Kalėdinis kritikos kaltūnas

Jurga Barilaitė ir "Guerrilla Girls" grupės narė Venecijos bienalėje 2005 m.

"Po ilgų ir kankinančių ŠMC pamokėlių pagaliau į šiuolaikinį meną įsikirtusiems jo kūrėjams postsinologija, populizmas, kineziterapija, mamologija, neoegzhibicionizmas, bazuka, lokomotyvacija, sociokoreliacija ir net viešosios erdvės su širšėmis gsm skamba paprastai, aiškiai ir suprantamai, skatina griebtis pirmos po ranka pasitaikiusios kritikai atsparios išraiškos priemonės ir šliūkštelti žiūrovui į akis šviežutėlį meno kūrinį." (Nika Žlabytė, "Korektiška natūra su įžeidžiančiais apvalumais")

"Frederico Jamesono nuomone, tie, kurie mėgaujasi vizualiniu malonumu, o ne skaitymu, geriausiu atveju yra pornografai, beveik gyvuliai." (Laima Kreivytė, "Quo vadis?")

"Tapyba yra pats beprasmiškiausias žmogaus hobis. Ir tai yra hobis, nes tik kvailiems ir tingiems buržua gali atrodyti, kad tai yra profesija... o tapyba ant drobės yra ypatingai švaistūniška, turint galvoje, kad drobė gali būti panaudota aprengti milijonus skurstančiųjų ir alkstančiųjų..." (K. Marx "Paper on Hobbis and Pastimes", Rheinische Zeitung, 1842)." (Dalia Navikaitė, "Tapyba kaip hobis")

"Dar ir dabar kai kurių galvose sklando mitas, kad Vilnius stovi vidury miškų ir į jį kartais užsuka vilkai (vieną tikrai turime Katedros aikštėje)." (Dovilė Tumpytė, "Velsas: kūnas ir garsas / savęs atpažinimas")

"Kuo paaiškinti tai, kad lietuviškos trispalvės spalvos atsikartoja Bolivijos ir Etiopijos, Senegalo ir kitų Afrikos šalių vėliavose?" (Aurelija Jasaitė, "Tapatybės beieškant")

"Lietuviai, lygiai kaip ir estai, įsivaizduoja, kad "afrikiečiai ir arabai prievartaus mūsų moteris ir šlapinsis mums į stiklines". O didžiausia estų (ar lietuvių) socialinė katastrofa esą įvyktų prasidėjus vietinių gyventojų ir kitataučių maišymuisi. Nacionalistinių nuotaikų skatinama, atsiribojusi nuo europinio konteksto Estija (ar Lietuva) galėtų tapti arkliena mintančia egzotiška, bet baigiančia išnykti Europos tautele." (Aurelija Jasaitė, "Iš arti ir iš toli")

"Giedrius Jonaitis fiksuoja kitą būseną – milžiniško laivo jėgą ir labai įtaigią technologinę sandarą. Ir dar skausmą. Dėl žemdirbių ir vežėjų tautos, kuri žiūrėdama į jūrą mato tik paplūdimį, o pakėlusi akis į dangų – orų prognozę. (Ernestas Parulskis, "Lėktuvai Totorių gatvėje")

"Ko galėtume pavydėti lenkams?" (Skirmantas Valiulis, "Macijauskas Varšuvoje")

"Netrukus po parodos atidarymo du dešiniųjų pažiūrų Seimo nariai įsiveržė į Matejkos salę ir nuvertė meteoritą nuo popiežiaus figūros." (Rasa Rimickaitė, "Menas teisiamųjų suole")

"Nors Krokuvos ir Varšuvos merai akciją atvirai pavadino "neleistina homoseksualizmo populiarinimo forma", nuotraukas priėmė šiuolaikinio meno galerijos. Galbūt todėl kraštutiniai dešinieji labiau nei gėjų ir lesbiečių nemėgsta šiuolaikinio meno." (Rasa Rimickaitė, "Menas teisiamųjų suole")

"Gatvės portugalai pašiurptų dėl tokios vyro veiklos ne mažiau, nei tarpukario amerikonai, sužinoję, kad yra lietuvių moterų, užsiimančių tokia atseit vyriška veikla kaip stomatologija." (Monika Krikštopaitytė, "Nacionaliniai tekstilės ypatumai")

"Iš tiesų – kur latviai ir estai? Į šį klausimą jai atsakyti negalėjau. Bet pati sau tyliai pagalvojau: kam mums tie latviai ir estai?" (Paulina Pukytė, "Kas madinga ir kas juokinga")

"Iškamuoto veido moteris roplio kūnu simbolizuoja Latviją, 700 metų praleidusią vokiečių nelaisvėje." (Vida Mažrimienė, "Kylant savais sparnais")

"Vokietiją reprezentuojanti moteris yra šalta ir kieta, sulipdyta iš baltų ir juodų juostų, nes jau daugiau nei prieš dešimtį metų susijungusios Vokietijos vis dar yra aiškiai dvi; arba Italija – tai antikos grožio idealų saugykla, vėlesnių dailininkų perpiešta švelniomis freskų spalvomis. Kaip tik tokių įsitikinimų pagrindu temperamentingoji ir karštoji Ispanija virsta klitoriu, o Norvegijos moters kūne galima įžiūrėti fiordų ir ledynų atšvaitus; tuo tarpu iš Latvijos, kuri prisijungdama prie Europos Sąjungos per "Euroviziją" prisistatė etninės kultūros vaizdais, Saladūno fotografijoje liko tik raudona kasa." (Agnė Narušytė, "Moterų mumifikavimo menas")

"Taip Vidurio Rytų Europa tapo "nematomu", surogatiniu "tikrosios" Europos variantu. Tokie patys, tik prastesni. Todėl geriau dar labiau sutirštinti spalvas ir atsivesti kokią nors rusišką mešką, kuri kartu su Sibiro platybėmis užklos ir Baltijos pakrantę." (Laima Kreivytė, "Politinis žemėlapis")

"Prisimenate seną rusišką anekdotą apie rusų aristokratus Vidurinėje Azijoje: "Nuobodu... Ką čia nuveikus? Gal ant fortepijono prikakoti? Ne, nesupras – Azija..." (Paulina Pukytė, "Apie gero skonio būtinybę")

"Galima interpretuoti, kad "nachui" vartojamas kaip kultūrinė nuoroda į sovietmečio patriarchalinį ir falocentristinį mąstymą, vis dar gajų Lietuvoje. Kai keiksmas projektuojamas ant tranzitinių mašinų brezento, jau nebetinka posakis "nespjauk į šulinį", nes amžinos tranzito problemos kaip tik ir maitina agresyvią retoriką." (Laima Kreivytė, "Quo vadis?")

"Jonaičiui karo aviacija ir ypač jos pagalbinė priemonė – lėktuvnešiai – patiko jau tais laikais, kai virš Lietuvos rusiški naikintuvai skraidė (gal ir kritinėjo) legaliai." (Ernestas Parulskis, "Lėktuvai Totorių gatvėje")

Paulina Eglė Pukytė. "Dėl ledų". 2005 m.

"Suomių šiuolaikiniame mene mėgstamas siužetas yra sauna, turbūt vienas iš esminių kultūrinės identifikacijos ženklų." (Aurelija Jasaitė, "Tarp skaitmeninių saunų ir meno")

"Ji užjautė suomius, 1993 m. atvežusius į ŠMC "Bonk & Co" parodą: "Jiems, mūsų svečiams, išlepintiems higienos, dizainieriškai nepriekaištingos taros, tų blizgančių mašinų ir visada virinto vandens, atrodo, yra gerokai ne kas." (Evaldas Dirgėla, "Gražinos K. tiesa gražių kostiumų laikais")

"Kodėl nuskrido žydų priešo Holoferno galva? Juditos darbas: apžavėjo moteriškais kerais, užliūliavo kario protą ir išgelbėjo žydų tautą. Šiandien tautos negelbėsim nuo priešų, bet galvos kristi gali dėl to, kad kartais lengviau perprasti mechaniką nei vyrų psichologiją, kaip sakė moteris ties nervų krizės riba." (Dovilė Tumpytė, "Moteris ir keturi jos kambariai")

"Kartais autoritetų galvas reikia paaukoti, kad pradėtų veikti savoji." (Monika Krikštopaitytė, "Stočių jaudulys")

"Šis pasaulis yra baisus. Jis tragiškas ir neteisingas. Atrodo, kad jis jau senokai žygiuoja kreivais keliais." (Jonas Valatkevičius, "Punktai apie Rožanskaitę")

"Labiausiai jį įkvėpdavo aptrupėję praėjusių amžių paženklinti torsai be galvos ir galūnių, veidai be akių – kabliais nulupti, prikalti prie laivų, o po kiek laiko vėl užkelti ant muziejaus "altorių" frizai." (Dorota Grubba, "Meno kelias – kelio menas")

"Tarp sukabintų medžioklės iškamšų menininkas įterpia krucifiksą. Kas slypi už šios kompozicijos – tikėjimas, tradicija ar tiesiog įprastinis noras viską turėti – paliekama spręsti žiūrovui." (Goda Giedraitytė, "Improvizacija fotografijos ribomis")

"Sąvokos "Dievas", "Tiesa", "Meilė" buvo ankstesniųjų visuomenių vertybių viršūnėje. Dabar jos yra visuomenės užribyje, kaip ir minėtieji jaunieji anarchistai." (Algis Lankelis, "Elegantiškas groteskas")

"Vėliau, persivadinusiems komunistams laimėjus rinkimus, supratau, kad iš tikrųjų nežinomi Viešpaties keliai ir kad Jo humoro jausmas labai labai savotiškas. Paskui, nublokštas į pedagoginį darbą, aršiai bediskutuodamas su kolegomis, supratau, kad menas nėra nei "virš" nei " už", o juo labiau neturi būti kam nors įsipareigojęs ar jaustis kam nors skolingas." (Mindaugas Navakas, "Menas niekam neskolingas")

"Būtų aiškiau, jei apie natūrą prabiltų municipaliteto narys, kavinės savininkas ar interjero dizaineris, kas nors, gebantis pirkti ir parduoti. Tada menininkas jį pasiųstų "ant trijų raidžių" arba, gerai pagalvojęs, sutiktų priderinti Vilniaus peizažą su Gedimino pilimi prie pirkėjo odinės sofutės ir fikuso. (Nika Žlabytė, "Korektiška natūra su įžeidžiančiais apvalumais")

"Dailininkas nuolat privalo rodytis, šmėžuoti, netgi prisiversdamas, save nuolat tiražuoti, kad tik neužmirštų parodų lankytojai, rengėjai ir recenzentai." (Ramutė Rachlevičiūtė, "Baltieji iškilumai")

"Kaip sadizmas, XIX a. pradžioje įvardytas kaip kriminalinė praktika, o XX a. imtas kultivuoti kaip viduriniosios klasės pramoga." (Eglė Rindzevičiūtė, "Surištos moterys, brutali architektūra ir augalai")

"Anksčiau bananai galėdavo būti visiškai žali, tačiau jie būdavo ne vietiniai ir to pakakdavo su kaupu." (Monika Krikštopaitytė, "BMW" byla: uždara sistema visada lieka savyje teisi")

"Yra vienas žiūrėjimo į klasikinės grafikos darbą dėsnis: į jį galima žiūrėti atidžiai arba nežiūrėti iš viso. Nes probėgšmais mestas žvilgsnis, kuriuo esame įpratę rūšiuoti kasdien mus pasiekiančią vizualinę informaciją, yra tuščias." Rima Povilionytė "Paveikslo laikas"

"Tačiau nuo žiūrovų mes neapsaugoti." (Virginija Januškevičiūtė pokalbyje "Dūris sėkmės ideologijai")

"Šiaip jau, jei pavyksta laiku neįjungti televizoriaus ar radijo, neskaityti svarbiausių šalies dienraščių ir neaptarinėti vakarykščių naujienų su bendradarbiais, gyvenimas yra puikus." (Agnė Narušytė, "Pilietinė pozicija: menas be prižiūrėtojo – menas be ateities")

"Druskininkai yra ramybės oazė, puiki vieta atgauti jėgas gydyklose, pamedituoti ir netrukdomam padirbėti." (Raminta Jurėnaitė, "Penktasis "Raigardo" pleneras")

"Beje, ekspozicijos salės kampe stovi atremtos slidininko lazdos – tiems, kuriems prireiks pagalbos einant vingiuotu idėjų brandinimo bei kūrybos proceso percepcijos keliu." (Neringa Černiauskaitė, "Kandys" keliauja")

"Lietuvoje sportas visada laimi prieš kultūrą. Svarbu kuo toliau nušokti, nusviesti įrankį, kuo aukščiau užlipti, kuo daugiau taškų pelnyti. Štai dabar ir menininkai it olimpiečiai bandys šokti "aukščiau bambos", nors žinomi parodoje dalyvaujančių menininkų vardai tarsi sako (kaip kadaise Parulskis Marčėnui): "Mes vis tiek aukščiau jūros lygio"." (Miglė Užkurnytė, "Galerijos šuolis")

"Vis dėlto tarp transformuojamų menininkų tik dvi moterys – Rūta Katiliūtė ir Cindy Sherman (jei neskaičiuosime tokių personažų kaip Snieguolė, Dukra palaidūnė, pagrobtoji Elena ir "Guerrila Girls")." (Miglė Užkurnytė, "Galerijos šuolis")

"Baltos kandys"

"Tradiciškai mūzos yra vyrų reikalas. O vyriškas žvilgsnis mūzą mato kaip erotišką nepriekaištingų formų kūną, stimuliuojantį vyriškas fantazijas. " (Dovilė Tumpytė, "Pati sau mūza")

"Anot S. Inčirauskaitės-Kriaunevičienės, "juk ir prie puodų reikalingas išmanymas ir fantazija"." (Neringa Černiauskaitė, "Prarasto grožio beieškant")

"Mano babytės namuose ant sienos kabėjo toks aksominis rytietiško stiliaus kilimas. Sodraus vyšninio kolorito, gal 2 x 1,5 metro. Su gražuolėmis, kurias vaikystėje laikiau princesėmis. Šiandien manau, kad greičiausiai tai buvo haremas." (Dalia Navikaitė, "Tapyba kaip hobis")

"Ne paskutinėje vietoje lieka ir atpažinimo džiaugsmo elementas – daugelis moterų vis dar moka ar prisimena vaikystėje pas močiutę ar mokykloje išmoktą kryželio dygsnį ar tiesią siūlę." (Virginija Vitkienė, "Siuvinys: Lietuva – Suomija")

"Guerilla Girls" teigia: "Mes tebepuolame meno pasaulį už tai, kad jam stinga etikos, už tai, kad jame daug kas tebevyksta tik simboliškai, "dėl akių", dėl to, kad jame tebeegzistuoja stiklinės lubos moterims bei kitų rasių menininkėms, ir dėl kitokių blogybių". (Ieva Dilytė, "Moterų šturmas")

"Nepaisant to, žodis "menotyrininkė" vis tiek skamba natūraliau nei "menotyrininkas". Pavyzdžiui, Arvydui Šliogeriui gana sunku suvokti, kaip Alfonsas Andriuškevičius, vyras, gali būti menotyrininkas (arba kaip Alfonsas Andriuškevičius, menotyrininkas, gali būti vyras)." (Eglė Mikalajūnaitė, "Moterys ir menotyra")

"Jau gerą dešimtmetį tarp jų tęsiasi kova už išskirtinę teisę valstybės vardu daryti sprendimus bei reguliuoti vizualaus meno sceną Lietuvoje. Faktiškai tai yra pagrindinis politinis klausimas – kas turės galią valdyti. Ar sovietinės sistemos paveldas – Dailininkų sąjunga, ar neoliberalistinio kapitalizmo darinys naujosioms kolonializmo formoms plėtoti – ŠMC." (Redas Diržys, "Ar atiduosime Vilnių Baltarusijai?")

"Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija privalo vykdyti šiuolaikinio meno centro veiklos priežiūrą". Ir tai sako menininkai, kurie ne taip seniai (tik prieš penkiolika metų) tokios priežiūros siekė atsikratyti, nes nuo jos patys buvo nukentėję. Kodėl jiems vėl prireikė prižiūrėtojo?" (Agnė Narušytė, "Pilietinė pozicija: menas be prižiūrėtojo – menas be ateities")

"Panašu, kad ŠMC komanda galutinai užsidarė į uždarą bendruomenę, į kurią tempiasi jiems patinkančius žaislus ir draugus." (Monika Krikštopaitytė, "BMW" nesiekia būti suprastas")

"Turint omenyje, kad organizatorių intencijas sužlugdė ŠMC palaikančiųjų chorelis ir alkoholis, tuo būtų galima ir baigti." (Agnė Narušytė, "Pilietinė pozicija: menas be prižiūrėtojo – menas be ateities")

"O tas salstelėjęs "Benediktino" skonis? O stemple burbuliuojantis "Kriušonas", kai buvai dar beveik vaikas? O ilgos parduotuvių lentynos, visur pilnos vis tų pačių "barščių iš šviežių kopūstų", iš kurių puslitrinių stiklainėlių sustatyti figūriniai bokšteliai vitrinose?" (Ieva Pleikienė, "Emocinis užtaisas – užmirštos klišės")

"Patarimų, kaip pakelti kūrinio meninį lygį, man visai negaila." (Nika Žlabytė, "Korektiška natūra su įžeidžiančiais apvalumais")

"Masturbacija ir mirtis vizualiai pasirodo labai panašios, tik mirtis atrodo natūraliau. Keista, nes juk masturbuotis galima daugybę kartų, o mirti – tik kartą. Matyt, mirštant mums mažiau rūpi patikti." (Monika Krikštopaitytė, "BMW" nesiekia būti suprastas")

"Pastaruoju metu vis dažniau susiduriu su tolydžio vis aiškesnį vaizdą įgaunančiu fenomenu – žmogus iš Vilniaus (ŽIV). Šiam fenomenui labai būdingas egocentrizmas. Praktiškai ŽIV – tai kokybės rodiklis. Visa, kas kokybiška, yra arba ŽIV dalyvaujant, arba jam skirta. Intelektualinį ŽIV išskirtinumą kartą prieš kelerius metus Alytuje dėstė p. Bėkšta (vėliau jis dar buvo ir kultūros ministru): "Tik didmiesčio žmogus gali suvokti Hamletą, – kalbėjo jis vietinei auditorijai. – Mažesniuose miesteliuose žmonėms reikia primityvesnių dalykų – gal Žemaitės. O kaimais tegul pasirūpina mažesni miesteliai kaip patys išmano – tai ir yra decentralizavimo esmė." (Redas Diržys, "Ar atiduosime Vilnių Baltarusijai?")

"Bet net ir tai nuskambėjo kur kas švelniau nei jo prieš ketverius metus Lietuvos fotomenininkų sąjungos seminare Nidoje ištarta frazė, kad kritikės – tai parsiduodančios ponios ir panelės (visa tai rašau kovo 8-ąją, Tarptautinę moterų solidarumo dieną!)." (Agnė Narušytė, "Pilietinė pozicija: menas be prižiūrėtojo – menas be ateities")

"Ir tai viskas, kas buvo norėta pasakyti? (Dėl manęs tai menas gali nenorėti ir visai nieko pasakyti, bet čia, atrodo, ne tas atvejis.) Ar tai nėra, švelniai tariant, šiek tiek vienpusiškas požiūris? Arba, švelniai tariant, požiūris šiek tiek iš aukšto?" (Paulina Pukytė, "Kas madinga ir kas juokinga")

Suvėlė Šunsnukis ir Beprotėlė