Minimalistinis politinis šaržas – "Matas"

Kovo 9 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – naujos lietuviškos pjesės premjera. Žinomo prozininko, eseisto ir dramaturgo Herkaus Kunčiaus dramą "Matas" pastatė režisierius Albertas Vidžiūnas. Spektaklio scenografas – Artūras Šimonis.

Esate nepaprastai užimtas žmogus, turite daugybę įvairių režisierių pasiūlymų. Pagal kokius kriterijus renkatės, su kuo dirbti?

Vadovaujuosi tuo, kuo ir visi kiti normalūs žmonės. Nesakyčiau, kad svarbiausia užmokestis, bet būsiu atviras – tai svarbus akstinas. Turbūt todėl imuosi darbo, nepaisydamas savo asmeninių simpatijų ar antipatijų kūrybinei grupei. Tada susitelkiu vien į rezultatą. Kartais negaliu atsispirti vienai ar kitai asmenybei, kuri tiesiog yra be galo įdomi ir išradinga. Tada darbas tampa malonumu. Taip buvo visiškai neseniai, kai Dalia Tamulevičiūtė Klaipėdos dramos teatre statė spektaklį "Viskas apie moteris". Tai buvo puikus ir stulbinantis kolektyvas. Na ir trečias kriterijus, kurį galėčiau drąsiai įvardyti, yra medžiaga, su kuria teks dirbti. Ji turi patikti, kitaip nieko gero iš savo darbo nesitikėk. Visi šie kriterijai man šiandien yra svarbiausi.

Ar Jums nėra svarbu, kuriame mieste dirbti? Kai kuriems menininkams vienas iš kriterijų būna ir darbas didžiųjų miestų scenose.

Žinoma, kad yra žmonių, kuriems svarbus miestas, jo dydis. Tačiau tikrai ne man. Aš dažniausiai dirbu Klaipėdos, Kauno, Vilniaus teatruose, tačiau niekada neatsisakau darbo Panevėžio ar Šiaulių scenose. Kiekvienas miestas turi savo publiką, tačiau tai tikrai nereiškia, kad didžiųjų miestų žiūrovai yra geresni už mažesnių miestelių. Galėčiau pasakyti, kad kartais net ir blogesni.

Ar tai reiškia, kad skirtingi miestai turi įtakos jūsų darbo principams, sumanymams?

Kiekvienas miestas tarsi turi savo nusistovėjusį skonį. Ir kurdamas aš visada į tai atsižvelgiu. Kartais tai, ką galiu rodyti Vilniuje, nelabai tiks Kaune, ką jau kalbėti apie mažesnius miestelius. Juk miestas turi įtakos ir pasirenkamiems kūriniams, jų temoms, o dėl to, kaip minėjau, skiriasi ir kūrinio meninis apipavidalinimas scenoje.

Kokio miesto publiką galėtumėte įvardinti kaip atviriausią?

Žinoma, Vilniaus. Šio miesto žiūrovai lengviau priima skirtingų formų sceninį apipavidalinimą. Tačiau tai nereiškia, kad aš veržiuosi dirbti tik šiame mieste. Mažesnių miestelių publikai reikia, kad tekstas, kurį jie išgirs scenoje, aiškiai atsispindėtų ir scenografijoje. Tiesiog jiems reikia paprastumo. O štai, pavyzdžiui, Kauno publikos nesuprantu. Nesakyčiau, kad tai bloga publika, tačiau jų skonį suprasti sunku. Bent jau man. Kartais atrodo, kad Kauno žiūrovus žavi tik tai, kas blizga ir akivaizdžiai traukia akį. Laikui bėgant supratau, kad tikrai neverta su tuo kovoti. Tada tenka ieškoti aukso vidurio. Tai nelengva, nes tenka paaukoti kai kurias (bent man) geras ir įdomias mintis, idėjas.

Kaip dirbote prie Alberto Vidžiūno režisuotos Herkaus Kunčiaus pjesės "Matas"?

"Mato" trupė labai kūrybinga. Be to, man patiko dirbti su Albertu Vidžiūnu ir būtent su šia medžiaga. Jis – dar labai jaunas režisierius, tačiau šiuo atveju tikrai žinojo, ko nori iš pjesės ir spektaklio. Jis nėra kategoriškas. Kurdami spektaklio apipavidalinimą diskutavome, vertinome daug skirtingų variantų, ir Albertas, rinkdamasis vieną ar kitą, nebuvo užsispyręs. Pati pjesė yra labai paslanki ir kartu netikėta, įdomi ieškoti sprendimų, tad, manau, neatsitiktinai patraukė viso kolektyvo dėmesį. "Matas" – istorinis politinis farsas iš nesenos Lietuvos praeities. Ir paslysti čia lengva tiek aktoriui, tiek režisieriui. Jei kurdamas veikėjus "peršaržuosi", spektaklis primins "Dviračio šou" reginį. Labai tikiuosi, kad taip neatsitiks.

Spektaklio sceniniam sprendimui pasirinkote vos kelis simbolius, atspindinčius raudonąją Lietuvos istorijos praeitį. Kaip dar kuriate šio periodo atmosferą?

O daugiau ir nereikia, nes visa atmosfera atsiskleidžia per tekstą. Ir apskritai labai nemėgstu apkrauti scenos simboliais ir daiktais. Kartais net esu už tai kritikuojamas. Šiam spektakliui atspindėti atmosferą reikėjo tik labai nedaug detalių. Pasirinkau šviesas, šviesų žaismą. Scenoje dominuoja balta, juoda ir geltona spalvos. Na ir truputis raudonos – jos tiesiog sunku buvo išvengti.

Parengėte labai minimalistinę spektaklio afišą. Manote, kad to užtenka žiūrovams sudominti?

Buvo siūlymų sukomponuoti afišą iš darbininkų veidų, fabrikų, tačiau nemaniau, kad tai gerai. Kartais "teisingai" apšviesta besisukanti maža rūtos šakelė scenoje gali pasakyti žiūrovui daugiau nei didžiulis vagonas ar koks nors kitas didelis daiktas. Todėl raštus afišoje galima suprasti daug plačiau nei vien darbininkų veidus. Ir šiuos raštus galima "skaityti" dviem būdais: kaip lietuviško audeklo raštus arba kaip tanko vikšrų žymes mūsų istorijoje. Viskas priklauso nuo žiūrovo. Jei jis norės, tikrai supras kad ir tokią paprastą simbolių kalbą.

Kokį paskutinį spektaklį matėte, kurį galėtumėte vienareikšmiškai pavadinti geru?

Tai buvo vokiečių "Otelas", kurį į Vilnių atvežė "Sirenų" festivalis.

Kaip manote, ar "Matas" ir jo tema domintų Europos žiūrovus?

Manau, kad dauguma kaimyninių šalių, pavyzdžiui, Vokietija, jau praėjo šį periodą. Turiu omeny, kad jie jau įvertino savo istoriją įvairiais lygiais ir įvairiomis formomis. O mes tik dabar atradome būdą į skaudžią savo tautos patirtį pažvelgti su šypsena. Sunku tai nuspėti, bet galbūt spektaklis patiktų Amerikos ar Airijos lietuviams. Kita vertus, manau, kad tai, apie ką kalba pjesė, liečia tik mus pačius ir teisingai ją suprasti galime tik mes patys.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Kristina Soltonaitė