Savitu balsu

Tarptautinėje įrašų rinkoje pristatyti du stambūs Osvaldo Balakausko simfoniniai kūriniai, Ketvirtoji ir Penktoji simfonijos, jas įrašė svarbiausias abiejų kūrinių inspiratorius ir pirmasis atlikėjas – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas meno vadovo prof. Juozo Domarko. Įrašus išleido didžiausias pasaulyje klasikinės muzikos leidėjas – tarptautinė įrašų kompanija "Naxos".

"Šios dvi lietuviškos simfonijos yra įdomūs, patrauklūs kūriniai, – rašo amerikiečių "ClassicsToday.com" recenzentas Davidas Hurwitzas. – Balakauskas yra vienas iš kompozitorių, rašančių pagal griežtą sistemą, apie kurios sudėtines dalis yra mažiau įdomu kalbėti nei apie tai, kiek ekspresijos kompozitorius pasiekia ją pasitelkdamas. Ir atsakymas būtų – tikrai nemažai."

Galima tik stebėtis ir žavėtis Balakausko kompozicine meistryste: pasitelkdamas gana griežtas matematines konstrukcijas, laviruodamas tarp tam tikrų dermių ir ritminių modelių, kompozitorius sugeba kurti muziką, raibuliuojančią daugybe atpažįstamų stilistinių spalvų ir atspalvių, primenančių neoromantinę, impresionistinę muziką ir kartu džiazą. Intelekto ir elegantiškos raiškos dermė jo muzikoje tarsi dar sykį primena apie entuziastingo modernisto, gyvenančio visuotinio postmodernizmo laikais, privalumus ir dorybes, sugebėjimą sekti savo susikurtomis taisyklėmis ir išlikti aktualiam.

Simfoninė muzika užima bene svarbiausią O. Balakausko kūrybos dalį, daugelis kūrinių (Antroji simfonija, "Kalnų sonata", "Opera strumentale", kt.) – tai didelės vientisos drobės, kuriose viskas, nepaisant mastų, yra tikslu ir detalu. Tačiau muzika nesukrinta į atskirus fragmentus, epizodus, temų ekspozicijas, plėtojimus ir reprizas. Ji skamba nuosekliai ir nepaliaujamai, nieko nepasakodama, tačiau tarsi apžiūrėdama muzikines struktūras iš pačių įvairiausių pusių, visaip jas ornamentuodama ir spalvindama. Simfoninėje muzikoje kompozitorius pasirodo ir kaip puikus instrumentuotės meistras, sugebantis sumaniai eksponuoti ir derinti orkestro spalvas.

Kompaktinėje plokštelėje pristatomos Ketvirtoji ir Penktoji simfonijos atspindi tam tikrą O. Balakausko kūrybos posūkį, kuris pirmą sykį ryškiai eksponuojamas "Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis" (1995, kūrinį taip pat išleido "Naxos"). Jį žymi vis didesnis faktūros skaidrumas, neoklasikinis raiškos saikingumas, formos ir emocijos pusiausvyra. Laikydamasis savo dermių sistemos, kompozitorius siekia sukurti eufonišką, konsonansinį skambesį, lyg grįžtant prie Europos muzikos šaknų ir tradicijų, "prie kažko įprasto ir atpažįstamo".

"Neabejodamas teigčiau, kad Balakauskas yra itin savitas balsas šiandieniame simfoninės muzikos pasaulyje", – teigia Göranas Forslingas "MusicWeb International", žavėdamasis kompozitoriaus instrumentuotės, faktūros išradimais, "ypatingo grožio" melodiniais fragmentais. Pasak kritiko, paskutinė Penktosios simfonijos dalis " bet kokiam simfoniniam koncertui galėtų būti žavus bisas, kuris tikrai visus pakeltų ant kojų".

Kompaktinėje plokštelėje galima palyginti ir kelių įrašų studijų darbą. Ketvirtąją simfoniją įrašė Giedrius Litvinas, Penktąją – Lietuvos radijo įrašų studijos profesionalai Algirdas Mateika ir Vilius Kondrotas. Abi simfonijos įrašytos Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje. Kompaktinės plokštelės tekstų autoriai – Linas Paulauskis ir Šarūnas Nakas, viršelyje panaudotas Vytauto Valiaus tapybos darbas. Tai antrasis koprodukcinis Muzikos informacijos ir leidybos centro bei "Naxos" projektas.

LMILC inf.