Pirmasis

Gyvenantys svetur

Arturo Valiaugos paroda "Tylusis identitetas" Vilniaus paveikslų galerijoje

Dovilė Tumpytė

iliustracija
Arturas Valiauga. "Willemo namas. Rūdiškės, Lietuva"

Fotografas Arturas Valiauga galėtų būti panašus į filmo "Tušti namai" pagrindinį veikėją, kuris įsliūkina į žmonių privačias "valdas" ir tyrinėja aplinką, o po to dar ir pakeičia žmonių gyvenimus, jiems nieko neįtariant. Sakau tik "galėtų", bet nėra. Arturui, einančiam į svečius pas olandus Lietuvoje ir lietuvius Olandijoje, visai nerūpėjo juos pakeisti.

Arturas Valiauga tyrinėjo emigranto identitetą. Lietuva ir Olandija, olandai Lietuvoje ir lietuviai Olandijoje – tokia buvo fotografo tyrinėjimo kryptis apsilankant keliolikos žmonių namuose. Bene labiausiai tautinės šaknys, man rodos, pradeda reikštis persikėlus už Atlanto – pati nepatyriau, bet daugelį emigravusiųjų apninka nostalgija Lietuvai ir tuomet juokinga atrodžiusi valstybės ir tautiškumo atributika, gimtajame krašte nesureikšminti papročiai ar nacionalinė virtuvė tampa savęs identifikavimo ir tautinio išsiskyrimo ženklais daugiakultūrinėje aplinkoje – tarsi savos teritorijos pažymėjimas saugumui užtikrinti.

Arturas žmones pažįsta įsiskverbdamas į juos per daiktus – fiksuodamas jų aplinką, retkarčiais ir juos pačius. Ir tai jau ne pirmas kartas: Valiauga vienas pirmųjų Lietuvoje atgaivino socialinę tematiką šių dienų fotografijoje, fiksuodamas provincijos žmonių buitį, fotografiškai kalbėdamas ne psichologiniais žmogaus portretais, o per jų privačią aplinką, ieškodamas pėdsakų, kurie išduotų, kuo "kvėpuoja", kuo persisunkusi žmogaus kasdienybė, kuo kitokie ar tokie patys yra žmonės.

iliustracija
Arturas Valiauga. "Rūdiškių kaimas. Daug metų Lietuvoje"

Šįkart Valiauga, jo paties žodžiais tariant, susidomėjęs, "kaip jaučiasi žmogus, atvykęs į kitą šalį. Žmonės migruoja dėl įvairiausių socialinių, ekonominių, politinių ar asmeninių priežasčių. Jie išsaugo savo tautinę tapatybę ir kuria individualią aplinką. Privačias gyvenamąsias erdves ir jose randamus daiktus stebiu kaip vietas, kur vyksta kultūrinių ir vartojimo tradicijų kaita. Tai svetimoje šalyje dirbančių žmonių pasaulio žemėlapiai, kuriuose pasirodo ir nyksta tautinės tapatybės ženklai."

Prisimenant Valiaugos lietuvių ir olandų fotografijas, ausyse "pasileidžia" soul ir funk stilių mišinio garso takelis. Galbūt dėl to, kad "identitetų" fotografijos labai spalvingos, ryškios ir intensyviais ritmais kadras po kadro atskleidžiančios žmogaus gyvenamą erdvę, išduodančios gyvenimo būdą. Fotokadrais susiurbta namų aplinka, už namams būdingų skirtingų ar tų pačių akcentų užkliūvantis fotografo žvilgsnis, ieškantis to kažko, kas atskleidžia žmogaus pasaulėvaizdį, tautines šaknis arba kosmopolitišką asmenybės gyvenimą – apskritai, fiksuojant tai, kas "krenta į akį".

iliustracija
Arturas Valiauga. "Jolanta dangoraižyje Roterdame, Olandijoje"

Iš pirmo žvilgsnio olandai ir lietuviai, gyvenantys vieni kitų šalyse, ne itin skiriasi. "Tačiau pastebėjau, – sako Arturas, – kad lietuviai Olandijoje lieka lietuviais, tik prisitaiko prie aplinkos ir darosi sunkiai pastebimi. Tuo tarpu olandai Lietuvoje aplink save aktyviai kuria stereotipiškai olandišką aplinką, aiškiai apibrėždami savo kultūrinę ir socialinę poziciją."

Besižvalgant po olandų ir lietuvių namus Arturo fotografijose, natūraliai pradedi ieškoti jų tautiškumo atpažinimo ženklų – ir, be abejonės, randi. Olandų pasididžiavimas – klumpės, tulpės, žymių olandų tapybos darbų reprodukcijos, inkilėliai ir vėjo malūnėliai, dviračiai. Lietuvių, jaunų emigrantų, neretai moterų, ištekėjusių už olandų, namuose tautinis identitetas dažniausiai atpažįstamas iš medinio rūpintojėlio, kuris gali sau ramiai tūnoti šalia gulinčios Charlie Chaplino marionetės, nė trupučio su ja nekonfliktuodamas. Kur kas rečiau pas lietuvius (ir dažniausiai vyresnius) aptinkami lange kabantys vyčiai, verpstės ir į vazas "sumerktos" verbos. Be abejonės, nei vieni, nei kiti neapsieina svečioje šalyje be gimtosios kalbos – kiekvieno lentynoje aptiksi po kelias knygas.

iliustracija
Arturas Valiauga. "Ričardo gėlių turgus. Vilnius, Lietuva"

Tą "tylųjį identitetą" pajauti, sakyčiau, ypač tuomet, kai prieini paties fotografo autopanoramą "Arturas. 35 dienos Nyderlanduose. "Home" viešbutis, Roterdamas": vaizdus fotomenininkas čia sudėliojęs taip, kad pajaustum laikinumo, atsipalaidavimo, skubos ir nereikšmingumo nuotaikas. Viešbutis – ne namai, o tik stotelė, todėl nieko asmeniška čia neaptiksi. Tuomet pradedi galvoti apie svečiose šalyse fotografuotų žmonių kasdienybę: jų profesinę veiklą, kada jie keliasi ir kada eina miegoti, su kuo valgo vakarienę, kur yra jos ar jo mylimieji, kokios muzikos jie galėtų klausytis ir apskritai – ką jie veikia ir kuo mėgaujasi gyvenime. Kiekvieno emigranto fotopanorama tikriausiai galėtų būti bet kurios dienos iškarpa, gal net galima pasakyti, asmeninės kasdienybės portretu, kuriame aptinkami daiktai tyliai byloja apie jų tikrąją kilmę.