Muzika

Pagerbiant Mozartą

Pirmasis šių metų Valstybinio simfoninio orkestro koncertas Vilniaus Kongresų rūmuose

Rima Povilionienė

iliustracija
Lukas Geniušas

Nesuklysime teigdami, kad kiekvienas kompozitoriaus ir atlikėjo susitikimas scenoje suformuoja individualų meninio įvykio portretą su savitais bruožais. Tačiau kai scenoje klausytojai stebi kelių asmenybių susidūrimą, nepakartojamo įvykio atmosfera garantuota.

2006 m. muzikos pasaulyje minimas Wolfgango Amadeuso Mozarto fenomenas, tad tikėtinas ir šios pavardės dominavimas koncertų programose. Mozartui skiriamas ir pirmasis Vilniaus Kongresų rūmų antrojo pusmečio koncertas sausio 20 d. (19 val.), kuriame taip pat skambės Sergejaus Rachmaninovo muzika. Išties tikėtina, kad klausytojams šis koncertas taps vienu įsimintiniausių koncertų sezono renginių – prie Mozarto ir Rachmaninovo muzikinių opusų sausio 20-osios vakarą prisilies neeilinės Lietuvos muzikų šeimos atstovai – pianistai Petras Geniušas, Ksenija Knorre, jų sūnus Lukas Geniušas ir dirigentas Julius Geniušas.

Pirmoji koncerto dalis – tai operos "Don Žuanas" (K 527), pirmąkart pastatytos Prahoje 1787 m., uvertiūra ir koncertas dviem fortepijonams Es-dur K 365, sukurtas 1779–1780 m. laikotarpiu. Vieną iš raktų į uvertiūros interpretacinės paslapties įminimą sugestionuoja Edmundo Gedgaudo mintis: "Jos įžanga primena vakaro prieblandą milžiniškoje, tuščioje gotikinėje katedroje, kur, nykstant erdvės kontūrams, į ją atklydusiam dingsta įprastas laiko pojūtis, ir be jokių ritualinių apeigų žmogus patiria tai, ką jose dalyvaudamas retokai išgyvena. Tikras dirigentas tokia metafizine patirtim paruošia save ir operos klausytoją muzikinių ir siužetinių įvykių sūkuriams, kurie tuoj pat ims siautėti scenoje." ("Literatūra ir menas", 2006 m. sausio 6 d.) Tačiau dvigubas koncertas įkūnija absoliučiai priešingą W.A. Mozarto kūrybos pusę, atpažįstamą iš kūrėjo "oriai iškeltos galvos, su jaunatvišku įžūlumu žvelgiančios nesąžiningam pasauliui tiesiai į akis". Kurdamas šį džiaugsmu ir šelmiška linksmybe persisunkusį muzikos kūrinį, W.A. Mozartas, atrodytų, tarsi pažėrė keletą instrumentinio žanro poteksčių. Galbūt kompozitorius, siekdamas sustiprinti solisto poziciją prieš didžiulį orkestrą, panoro suteikti jam pagalbininką – antrąjį fortepijoną? Juk iš esmės tai atskleidžia instrumentinio koncerto prigimtį – orkestro ir solisto varžybas, įvairiomis Mozarto beribės fantazijos formomis atskleistas net 27-iuose fortepijoniniuose koncertuose.

iliustracija
Ksenija Knorre

O gal Mozartui buvo įdomu sukurti konkurenciją "aukštesniame" – solistų tarpusavio lygmenyje? Kaip tik taip apibūdinčiau pianistų Aleksandro Rabinovičiaus ir Marthos Argerich įrašą, kuriame kitus atlikėjus pranoksta nuolat išnyranti antrojo fortepijono (M. Argerich) nepaprastai subtili frazuotė. Tačiau dvigubo koncerto dedikacijoje galime įžvelgti ir socialinį atspalvį – harmoningo bendravimo siekį: juk pirmiausia W.A. Mozartas šio kūrinio fortepijono partijas rašė sau ir seseriai Nannerl, su kuria nuskambėjo ir koncerto premjera. Klausantis, pavyzdžiui, Radu Lupu ir Andre Previno atlikimo atrodo, kad šie pianistai veikiausiai būtent taip sprendė tarpusavio muzikavimą ir bendravimą su orkestru. Ką gi, tai iš esmės skirtingi ansamblinio grojimo siekiai. Įdomu, kurio iš jų atspalvius įžvelgsime Vilniaus Kongresų rūmuose šį Mozarto dvigubą koncertą pagrosiančių pianistų Ksenijos Knorre ir Petro Geniušo interpretacijoje?

iliustracija
Petras Geniušas

Antroje koncerto dalyje – Sergejaus Rachmaninovo Trečiasis koncertas fortepijonui ir orkestrui d-moll, op. 30, oficialiai bene pirmąkart paminimas 1909 m. lapkričio 28-osios "New York Times" laikraščio numeryje, skelbiančiame, kad tąvakar S. Rachmaninovas su dirigentu Walteriu Damroshu ir Niujorko simfoniniu orkestru atliks savo naująjį koncertą fortepijonui. Apgaulingai nesudėtinga kūrinio įžanga – unisonu išdainuojama melodija (primenanti kompozitoriaus 1908-ųjų vasaros, praleistos pamėgtoje Ivanovkoje, idilę – mielus pasivaikščiojimus gamtoje, jodinėjimą ir ūkininkavimą) tarsi nenuspėjamai perauga į transcendentinius pasažus, aukščiausio meistriškumo reikalaujančią fortepijono partiją – jos fortepijono virtuozas Josephas Hoffmannas, kuriam šis koncertas buvo dedikuotas, taip ir nesugrojo nė karto (teigiama, kad kompozitorius rašė tokį koncertą, kurio atlikimu priblokštų ir taip jau virtuozų išlepintą ir daug mačiusią amerikiečių publiką).

Po vieno koncerto Vilniaus Kongresų rūmuose Artūras Ratkus rašė: "Daugelio atlikėjų nuomone, šiandien tai yra vienas sudėtingiausių fortepijoninės literatūros veikalų, kurio negailestingi techniniai sunkumai kelia siaubą ir neviltį pianistams" ("Muzikos barai", 2005 m., Nr. 1–2). Tad sportinio azarto intriga išlieka ir sausio 20-osios koncerte – šįkart fortepijono partiją skambins penkiolikmetis Lukas Geniušas.

iliustracija
Julius Geniušas

Koncertinį 2004–2005 m. sezoną S. Rachmaninovo Trečiąjį koncertą Vilniuje galima buvo išgirsti dukart – gruodžio mėnesį Vilniaus Kongresų rūmų scenoje jį atliko latvių pianistas dvidešimtmetis Vestardas Šimkus; vasario pabaigoje mažai kam žinomas jaunas rusų fortepijono mokyklos atstovas Aleksejus Volodinas koncertą sugrojo Nacionalinėje filharmonijoje. Pastarasis vakaras ilgam įsirėžė į klausytojų atmintį kaip ryškaus menininko ir dar vienos ypatingos koncerto interpretacijos atradimas.

Vis dėlto tai kūrinys, kuris, atrodo, niekada neatsibos, kuris nepaprastai puošia koncertų repertuarą ir sureikšmina kiekvieno pianisto biografiją, kuris fortepijono muzikos gerbėjus vilioja ateiti į koncertą įvairiausiomis dingstimis – ar iš sportinio intereso, ar iš neblėstančio susižavėjimo, kurį sužadina šio kūrinio "prabangus grožis, sukrečiantis tragizmas, demoniškas veržlumas, pavergiantis lyriškumas ir giliausias sielos kerteles užpildanti dvasinė harmonija, neabejotinai daranti jį muzikinio repertuaro deimantu, ir (kaip paradoksalu!) – vienu dažniausiai atliekamų savo žanro kūrinių" (A. Ratkus, "Muzikos barai", 2005 m., Nr. 1–2).