Literatūra

Animacija prasidėjo Kaune

knygos

iliustracija
V. Starevičius. D. Babičenkos šaržas

Vytautas Mikalauskas. Stebukladaris iš Kauno. Vilnius, Lietuvos kinematografininkų sąjunga, 2005, 190 psl.

Knygos turi savo likimus. Vytauto Mikalausko "Stebukladaris iš Kauno" – irgi. Rankraščio nuotykius sovietiniais metais dar spėjo aprašyti pats autorius. Jis buvo darbštus, nesibodėdavo taisymo ir knygos variantų. Atsimenu, kaip lopė ir perlopė "100 kino mįslių", kurias dabar kažin ar berasime kokioje bibliotekoje. Bet knyga apie Vladislovą Starevičių strigo kaip užkerėta, kaip ir kelionė į Paryžių pas anuomet dar gyvą animacijos klasiką, išeivį iš Lietuvos. Liko spragų ir ką tik Kinematografininkų sąjungos išleistoje 190 puslapių knygoje: skyrelis apie Paryžiaus periodą – liesiausias, atkeliavęs čia iš pirmojo knygos varianto, kai jau buvo žlugusi viltis, kad pavyks prašnekinti knygos herojų. O vėliau nebespėta, ir didelio reikalo nebuvo gilintis į Paryžiaus paslaptis (galima paminėti, kad kurį laiką su V. Starevičiumi dirbo dar vienas išeivis iš Lietuvos, animacininkas T. Zubavičius, vėliau iškeliavęs į JAV), nes rankraštis dabar jau laukė palankesnių ekonominių laikų, o V. Starevičiaus renesansas prasidėjo kilus naujosios animacijos bangai ir Lietuvoje, ir pasaulyje. Apie tai byloja ir triskart Vilniuje surengtas tarptautinis festivalis "Tindirindis", ir V. Starevičiui skirta tarptautinė mokslinė konferencija Vilniuje, ir Rasos Miškinytės paruoštas tarptautinis projektas – pilnametražis dokumentinis filmas apie V. Starevičių.

Teko V. Mikalausko knygai parašyti palydimąjį žodelį apie tuos naujus laiko vėjus, įsukusius V. Starevičių į kitaip rašomą kino istoriją. Galime plakti save, kad esame apsnūdę ar nesugebame platinti savos kino istorijos į Vakarus taip aktyviai, kaip sovietiniais metais sugebėta ją analizuoti SSSR kino istorijos kontekste, bet nuo faktų nepabėgsi: pernai Londone išleistoje 800 psl. kino istorijos kronikoje "Cinema. Year by Year, 1894–2005" ("Kinas. Metai po metų") rasime tik V. Starevičiaus ir Jono Meko filmus.

J. Mekas jau keliolika metų sugrįžo į mūsų kino istorijos ir kino kultūros apyvartą. Vien iš Lietuvoje parašytų apie jį recenzijų, straipsnių, esė, diplominių darbų būtų galima sudaryti įdomią knygą. Apie V. Starevičių parašoma tik priešokiais, palyginti su tuo, ką apie jį rašo rusai, lenkai ar prancūzai, turintys svarių argumentų, kodėl jis jų laikomas savu žmogumi. O lietuviai? Dar vis pasakoma: "Et, devintas vanduo nuo kisieliaus". Smetoniniais ir sovietiniais metais kliuvo jo bajoriška kilmė, lenkiškumas ar priklausymas išeivijai. Dabar gal vis dar inertiškas lietuviškos kultūros supratimas: jei ne grynakraujis lietuvis ir nešuoliavo su "šoble" kovoti už Lietuvos laisvę, tai ką iš jo turėsime patriotiniam ir pilietiniam auklėjimui?

Tačiau ir biografija (nesileido pravoslavinamas, todėl išlėkė iš Kauno gimnazijos), ir kūryba rodo kažką visiškai priešinga. Negali gi 26 gražiausios jaunystės metai Lietuvoje išnykti be pėdsako. Juolab kad ir fotografuoti, ir filmuoti V. Starevičius pradėjo Kaune, dalį garsiųjų savo "vabalinių" filmų tik sumontavo Maskvoje. Pagaliau ar daug žinome apie anuometinio Kauno kultūrą – ir aukštąją, ir kasdienę, masinę, į kurią įsiterpė 1905 m. atidarytas pirmasis kino teatras, o jo nuolatinių lankytojų ir net afišų piešėju kaip tik ir buvo V. Starevičius. Juk miestų kultūros formavimasis pradėtas įdėmiau tyrinėti tik dabar. Net LTV su "Laiko ženklais" surado unikalią temą. Beje, dailininko Antano Rimanto Šakalio sukurtas viršelis kaip tik gerai atitinka anų dienų stilių.

Lieka atviras ir kitas klausimas: ar esama kokių nors matomų ar giluminių ryšių su Paryžiuje studijavusio dailininko Stasio Ušinsko lėlių filmu "Storulio sapnas" (1938 m.), su ilgam nutraukta ir tik XX a. pabaigoje naujai užgimusia lietuviška animacija?

Klausimų būtų ir daugiau, bet V. Mikalauskui rūpėjo vienas: kad Lietuvos žiūrovas, išgirdęs V. Starevičiaus pavardę "Klausimėlyje", nepradėtų porinti, jog jis – Nobelio premijos laureatas. Nors jeigu kinui būtų skiriamos tokios premijos, V. Starevičius – verta kandidatūra, bent jau nominacijai.

V. Mikalauskas savo misiją atliko: gyvai, paprastai aprašė V. Starevičiaus gyvenimą ir filmus. Dabar taip rašyti madinga: šiek tiek faktų, skyrelis beletrizuotų dialogų, žiupsnelis amžininkų atsiminimų. V. Mikalauskas, studijuodamas Maskvoje, daug ką išgirdo iš pirmų lūpų. Vėlesniuose variantuose išplėtė V. Starevičiaus laikų Maskvos gyvenimo, istorinių įvykių aprašymus.

Manyčiau, jauna redaktorė Andrė Jarutytė pasielgė teisingai, sutrumpinusi tuos aprašymus ir neleidusi per daug nukrypti nuo herojaus. Atsirado korektūros klaidelių, net ir savo tekste pražiūrėjau Jerry Toeplitzo vardę. Iliustracijos, surinktos V. Mikalausko, paimtos iš leidinių apie V. Starevičių, iš R. Miškinytės surinkto archyvo. Ieškant ilgiau ar net nuvykus į Paryžių, matyt, buvo galima rasti ir geresnių, ir gausesnių iliustracijų. Bet kai bus filmas (tikėkimės, ir DVD), viskas sustos į savo vietas: turėsime savotišką žodžio ir vaizdo dilogiją apie stebukladarį iš Kauno.

Skirmantas Valiulis