Smuiko fenomenas

Raimundas Katilius A. Kunčiaus nuotr.

Raimundas Katilius – smuiko fenomenas, prie kurio jau ne kartą yra prisilietę kinas su televizija. Naujame filme "Nepasiekiamas horizontas" ryšį su tradicija simbolizuoja muzikologė Ona Narbutienė. Ji pradeda pasakojimą ramiai, dalykiškai, bet įsijautusi, tiesiai žiūrėdama į kamerą, taigi ir į žiūrovą, lyg norėdama jam dar kartą pranešti, kokį žymų smuikininką esame turėję ir koks platus buvo jo kūrybos diapazonas. Tai senos, bet geros televizijos laikai, kai muzikinei kultūrai buvo skiriama kur kas daugiau dėmesio, nes neužėmė laiko nesibaigiančios "Eurovizijos" ir nekėlė šurmulio "Nacionalinė muzikos lyga" su vis tais pačiais dainininkais, kurie atliko nuo "Eurovizijos". Televizija labiau gerbė unikalumą, negu masiškumą. Tad dabar turime daugiau galimybių grįžti prie to, kas jau patikrinta laiko: yra daug įrašų, žinomi ir žmonės, kurie gali papasakoti apie R. Katilių, nebereikia būgštauti dėl mūsų menininkų pripažinimo užsienyje.

Kodėl renkamės tą ar kitą iškilią asmenybę – kitas klausimas. Vytautas Damaševičius su Juozu Matoniu pradėjo ir varo tolyn Lietuvos menininkų videoantologiją. Tiesa, atsirado ir konkurentų, bet nuosekliausi ir planingiausi būtent šie du. Kiti – portretininkai eksperimentatoriai. Arčiausiai tradicijos, net akademizmo – Algirdas Tarvydas. Gyviausi ir netikėčiausi Agnės Marcinkevičiūtės ar Monikos Juozapavičiūtės sukurti menininkų portretai. Kaip atrodo šioje senoviškoje ir naujoviškoje kino portreto vagoje "Nepasiekiamas horizontas", kurį pristato debiutuojanti kūrybinė grupė – filmo idėją iki galo įgyvendinę Vytautė Markeliūnienė, Rimvydas Markeliūnas ir Jonas Urbonavičius?

Filmas stovi lyg ir ant dviejų kojų. Viena jų – klasikinė konstrukcija: truputį pagriešim, mažumytę pašnekėsim. Ir muzikos kūrinių, ir kalbėtojų yra daug – tiek, kiek tilpo į vieną valandą. Kartais muzika staiga nutrūksta ir į ekraną įsiveržia žodžiai, kartais atvirkščiai, kalbėtojai įsismagina ir ima kartotis, tad lauki, kad vėl užsmuikuotų R. Katilius. Smuikuoja jis aistringai, kaip mokė Aleksandras Livontas. Maskvos konservatorijoje Igoris Bezrodnas jį lenkė į kiek kitokią griežimo manierą (tą paliudija ir pianistė Larisa Lobkova), nei tikrasis mokytojas jau mokė. Iš Maskvos su kvartetu R. Katilius išvyko užsienin ir susilaukė pirmosios sėkmės. Apie tolesnį kelia kalba ir muzika, ir žmonės, gerai pažinoję R. Katilių – Edmundas Gedgaudas, Donatas Katkus, Petras Geniušas, Onutė Narbutaitė ir kiti.

Labiausiai įsimena detalės. Maskviškė pianistė pasakoja, kad kartais smuikininkas būdavęs labai susikrimtęs ir nutilęs. Į klausimą "Kas yra?" atsakydavęs kukliai: "Et, nieko, viskas praeis". D. Katkus mano, kad R. Katilius neturėjo savęs verto smuiko: kol žiūri – tikras griežimo viesulas, kai užsimerki, smuikelis ima cypauti. Bet R. Katilius išspausdavęs iš jo viską, kas galima, o kartais gal ir neįmanoma.

Buvo pašėlusiai godus darbui, galima sakyti – perfekcionistas. Apie tokius garsus psichoanalitikas Finas Skarderudas rašo: "Talentingi vaikai dažnai išsiskiria ypatingu darbštumu, atsakomybe, jautrumu ir rūpestingumu. Visa tai – geros ypatybės. Tačiau ką tuo jie laimi? Pripažinimas už darbštumą – dažnai labai gerai. Toks gyvenimo dėsnis. Tačiau darbštumas gali išsirutulioti į vidinį poreikį, tapti savęs prievartavimu. Šitokie žmonės nežino alternatyvos: kaip galima nieko neveikti ir nieko nekurti."

Šitokie pamąstymai būtų lyg ir filmo antroji koja. Prisipažinsiu, kad man, kaip labiau kino vertintojui, o ne muzikos žinovui, įdomiausi buvo skirtingų žmonių skirtingi pasisakymai apie tą patį ekrane smuikuojantį žmogų. Vieni jo kūrybos paslapčių ieškojo tiksliai sugalvotose interpretacijose, kiti kėlė jo jausmingumą, treti žavėjosi jo improvizacine partneryste grojant dviese. Viską lyg ir apibendrino O. Narbutaitė: kiekvienam iš mūsų, o meno žmogui ypač, būdingas įvairių impulsų konfliktas. Vieni mus vertina pagal viena, kiti – pagal kita, o iš esmės juk esame vieni ir tie patys – "žmonės be savybių" (pagal Roberto Musilio romaną, kuris tik dabar baigiamas versti į lietuvių kalbą). Kitaip tariant, vis sunkiau apčiuopiami, slystantys iš situacijos į situaciją, nesutelpantys į tradicinį CV, kuris rašomas "linijiniu" būdu: gimė, mokėsi, kilo ir kilo. Užlūžimas visų vienodas, tik lauktas ar nelauktas. R. Katilius mirė staiga, it nutrūkusi styga.

Filme jam pačiam leista pasisakyti tik kartą: apie nepasiekiamą horizontą. Prisiminiau anekdotišką sovietinę paralelę: kai ideologai kalbėdavo, kad horizonte jau matyti komunizmas, žmonės kikendavo, nes žinojo, kad horizontas nepasiekiamas. R. Katilius kalba apie talento utopiją: jeigu atrodo, kad jau pasiekei viską, ką sugebi, tai ir tau pačiam, ir tavo menui – galas.

Filmo autoriai horizonto dar nemato, netgi prisipažino palikę daug medžiagos antrai serijai. Tokio tipo perfekcionistu bene bus buvęs kino režisierius Raimondas Vabalas, siekęs, kad "Skrydis per Atlantą" būtinai būtų poros serijų, su visomis smulkmenomis, biografijų vingiais, o išėjo taip, kad ir vienai serijai kai ko per daug, trūksta veiksmo sustygavimo. Tačiau kas gali uždrausti jauniems režisieriams svajoti iš naujo apie begalinį filmą?