Apie lėlių ir kaukių teatrą

2006 d. gegužės 6 d. profesionalus Lietuvos lėlių teatras švęs savo 70-metį. Šiai datai skirti renginiai, galima sakyti, prasidėjo pernai, nes buvo paženklinti dar vienos, ypač svarbios ir mūsų lėlininkams, ir teatralams datos – Stasio Ušinsko gimimo 100-mečio. Ušinsko pastangomis, su jo sumanytomis lėlėmis 1936 m. gegužės 6 d. buvo suvaidintas pirmas marionečių spektaklis Antano Gustaičio "Silvestras Dūdelė" – nuo jo ir pradedamas skaičiuoti lietuviško lėlių teatro amžius.

Jei prisiminsime pastarųjų dviejų dešimtmečių įvykius, tai vieni svarbesnių – 1986 m. valstybiniame literatūros ir meno archyve rastas Ušinsko knygos "Lėlių ir maskių teatras" rankraštis ir tuomet Menininkų rūmuose (dabartinėje Prezidentūroje) vykęs profesionalaus lėlių teatro 50-mečio minėjimas. Marionečių teatro kūrimo istorija, pirmojo spektaklio dalyvių prisiminimai bei Ušinsko lėlių paroda ir jo lėlių filmo "Storulio sapnas" seansas tapo akstinu burtis, steigti prie Teatro sąjungos Lėlininkų asociaciją ir leisti mėnraštį "Lėlės ir kaukės" (redaktorė Dalia Gudavičiūtė); netrukus pasirodė knyga apie lėlių teatrą "Lėlė ir kaukė" (sudarytoja Audronė Girdzijauskaitė, 1999), lėlių teatro kūrėjai užmezgė ryšius su užsienio kolegomis.

Turbūt tik iš šalies žiūrint lėlių teatro kūrėjų sąjūdis pastaraisiais metais atrodo atslūgęs. O jiems patiems naujienų netrūksta: 2004 m. Lietuvos lėlininkų asociacija tapo UNIMA (Tarptautinės lėlininkų asociacijos) nare, Lietuvos lėlininkai rengia lėlių teatro dienas ir festivalius, dalyvauja tarptautiniuose renginiuose. Vis dėlto viena skola mūsų lėlių teatro pradininkui buvo grąžinta tik dabar – Teatro, muzikos ir kino muziejus, atsižvelgdamas į dvi svarbias datas, 2005 m. lapkritį pagaliau išleido Ušinsko "Lėlių ir kaukių teatro" knygą bei filmo "Storulio sapnas" DVD. Kaip tik šia proga Vilniaus "Lėlės" teatras ir nenuilstantis Ušinsko palikimo skleidėjas bei darbų tęsėjas dailininkas ir režisierius Rimas Driežis dar rudenį inicijavo lėlių teatro festivalį, pastatė "Silvestrą Dūdelę", o į knygos pristatymą sausio 17 d. vakarą pakvietė visus, kurie prisidėjo prie knygos leidimo ar kuriuos vienaip ar kitaip likimas suvedė su Ušinsku: lėlių meistro Petro Svidro anūkę Filomeną Slautienę, fotografą Antaną Lukšėną, "Storulio sapno" operatorių Stasį Vainalavičių, kritikes Dalią Gudavičiūtę ir Audronę Girdzijauskaitę, dailininkę Jūratę Stauskaitę. Visi jie turėjo apie ką papasakoti, juolab kad prieš susitikimą rodytas "Silvestras Dūdelė" galėjo atgaivinti pirmo spektaklio dvasią ir šiandien dar kartą patvirtinti – Ušinsko marionetės savo pavidalais, judrumu ir gyvybe nepasiduoda jokioms laiko ar madų permainoms.

Kad pirmi "Silvestro dūdelės" spektakliai žiūrovams paliko neišdildomą įspūdį, liudija gausūs atsiliepimai to meto spaudoje. O kad "Lėlės" teatre Driežio su naujomis, mažesnėmis ir lengvesnėmis nei Ušinsko lėlėmis kurtas vaidinimas savo šmaikštumu ir lėlių simpatingumu nenusileidžia pirmtakui, buvo matyti ir iš tą vakarą susirinkusios garbios, ne vieną lėlių spektaklį mačiusios publikos reakcijos. Pažinimo ir atpažinimo džiaugsmas maišėsi su stebėtinu "Silvestro Dūdelės" veikėjų šiuolaikiškumu ir humoru – diedukas Dūdelė, jo tarnaitė Barborėlė, katinas Murkelis, vištelė Kikirėkė, ožys Barzdelaitis, šunelis Lapkus, Lakštingalėlė ir jos elfų choras, net milžinas Lokys charakterio spalvomis galėtų rungtyniauti su dramos aktorių kuriamais personažais, ir dar nežinia, kurie nugalėtų. Kurtas tarsi miesto scenoje, su virpančia scenos uždanga ir degančiomis rampos šviesomis, dabartinis "Silvestras Dūdelė" yra ne vien eiliuotos Antano Gudaičio pjesės apie sumanųjį Murkelį ir stebuklingą plunksną realizacija. Tai, ką kartu su kompozitoriumi Šarūnu Naku, aktoriais Elvyra Piškinaite, Lijana Muštašvili, Sigita Mikalauskaite, Deiviu Serapinu, Irmantu Jankaičiu sukūrė Driežis, greičiau yra pasaka apie įvykius raudonų plytų pastate, kuriame stebuklingai sutapus aplinkybėms įsikuria Marionečių teatras. Spektaklio vedantieji ponas Irmantas ir ponia Olga šįkart mus, suaugusiuosius, supažindino su marionečių teatro specifika ir kaip vaikus nustebina lėlių galimybėmis. Juk iš tikrųjų visai nesvarbu, kas tampo marionetes už siūlelių ir kas už jas kalba, svarbiau tai, kad žiūrėdamas apie "tampymą" visai pamiršti – lėlės čia elgiasi kaip tikri artistai, o svarbiausia, į jas smagu žiūrėti. Žavi išgrynintas, abstrahuotas lėlių "realistiškumas" bei judrumas, jų "žmogiškumas" ir psichologiškumas, reakcijų įmantrumas ir net humoro jausmas, pabrėžiamas skulptūriškomis išorės detalėmis ir valdymo mechanizmu. Susidaro įspūdis, kad Ušinskas kūrė individualių charakterio, būdo bruožų, individualaus elgesio lėles, nes būtent į jų savybių skirtingumą susitelkusiems spektaklio aktoriams pavyko ne tik marionetes prakalbinti, bet ir padaryti jas stebėtinai tikroviškas – pradedant spektaklio "žvaigžde" tapusiu apsukriu ir įnoringu Murkeliu, viliokiška Lakštingala, ir baigiant naiviai patikliu, bet santūriu Lapkumi ar perekšliškai jautria Kikirėke...

Kaip lėles marionetes pasigaminti, kokią formą joms suteikti, kaip jas valdyti ir kokias istorijas su jomis kurti, taip pat kaip gaminti kaukes ir lėlių galvas, – apie tai Ušinskas rašo savo knygoje "Lėlių ir kaukių teatras". Knygos buvo laukta septyniasdešimt metų, ypač reikšminga ji galėjo būti Ušinsko idėjos tęsėjams, tiems, kuriems trūko žinių apie marionečių teatro techniką ir jų raiškos galimybes, juolab tiems, kurie į lėlių pasaulį žengė tik pirmuosius žingsnius – mokyklų ir studijų mokytojams ir auklėtiniams. Neatsitiktinai dailininkas čia ne tik duoda kruopščias marionečių gamybos nuorodas, bet ir pateikia piešinius bei brėžinius, prieš tai papasakojęs trumpą marionečių teatro istoriją. "Lėlių ir kaukių teatrą" leidybai parengusi LTMK muziejaus bendradarbė Daiva Krutulienė papildė knygą Ušinsko marionečių spektaklių bei atskirų lėlių fotografijomis (Antano Lukšėno bei asmeninių rinkinių nuotraukos).

Deja, knyga, palyginti su paties Ušinsko užmoju, atrodo kiek skurdokai – ir dėl jos žurnalinio formato, ir dėl likusių faktinių, stiliaus bei korektūros klaidų; sunku ją pavadinti ir vadovėliu, kokį įsivaizdavo rašęs Ušinskas. Galbūt toks formatas (A4) pasirinktas nenorint skaidyti Ušinsko brėžinių, į vieną puslapį sutalpinti vaizdinę medžiagą ir jos aprašą, tačiau bent per pusę sumažinta knyga neabejotinai būtų atrodžiusi solidesnė, juolab patogesnė naudoti. Gal buvo tikslinga papildyti ją ir po skirtingus leidinius išsibarsčiusia medžiaga apie Marionečių teatrą, "Silvestro Dūdelės" spektaklio vertinimais, atsiminimais, juolab Ušinsko biografija. Būtume turėję išties vertingą ir gražiai tiek Ušinsko 100-metį, tiek profesionalaus lėlių teatro 80-metį atspindintį leidinį. Kad ir kaip būtų, tai vienas iš nedaugelio istorinio mūsų teatro palikimo Muziejaus leidinių, kuris, nors ir pasirodė gerokai pavėlavęs, vis dar reikalingas.

Na o tai, kad "Storulio sapną" dabar bus galima ir pasižiūrėti, ir kitiems parodyti kada panorėjus, neįkainojama. "Storulio sapną" montavęs ir jį filmavęs operatorius Stasys Vainalavičius per susitikimą atskleidė pačią didžiausią jo paslaptį – filme nematyti skraidančių ir šokančių marionečių siūlų, nes pasirinkta mėlyna siūlų spalva ištirpo tokiame pat mėlyname fone. Paprastas ir labai vertingas sprendimas.