Dailė

Naujo viešųjų erdvių meno link?

Intervencijos į viešąją erdvę: šiuolaikinis Danijos menas

Malene Vest Hansen

iliustracija
"Herstories Tour". 2000 m.

Šiuolaikinio meno kontekste diskutuojama dėl viešųjų erdvių meno sąvokos. Leiskite man keliais žodžiais atsakyti, kodėl – tai labai trumpa ir apytikrė versija. Tradicinis viešųjų erdvių meno modelis – pavadinkime tai "patranka parke"1  – reiškia stabilius paminklus viešosiose erdvėse. Tai yra universalios ar visuotinės erdvės ženklai. Šios viešos statulos reprezentuoja valstybę ar tautą – trumpai tariant, galią. Patrankos parke modelis jau atgyveno daugelyje demokratinių šalių, kur oficialius valstybės simbolius viešosiose erdvėse pakeitė modernios skulptūros.

Šis antrasis modelis – pavadinkime jį "modernaus meno objektu viešojoje erdvėje" – daugeliu atveju yra paprasčiausiai modernus meno objektas, sukurtas privačiai kontempliacijai, bet išneštas į lauką ir pastatytas viešojoje erdvėje. Kaip tam tikra viešosios erdvės dekoracija, šie skulptūriniai monumentai tiesmukai nereprezentuoja nieko oficialaus ar viešo. Tačiau ši originalaus estetinio meno objekto, kaip individualaus kūrėjo įsikūnijimo, samprata žymi ir reprezentuoja liberalią kapitalistinę visuomenę.

Nuo 7-ojo dešimtmečio "viešumos" sąvoka mene įgijo kitokią reikšmę. Radikalūs menininkų mėginimai pasprukti – nuo meno institucijų, nuo modernios buržuazinio meno sampratos – taip pat turi naujų įsipareigojimų socialiniam gyvenimui specifinėse erdvėse. Amerikos menininkė ir teoretikė Suzanne Lacy nukalė terminą "naujojo stiliaus viešųjų erdvių menas", kuriuo apibūdinamas naujas, dažnai nemonumentalus, fragmentiškas, laikinas menas gatvėse. Naujojo stiliaus viešųjų erdvių menas yra socialiai angažuoto, interaktyvaus meno forma įvairioms žiūrovų grupėms. Meno objekto ir žiūrovo sąveika labai svarbi.

Nors manoma, kad tradicinio monumentalaus viešųjų erdvių meno, taip pat ir modernaus meno žiūrovais gali būti bet kas, šis naujojo stiliaus viešųjų erdvių menas tiria savo žiūrovo prigimtį ir jos visuomeninį statusą.2 

Aptarsiu tris skirtingas radikalių specifinės vietos meno intervencijų į viešąją erdvę strategijas, kurias įvairios Danijos menininkų grupės realizavo per pastarąjį dešimtmetį: "Sudeginimas" (Burn out), "Moterys aludėje" (Women Down the Pub) ir CUDI (Center for Urbanity, Dialogue and Information – Miestiškumo, dialogo ir informacijos centras). Kaip matysite, skirtingos intervencinės strategijos kvestionuoja apibendrintos publikos homogeniškoje demokratinėje erdvėje sampratą atkreipdamos dėmesį į lytinę, socialinę ir tautinę piliečių tapatybę. Be to, projektus įgyvendina ne pavieniai menininkai, bet menininkų grupės. Taip pat projektai kvestionuoja autonomiško meno objekto sąvoką. Dabar leiskite man viską išdėstyti išsamiau.

Sudeginimas

Kai specifinei vietai skirtas meno projektas "Sudeginimas – sudaužyta automobilių stovėjimo aikštelė" buvo įgyvendintas 1994 m. žymiojoje Kongens Nytorv aikštėje Kopenhagoje, visuomenėje kilo trumpa audra. Laikina sudegintų automobilių ir apversto autobuso instaliacija turėjo provokuoti, bet sureaguota turbūt gerokai stipriau, nei menininkų pora Henrikas Plenge Jakobsenas ir Jes Brinch galėjo numanyti. "Sudeginimo" instaliacija pateko į pirmuosius dienraščių puslapius, ir žmonės sulėkė jos pažiūrėti. Netrukus paaiškėjo, kad ir reikėjo skubėti ją pamatyti: turistinė organizacija "Nuostabioji Kopenhaga" ("Wonderful Copenhagen"), laikinų specifinės vietos meno kūrinių viešajai erdvei užsakovė, įsakė ją kuo greičiau pašalinti. Transporto chaoso instaliacija vienoje žymiausių Kopenhagos viešųjų erdvių neatitiko trokštamo "nuostabiosios Kopenhagos" įvaizdžio.

Kitaip tariant, meno instaliacija buvo išcenzūruota iš viešosios erdvės. Kodėl? Pateiksiu kelias priežastis. Galbūt ji kvestionavo ir sutrikdė įprastas modernaus meno kūrinio viešojoje erdvėje sampratas. Įprastų kasdieniškų daiktų – sudaužytų mašinų, sustatytų lyg suniokota automobilių stovėjimo aikštelė, – instaliacija nei siūlė estetinę kontempliaciją, nei funkcionavo kaip monumentas, kuris kaip įprastas menas viešojoje erdvėje kuria visuomenės vienybę.

Be to, "Sudeginimo" cenzūra atskleidė tam tikrą politinį aspektą – projektas parodė, kad Kongens Nytorv viešąją erdvę valdo tam tikri galios interesai, kuriems rūpi išsaugoti viešą aikštę kaip harmoningą, homogenišką vietą, kurioje nėra neišvaizdžių provokuojančių dalykų, galinčių sutrikdyti gerą viešąjį gyvenimą, tai yra gerą prekybą aikštėje.

Kongens Nytorv aikštę supa ypatingi pastatai – istorinės miesto gyvenimo raidos simboliai: Karališkasis teatras ir Karališkoji dailės akademija. Iš modernaus kapitalistinio miesto matote seniausią Kopenhagos parduotuvę "Magasin du Nord" ir viešbutį "Hotel d’Angleterre". "Hotel d’Angleterre" yra gražiausias senas viešbutis Kopenhagoje, jį renkasi žymūs svečiai, pavyzdžiui, kino žvaigždės. Kiek žinoma, "Sudeginimo" instaliacijos cenzūros ir pašalinimo priežastis buvo skundai iš "Hotel d’Angleterre". Viešbučiui instaliacija pasirodė bjauri ir trikdanti iškiliuosius svečius, ir todėl jis pasijuto esąs už tai atsakingas. Ar gali privatus verslas nustatyti viešosios erdvės mieste temą tokioje demokratinėje valstybėje kaip Danija?

Atsakymas – regis, taip ir yra. Todėl "Sudeginimo" projektas parodo demokratinės viešosios erdvės konfliktiškumą, kad ir kokia neutrali ji atrodytų. Meno projektas mėgina polemizuoti su erdvės politika. "Sudeginimas" gali iškelti daugybę politinių problemų – ir ne tik apsiribojančių klausimu, ar instaliacija yra menas, ar ne. Ji gali atverti tokius klausimus kaip: kokia kaina "mums" atrodo savaime suprantama į žmonių gerovę orientuotoje visuomenėje? Koks automobilio statusas ir vaidmuo? Automobiliai yra vakarietiškos laisvės simbolis kaip asmeninio judrumo ir turto įsikūnijimas, bet ar priimtina eikvoti didžiules lėšas su avarijomis ir automobilių eismu susijusioms sveikatos problemoms? Ar mes norime automobilių miestų centruose? Ir tariant paprasčiau: kas atsako už sprendimus viešojoje erdvėje? Kas yra meno projekto auditorija? Kas įleidžiamas ir kas pašalinamas iš bendros viešosios erdvės? Trumpai tariant, kaip kuriama socialinė erdvė?

Demokratinė viešoji erdvė niekada nėra neutrali ar iš esmės harmoninga. Vadinamasis "visuotinis gėris" visada išstums ir marginalizuos. Viešoji demokratinė erdvė yra veikiau fantomas, nuolat išnykstantis ir vėl atsirandantis, atviras ir nefiksuotas. Štai kodėl taip svarbu ne slopinti konfliktus, bet veikiau stengtis, kad fragmentuotos ir kontrastuojančios pozicijos išliktų atviros ir matomos, kad būtų galima kurti ir išsaugoti demokratinę viešąją erdvę. Naujojo stiliaus viešųjų erdvių menas gali padėti įgyvendinti šį siekį.

Nors "viešųjų erdvių menas" paprastai apibrėžiamas kaip universalios ar visuotinės viešosios erdvės ženklai ar monumentai, šie naujojo stiliaus viešųjų erdvių projektai yra kitokie. Jie yra fragmentuoti nepaminklai, laikinos pozicijos, mėginančios kvestionuoti viešosios erdvės konstravimą. Kitaip tariant, jie kviečia diskutuoti apie viešąją erdvę ir kultūrinę tapatybę.

"Sudeginimo" pavyzdys su jo atvirai provokuojančia intervencija į "viešąją erdvę yra kraštutinis, tačiau čia išryškėja pastangos, susijusios su meno koncepcija ir viešąja erdve. Jis nurodo į tai, kas įleidžiama ir pašalinama iš viešosios erdvės, jis nurodo į socialinę viešąją erdvę kaip socialinį produktą", jei cituosime prancūzų filosofą Henri Lefebvre’ą.3  "Sudeginimo" projektas gyvuoja susitikdamas su įvairialype publika, taip pat patirdamas intervencijos poveikį. Kitose intervencijose, kurias ketinu aptarti, menininkai bendradarbiauja su specifine vietos publika – tai strategija dalyvauti apmąstant ir kuriant socialinę erdvę.

Moterys aludėje

Kopenhagoje kurianti menininkių grupė "Moterys aludėje" sumanė sukurti intervenciją į miesto erdvę ir vizualizuoti su lyties problematika susijusius užrašus viešojoje erdvėje.4  2000 m. "Herstories Tour" ("Jos istorijų ekskursija") – tai feministinė intervencija į Kopenhagą. Ekskursijos kanalais yra populiari turistinė pramoga, kurios metu žmonės plukdomi po miestą ir jiems pasakojama apie miesto erdves ir istoriją trumpai pristatant paminklus žymiose vietose. "Moterys aludėje" inscenizavo alternatyvų įprastos ekskursijos kanalais variantą. Paprastai ekskursijose paminimos tik dvi moterys: tai Danijos karalienė Margretė ir mažosios Undinėlės statula. "Moterys aludėje" nusprendė pasiūlyti kitokią Kopenhagos istoriją – ar greičiau istorijas, kuriose moterys užima svarbias pozicijas.5 

Ekskursija kanalais surengta keletą kartų rugpjūčio mėnesį. Keliaudami įprastu ekskursijos maršrutu Kopenhagos kanalais ir klausydamiesi istorijų apie moterų gyvenimus ir jų veiklą sostinėje, dalyviai nuplaukdavo į Trekronerio salą užkąsti ir atsigerti, taip pat padiskutuoti apie naują viešojoje erdvėje išryškėjusią informaciją. Papasakotos istorijos apie kelias moteris, kurios pasižymėjo viešojoje sferoje, tapo moterų savirealizacijos galimybių nuo XVIII a. iki dabar iliustracijomis. Projekto metu taip pat buvo pasakojama institucijų ir pastatų, kurie buvo moterų emancipacijos ir priespaudos vietos, istorija – pavyzdžiui, aš sužinojau, kad mano vietinė kepyklėlė yra ten, kur XIX a. pabaigoje buvo Christianshavn moterų pataisos namai. Juose daugiausiai kalėjo netekėjusios moterys ir tarnaitės. Po vagystės, įprasčiausi nusikaltimai buvo abortas ar kūdikio gimimo nuslėpimas.

Ši informacija buvo pristatyta brošiūrėlėje, dalijamoje ekskursijos dalyviams. Iš pažiūros ji atrodo taip pat, kaip bet koks kitas turistinis leidinys: čia yra Kopenhagos žemėlapis su išryškintais paminklais, juos lydi trumpos anotacijos. Neįprasti patys pažymėti paminklai, taip pat ir tai, kad pademonstruotas sąmoningas politinis projektas, kurio tikslas – padaryti šiuos paminklus matomus.

Ekskursijos kanalais metu vizualizavęs Kopenhagos moterų istorijas, projektas "Herstories Tour" įsikiša į tradicinį miesto erdvės įprasminimą. Ekskursija kanalais neatitinka to, kokius paminklus tikisi pamatyti publika. Taip ekskursija atkreipia dėmesį į tai, kaip formuojama ir apibūdinama viešoji erdvė, kaip sankcionuojamos tam tikros vietos, kurios laikomos ypač reikšmingomis ir vertingomis turistinei piligrimystei. Ekskursijos turistams gali atrodyti trivialios, bet jos funkcionuoja kaip struktūrinis socialinių modelių pagrindas, kuris patvirtina tipišką bendrą miestovaizdį. Jų tikslas gali būti laisvalaikio legitimavimas prisidengus edukacine informacija, bet jų poveikis yra struktūriškas taip, kaip jis atitinka žemėlapį: jis įtvirtina socialumą fiziniame pasaulyje.6 

Šiuo paprastu gestu "Herstories Tour" parodo, kad yra įvairių istorijos rašymo būdų, kad viešąją erdvę įsteigia ir apgaubia dominuojanti galia. Galbūt tai ir banalu. Bet "Herstories Tour" sukūrė nedidelę intervenciją į dominuojančią svarbios Kopenhagos istorijos konstrukciją.

Nors jūs dabar galėtumėte pasakyti, kad pirmieji mano aptarti meno projektai skirtingais būdais apeliuoja į viešosios erdvės ir turizmo santykius, trečiasis susijęs su svetimtaučių reprezentacijomis. Kaip ir "Herstories Tour", jis apeliuoja į kitybės istorijų perrašymą viešojoje erdvėje ir reprezentacijose. Trečiasis naujojo stiliaus viešosios erdvės projektas CUDI yra ir specifinės vietos, ir specifinio laiko projektas. Tai laikina intervencija į viešąją erdvę. Tačiau jo trukmė ilgesnė, taip pat artimesni bendradarbiavimo santykiai su specifine vieta, tai yra vietos bendruomene.

CUDI

2000 m. du danų menininkai Lise Skou ir Lasse Lau įkūrė meno instituciją CUDI (Center for Urbanity, Dialogue and Information – Miestiškumo, dialogo ir informacijos centras). Projekto idėja kilo kaip reakcija į politines Danijos tendencijas, stiprų nacionalistinį posūkį su reakcingais ir esencialistiniais apibrėžimais, ką reiškia būti danu.7 

Įkūrę CUDI, du menininkai ėmėsi kvestionuoti daniškumo reprezentacijas. Jie persikėlė į butą Volsmosės (Vollsmose) rajone. Volsmosė yra pastatų kompleksas Odensės pakraštyje, pastatytas 8-ajame dešimtmetyje ir paveiktas masinio modernizmo įtakos: didžiuliai aukšti pastatai derinti su plačiais plokščiais žaliais plotais ir mažesniais pastatais. Tada rajonas buvo reklamuojamas kaip laimingo modernaus gyvenimo simbolis. Tačiau šiandien vaizdas gerokai pasikeitęs. Volsmosė dabar yra savotiškas getas.

Nors Volsmosė nedidelė, ji gerai žinoma visoje Danijoje, nes Danijos žiniasklaida nuolat paniekinamai vaizduoja šį rajoną apėmusias socialines problemas. Tokia didelė problemų koncentracija siejama su dideliu vadinamųjų "nedanų" rajono gyventojų procentu. Dabar Volsmosėje gyvena 78 tautybių žmonės.

Šiame getą primenančiame rajone menininkai Lise Skou ir Lasse Lau metams išsinuomavo butą. Ten abu menininkai gyveno – čia gyvena tikrai nedaug menininkų, – o jų namai funkcionavo ir kaip socialinė platforma dialogui su Volsmosės gyventojais. Jų erdvė tapo lizdu, kur generuojamos naujos idėjos ir kritiškas mąstymas. Jie taip pat apgyvendindavo Danijoje reziduojančius menininkus.

Per tuos vienerius metus Volsmosėje CUDI įgyvendino intervencijas į socialinę erdvę įvairiais specifinės vietos projektais. Kai kurie buvo susiję su specifine to rajono architektūra – su tuo, kaip betoniniai pastatai sukuria erdvę ir konstruoja socialinį gyvenimą. Projekte "Pievutė trečiame aukšte" CUDI tiesiogine to žodžio prasme sukūrė pievutę savo buto balkone trečiame aukšte. Žalia žolė, kuri paprastai supa blokinius namus kaip architektų sukurta bendra viešoji erdvė, čia perkeliama į privačią buto erdvę. Tačiau žalias menininkų balkonas atviras lankytojams, taip sukuriant naują socialinį erdvėlaikį. Šitaip menininkai paprasčiausiai pademonstruoja, kaip kitaip panaudoti privačią-viešąją erdvę.

2001 m. CUDI bendradarbiavo su Volsmosės moterimis kurdami kilnojamą, konkrečiai vietai skirtą projektą "Mobilus arbatos namelis". Vasarą jie keliavo po Europą ir sustojo Berlyno, Marselio ir Turino priemiesčiuose. Europos vietose, panašiose į Volsmosę: priemiesčiuose, kurie buvo pastatyti kaip modernistinės gero gyvenimo utopijos, smukusios ir virtusios getus primenančiais rajonais socialiai marginalizuotiems piliečiams. Projekto "Mobilus arbatos namelis" metu Volsmosės moterys susitiko su įvairiais vietos gyventojais ir dokumentavo susitikimus interviu, fotografijomis ir videofilmais. Jų sukurtas socialinių susitikimų su panašių priemiesčių užsienyje gyventojais portretas kelia klausimą, ar specifinė architektūra, specifinis erdvinis gyvenimo modelis sukuria specifinę kultūrinę tapatybę?

Tais pačiais metais Volsmosės moterys atliko svarbų vaidmenį kitame projekte – "Volsmosės lopšinė". Danų menininkė Marianne Bramsen (g. 1972) suorganizavo "Volsmosės lopšinę" savo, kaip reziduojančios menininkės, šešių savaičių buvimo CUDI bute metu. "Volsmosės lopšinė" – tai kompaktinė plokštelė su Volsmosėje gyvenančių moterų dainuojamomis lopšinėmis: 14 dainų, kurias jos dainuoja savo gimtąja kalba (vietnamiečių, prancūzų, turkų ir t.t.).

"Volsmosės lopšinių" projektas įgyvendintas įvairiais būdais. Jis buvo tris dienas eksponuojamas Volsmosėje – čia jis buvo instaliuotas milžiniškos pagalvės, kurią pasiuvo įvairių tautybių moterys, viduje. Buvo galima atsigulti ant grindų, priglausti ausį prie pagalvės ir klausytis lopšinių, sklindančių iš garso kolonėlių, paslėptų pagalvės viduje. Vaikai, taip pat ir suaugę, gulėjo ant grindų ir klausėsi raminančių dainų, ir nesvarbu, ar dainos buvo jų gimtąja kalba, ar nežinoma kalba, suvokta, kad dainos – tai atpalaiduojančios intymių erdvių melodijos.

Tačiau tuo pačiu metu buvo galima klausytis lopšinių ir kitokioje erdvėje – lauke. Naktį lopšinės skambėjo automobilių renginyje rajono automobilių aikštelėje. Automobiliais važinėjantys jaunuoliai sutiko pakeisti įprastą muziką, kurią grojo jų magnetofonai. Vietoje triukšmingo popso ir vyriško repo iš jaunuolių automobilių sklido raminančios lopšinės. Vidaus, išorės, privačių namų erdvės, taip pat viešoji erdvė akimirką šiek tiek pakito. O jaunuoliai, visuomenėje žinomi kaip grubūs ir agresyvūs, nebuvo per daug užsispyrę, kad negalėtų groti savo motinų dainų atviroje erdvėje.

Taigi Marianne Bramsen inicijavo poetinę intervenciją naudodama bendruomenės išteklius. Meno projektas tapo iššūkiu vietos gyventojams ir jį buvo įmanoma sukurti tik jiems dalyvaujant. Lopšinių projektas net įstengė funkcionuoti kaip tam tikras "alternatyvus konflikto sprendimas". Tai buvo poetinis bendradarbiavimas siaubingai karštos vasaros pradžioje.

Leiskite užbaigti paskutiniu specifinės vietos projektu, šįkart Danijos menininkų grupės "Superflex", kuri visada veikia pasipuošusi savo firmine oranžine spalva. Volsmosėje, taip pat Grace (Austrija), "Superflex" iškabino plakatus. Plakatuose – jokių ženklų, kad tai – meno objektai (išskyrus, žinoma, žmonėms "prie meno", kurie gali atpažinti oranžinę "Superflex"spalvą). Jie iškabinti kaip paprasčiausi plakatai, produktų, renginių ar rinkimų reklama. Šitaip plakatai įsiterpia tarp gatvės ženklų ir ženklina semiotinį įtraukimų ir pašalinimų posūkį demokratinėje Danijos visuomenėje teigdami:

UŽSIENIEČIAI, PRAŠOME, NEPALIKITE MŪSŲ VIENŲ SU DANAIS!

Politinės problemos ir meno problemos susitinka radikaliuose specifinės vietos projektuose, panašiuose į mano aptartuosius. Pateikiau šiuos projektus kaip skirtingus naujojo stiliaus viešųjų erdvių meno tipus. Projektai įsitraukia į diskusijas apie viešąją erdvę, kurios statusas nėra monumentalus. Projektai yra santykiniai, jų gyvenimas fragmentuotas ir laikinas, be to, jie turi tam tikrų neobjektinių ar net nematerialių savybių – tiesą sakant, "Sudeginimas" išsiskiria savo objektiniu pobūdžiu. Santykinis ir socialinis meno projektų pobūdis kelia klausimą, ar performansas ir bendradarbiavimas reikalauja kažko daugiau nei estetinis sprendimas: atskyrimo, įsitraukimo ir refleksijos.

Naujasis viešųjų erdvių menas išryškina tai, ką erdvinė praktika įleidžia ir pašalina. Tai sukuria platformas ir publikas, kurių pagrindas – specifiškumas, fragmentiškumas ir vietos specifika. Matome, kad visuotinės buržuazinės publikos sąvoką keičia konkrečios decentralizuotos publikos sąvoka. Ką čia gali nuveikti meno kritikai?

Pabaigsiu savo straipsnį Suzanne Lacy atsakymu į šį klausimą: naujojo stiliaus viešųjų erdvių menas, sako ji, reikalauja integruojančios kritinės kalbos, per kurią vertybės, etinė ir socialinė atsakomybė gali būti aptarinėjamos meno kontekste. Svarbus kritiko vaidmuo yra "skleisti žodį, propaguoti idėjas, konceptualizuoti ir viešai kurti kontaktus su menininkais. Mes esame tarpininkai."8 

Vertė Agnė Narušytė

_______________________

 1 Terminas "patranka parke" paimtas iš Suzanne Lacy, Mapping the Terrain: New Genre Public Art, 1995.

 2 Suzanne Lacy, ten pat. "Publikos įtraukimas susieja meno teorijas su platesne visuomene: erdvėje tarp žodžių "viešasis" ir "menas" egzistuoja būtent nežinomas menininko ir publikos santykis, santykis, kuris pats gali tapti meno kūriniu."

 3 Henri Lefebvre, The Production of Space, Oxford, UK & Cambridge US: Blackwell, 1998. Lefebvre’o daktaro disertacija publikuota 1974 m. prancūziškai, o 1991 m. angliškai.

 4 Net menininkių grupės pavadinimas "Moterys aludėje" iliustruoja politinį posūkį lyčių atžvilgiu: miesto suskirstymą į privačias ir viešąsias erdves.

 5 Pavadinimas "Herstories Tour" gali būti provokuojančiai paveikus, bet ir problemiškas, taip pat etimologiškai – "History" kilusi ne iš "his" (angl. – "jo"), bet iš gr. "historein" – tai reiškia matyti ar žinoti. Šis nesusipratimas paplitęs ir Amerikos feminisčių projektuose.

 6 Jim Drobnick, "Mock Excursions and Twisted Itineraries. Tour Guide Performances", Parachute 80 (1995): 30–37.

 7 Lise Skou CUDI pareiškime teigia: "Pastaraisiais metais Danijos politiniam klimatui būdingas augantis priešiškumas atvykėlių iš užsienio atžvilgiu – tai situacija, kurią formuoja ir reprezentacijos krizė, o pagrindinė šios krizės ašis yra reakcingas "daniškumo" apibūdinimas ir Kitybės marginalizacija, demonizavimas ir net kriminalizavimas. Pavojingas ir "daniškumo", kaip autochtoniškos objektyvios realybės, vaizdavimas. Šis fiktyvus, trapus "daniškumas" ieško pagrindo negatyviose visko, ką galima apibrėžti kaip "Kitą" – taigi nedanišką, – reprezentacijose žiniasklaidoje ir kasdieniame gyvenime. Tai yra sudėtingos psichologinės logikos, pagal kurią konstruojama tapatybė ir troškimai, rezultatas."

 8 Suzanne Lacy, Mapping the Terrain: New Genre Public Art, 1995, p. 42.