Pirmasis

Sceninio vaizdo meistras

Mstislavo Dobužinskio 130-osioms gimimo metinėms skirta paroda

Živilė Ambrasaitė

iliustracija
Mstislavas Dobužinskis. Scenovaizdžio eskizas Jurgio Karnavičiaus operai "Radvila Perkūnas". 1937 m.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugoma daugiau nei tūkstantis Mstislavo Dobužinskio scenografijos eskizų. Tai viena gausiausių ir vertingiausių muziejaus kolekcijų, su kuria norima supažindinti žiūrovus. M. Dobužinskio teatrui skirtų darbų paroda – tai vienas iš ciklo "Atsisveikinimas su Mstislavo Dobužinskio metais" renginių (šią savaitę muziejuje vyko mokslinė konferencija "M. Dobužinskio kūrybinė aplinka", jo vardo vidurinėje mokykloje skaityti pranešimai, atidarytos parodos "M. Dobužinskio pėdsakais po 100 metų" ir "Įvairiais metais M. Dobužinskio iliustruotų pasakų ir kurtos scenografijos motyvais", to paties pavadinimo teatralizuotų miniatiūrų festivalis, vyko ekskursija "M. Dobužinskis ir Vilniaus senamiestis" ir kt.). Muziejuje šalia eskizų eksponuojami dailininko asmeniniai daiktai, skulptūrų bei lėlių kolekcija, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomi laiškai, tiriamųjų darbų rankraščiai, M. Dobužinskio ir jo šeimos nuotraukos.

Beveik dešimtį metų scenografas dirbo Kauno Valstybės teatre. Galbūt jo darbai nebūtų nustebinę Vakarų šalių teatrų lankytojų savo naujumu, išradingumu ar netikėtais sprendimais, tačiau jauname profesionaliame Lietuvos teatre M. Dobužinskis suvaidino išskirtinį vaidmenį keičiant sceninio vaizdo formavimo įgūdžius ir estetinį spektaklio suvokimą. Šalyse, kuriose teatro meno tradicijos klostėsi ne vieną šimtmetį, jau XIX–XX a. sandūroje buvo atsisakyta paviljoninių dekoracijų, iš skirtingų pastatymų atkeliavusių kostiumų ir butaforijos, stengtasi kurti harmoningą, vientisą reginį, padedantį įkūnyti režisieriaus viziją. Tuo tarpu Valstybės teatro gyvavimo pradžioje daugiausia dėmesio skirta aktoriams ir statomiems kūriniams, sceniniu vaizdu gana dažnai rūpinosi režisierius arba pakviesti kitų specialybių dailininkai, neturėję scenografijos įgūdžių. Pasikliaudami režisieriaus reikalavimais, jie į sceną perkeldavo tapybai būdingus bruožus. Kadangi trūko lėšų, kiekvienam spektakliui nebuvo kuriami nauji scenovaizdžiai ir kostiumai – tos pačios dekoracijos ir drabužiai keliavo iš vieno pastatymo į kitą.

Pirmasis spektaklis, kuriame panaudota specialiai jam sukurta scenografija, – 1925 m. M. Dobužinskio apipavidalinta P. Čaikovskio opera "Pikų dama". Tai, ką išvydo tuometinė Kauno publika, paskatino diskusijas spektaklių meninės kokybės klausimais: dailininko sukurti vaizdiniai tinkamai atspindėjo istorinį laikotarpį, jo dvasią, scenovaizdžių linijos, koloritas įprasmino veikėjų emocines būsenas ir kūrinio muziką, kostiumai derėjo prie dekoracijų – visa M. Dobužinskio scenoje sukurta aplinka padėjo aktoriams įsijausti į vaidmenis ir neblaškė žiūrovų dėmesio nereikalingomis detalėmis. Kiek vėliau, 1929–1939 m. nuolat kurdamas scenografiją Valstybės teatro pastatymams, Rusijos ir Europos teatruose dirbęs dailininkas buvo savotišku spektaklio visumos formavimo kelrodžiu. M. Dobužinskis aktyviai dalyvavo rengiant vaidinimą: su režisieriumi komponavo mizanscenas, derino aktorių veiksmus ir scenovaizdžių dalių padėtis – tai jam teikė galimybes tinkamai suskirstyti scenos erdvę, prireikus suskaidyti jos plokštumą, sukurti lengvus, greitai pakeičiamus scenovaizdžius. Į kostiumus dailininkas žvelgė kaip į scenovaizdžio fonu judančias spalvines dėmes, todėl iš anksto žinodamas, kur ir kada pasirodys vienas ar kitas personažas, jis kūrė prie scenovaizdžių derančius kostiumus. Kostiumų eskizuose parodomas ne tik drabužis – juose M. Dobužinskis stengėsi atskleisti personažų charakterių bruožus, nevengė ironizuoti, šmaikštauti, jų šaržuoti.

iliustracija
W. Shakespeare’o dramos "Hamletas" scenovaizdis. 1932 m.

Dailininkas vadovavosi "Meno pasaulio" draugijai būdingais retrospektyvizmo principais, daug pastangų skyrė istorinių laikotarpių tyrimams ir atitinkamam jų perkėlimui į sceną. Teatro dailę M. Dobužinskis suvokė ne kaip tikrovės vaizdavimą, o kaip realybės imitavimą, todėl puikiai išmanydamas istoriją savo žinias gebėjo paversti scenovaizdžių elementais, kartais į juos įpindamas istorinių paminklų fragmentus (Sankt Peterburgo motyvai P. Čaikovskio "Pikų damos" (1925; 1934), Vilniaus architektūra J. Karnavičiaus "Radvilos Perkūno" (1937) scenovaizdžiuose). Muzikinių spektaklių scenovaizdžiuose M. Dobužinskis nesiekė formomis vizualizuoti garsų, scenovaizdis turėjo skambėti paraleliai muzikai, jai antrinti. Pagrindinė išraiškos priemonė – linija, ji scenovaizdžiams teikė muzikai artimą virpesį ir skaidrumą (W.A. Mozarto opera "Don Žuanas", 1933).

M. Dobužinskio kūryboje scenografas ir iliustruotojas dažnai nedalomai susiliedavo: dailininkas ir spektaklio, ir knygos apipavidalinimui išeities tašku dažnai rinkosi joje aprašytą epochą (P. Čaikovskio "Eugenijus Oneginas", 1936). Tokių spektaklių kaip J. Massenet operos "Verteris" (1935) arba V. Smirnovos pjesės "Anderseno pasakos" (1939) eskizuose linijinis piešinys, ornamentika, formų stilizavimas primena knygų grafiką.

M. Dobužinskio darbus lyginant su jaunųjų teatro dailininkų Stasio Ušinsko arba Liudo Truikio scenovaizdžiais, galima teigti, kad jų autorius nesistengė ieškoti naujų išraiškos būdų, – jis daugelyje spektaklių vadovavosi "Meno pasaulio" principais, nesiekė peržengti jų ribų. Tik atskiruose pastatymuose M. Dobužinskis ne kūrė pasitelkdamas istorinius stilius, o veikėjų išgyvenimus perteikė abstraktesnėmis formomis (W. Shakespeare’o dramos "Hamletas" (1932) scenovaizdžiai).

130-ies gimimo metų jubiliejaus proga muziejus rengiasi išleisti dailininko kūrybai skirtą albumą "Mstislavo Dobužinskio scenografija Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkiniuose", kuriame bus pristatyta muziejuje saugoma šio dailininko darbų kolekcija, apžvelgiama jo kūryba ir veikla Lietuvoje, pateiktas pilnas muziejuje esančių M. Dobužinskio scenovaizdžių ir kostiumų eskizų sąrašas ir apie 150 darbų reprodukcijų.