintelė mums visiems skirta išeitis, kurią belieka priimti. Kasdienybę kloja nekaltos kaltės neišvengiamybė, kurią primena čia ir dabar gyvenančios mergaitės Viską žinantis žvilgsnis ir šiandienos šaligatviu srūvanti žinia apie Jono Krikštytojo auką." Biblijos Salomėja (beje, radau, kad Biblijoje mergaitės vardas lyg ir neminimas – iš kur jis?) šokiu sužavėjo savo patėvį Erodą ir motinos patarta už tai užsiprašė Jono Krikštytojo galvos. Salomėjos legenda išpopuliarėjo ir tapo ženklu ties XIX ir XX amžių sandūra, kai, anot "Village Voice" autoriaus Tonio Schlesingerio, "pusnuogės jaunos moterys šokdavo su septyniomis skraistėmis ir papjė mašė galvomis". Oscaras Wilde’as parašė pjesę (kurioje pati Salomėja sulaukė žiauraus galo), Gertrude Hoffman ir Maude Allan išpopuliarino jos šokį. XX amžiuje Salomėjos šokis virto striptizu nusimetant septynias skraistes – vieną po kitos. Į Salomėją žiūrima kaip į fatališką moterį, sadistiškai pasinaudojančią savo seksualumu, nuodėmės karalienę, ištvirkėlę, žodžiu, patrauklią pabaisą, pavojingą vyrams.

Tačiau šie biblinę istoriją apaugę sluoksniai paslėpė tiesą. O tiesa ta, kad Naujajame Testamente šis įvykis aprašytas paprastai, be emocijų, neminint nei sekso, nei nuogo kūno, nei jokių skraisčių. Anot Morkaus, Erodui pažadėjus išpildyti jos norą, Salomėja nuėjo pasiklausti motinos ir tik perdavė karaliui, ko reikalavo ji. Nei to trokšdama, nei netrokšdama, su tuo tarsi nieko bendra neturėdama, kaip automatas – abejingai. Kai kurių tyrinėtojų manymu, Biblijos Salomėja panašesnė į dar nesubrendusią ir savo galios nesuvokiančią mergaitę, kuriai motinos noras dar šventas ir nekvestionuotinas. Kaip tik tokia mergaitė sėdi Juliaus Kelero fotografijoje – klausiančiu ir kažką žinančiu žvilgsniu, kurio nerimą piešia stori tapetų dryžiai.

Tai štai Salomėja – visai ne demoniška ištvirkėlė ir ne fatališka moteris, o bet kuri iš mūsų, mano vaikystės aš, dar nepažįstanti suaugusiųjų gudrybių, bet jau pradedanti minti gyvenimo šaligatviu. Ji atsiduria parodos galusienyje, lyg kokioje apsidėje, kurios link veda visų bazilikų kolonados. Ir šviesa. O jai po kojomis – šaligatvis, kurio tarpekliais nuteka tamsus skystis – dramatiškai laužytomis srovelėmis. Asociacija aiški.

Tačiau tai nėra vienintelė objektą pakeitusi mintis, ir net ne ta mintis. Iki šios galinės instaliacijos dar reikia ateiti parodos šaligatviais. Lengvai pabarstytais sniegu, kažkur nupėduotais šuns, kažkur – varnų ir, žinoma, žmonių. Išvažinėtais, nugramdytais kastuvu, paliekant nepaliestą pakraštį, kuris taip ir kviečia ten iškilmingai palikti pėdsaką. Atsargiai. Padangų atspaudų, geležinių grotelių gėlių, pėdelių, akmenėlių, kastuvo palikti ženklai ir dar neaišku kas – tirštas gyvenimas ir vienintelės to gyvenimo, to kažkada buvusio dabar liekanos, "įrodymai".

Bet ir jų tuojau neliks – šie šaligatviai nufotografuoti prietemos zonoje. "O ankstyvą rytą, – rašo Margarita Matulytė, – kiemsargiai (kam jie tarnauja?) naikina paskutinius mūsų buvimą patvirtinančius pėdsakus ir ruošia kasdienius juodraščius naujos dienos praeiviams." Tai atsitiktinumo mandalos, ne kitaip. Joms sukurti prireikė daugybės judesių, o joms sunaikinti pakaks vieno pūstelėjimo. Tuo jos ir gražesnės. Bet, iš ten man primena Salomėja, tas grožis galbūt nutrepsėtas mirtino šokio ritmu. Visai netyčia.