Pirmasis

Kas įsiminė 2005-aisiais

iliustracija
Valstybiniam Vilniaus kvartetui įteikta Baltijos Asamblėjos premija

Muzika

Žvelgdami į nueinančius 2005-uosius klausėme: kas labiausiai iš muzikos gyvenimo įsiminė šiemet (prašėme pavardyti 3–5 dalykus)?

Edmundas Gedgaudas

Išskirtiniai?

Gegužės 4 d. Lietuvos kamerinis orkestras koncertavo dalyvaujant Dmitrijui Baškirovui, seniai minimam tarp ryškiausių XX a. fortepijono meno individualybių. Tobula jaunatviško įkvėpimo, brandžios išminties ir metų nepaisančio virtuoziškumo jungtis. Kai Jonui Aleksai diriguojant skambėjo W.A. Mozarto Koncertas c-moll, galvojau, kuris dar šiandienos dirigentas taptų Baškirovo partneriu, šitaip jam artimu talento lygmeniu ir dvasios giminyste. Gal Claudio Abbado? Jonas Aleksa tą vakarą interpretavo ir W.A. Mozarto "Prahos" simfoniją. Iki šiol kremtuosi, kad bent blankiais recenzento žodžiais neišsakiau patirto įspūdžio. Lyg kaltės bendrininkas pasijuntu, kad liko neįamžintas (pasitelkus geriausią aparatūrą, geriausius specialistus) šis ir dar kitas Jono Aleksos vakaras Nacionalinėje filharmonijoje. Kito klausėmės rugsėjo 28 d., antrojoje dalyje skambėjo "Tragiškoji" F. Schuberto simfonija, kurios finalą Lietuvos kameriniam orkestrui teko kartoti, o tiksliau – pateikti dar vieną jo interpretacijos variantą. Mūsų "šimtmečio dirigentas" nesikartodavo. Ir bisų paprastai išvengdavo. Šis jo gyvenime buvo trečias. Paskutinis.

Koncertai, spektakliai, knygos, įrašai… Ketinau vardinti bent keletą, bet pasirinkau vieną itin neeilinį mūsų muzikos (ir ne tik) kultūros faktą: Vilniaus kvartetui lapkričio 25 d. Talino rotušėje buvo įteikta Baltijos Asamblėjos premija.

Vaclovas Juodpusis

Nors 2005-ieji praskriejo, atrodo, greičiau, negu prieš tai buvę, vis dėlto jie buvo labai turiningi ir muzikinių įvykių nestokojo. Man pačiam teko įsivelti į įvairiausius muzikinius sūkurius, kurie nešė iki Baltijos, Mažeikių, Šiaulių, Druskininkų, Rokiškio, Visagino… Tad išgyventa tuo, kas vyko ne tik Vilniuje ar Kaune.

1. Pirmučiausia norėčiau pasidžiaugti mūsų įžymiojo tenoro Virgilijaus Noreikos koncertiniu skrydžiu per Lietuvą. Gaila, kad jo koncertuose Šiaulių katedroje, Joniškio, Druskininkų bažnyčiose, kuriose telpa ne šimtai, bet tūkstančiai klausytojų, nepabuvojo Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto nariai. Gal tada jie būtų suvokę, ko vertas profesoriaus V. Noreikos atlikimo menas ir kaip jį vertina mūsų tauta. Taigi jam skiriu aukščiausią įvertinimą.

2. Lapkričio 5-osios koncertas Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje, kur koncertavo smuikininkės Dalios Stulgytės-Schmalenberg suburtas Drezdeno styginių trio, žavėjo ne tik virtuozišku muzikavimu, bet ir repertuaru, kurį puošė M.K. Čiurlionis, J. Juozapaitis, Z. Kodįly ir J. Haydnas. Jei jau ir pats J. Juozapaitis buvo sužavėtas savo naujojo kūrinio premjera, vadinasi, šis kūrinys bus atliekamas, ir ne kartą, Vokietijoje ir kitur. O Z. Kodįly Duetas ar nebus taip pat pirmą kartą nuskambėjęs Lietuvoje, nors sukurtas prieš 90 metų? Ir nuskambėdamas jis įrodė, kad ir smuikininkė, ir violončelininkas yra aukščiausios klasės Drezdeno muzikantai, sugebėję užhipnotizuoti pilnutėlę šventovę.

3. Daug džiaugsmo suteikė senokai laukta kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo baleto "Dezdemona" premjera. Žavėjausi ne tik tuo, kad jame šoko ir mano duktė, kuri pažėrė daug įdomių įspūdžių iš repeticijų ir tuo nuteikė pirmajam susitikimui su šiuo kūriniu. Žavėjausi ne tik sūkuringa muzika (kas galėjo pamanyti kad ir prieš 50 metų, kad pagal tokią muziką galima šokti?), bet ir ją atliepiančiu baletmeisterio darbu. Tai tikrai reikšmingas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektaklis.

4. Nedaug kas dar matė, žinoma, nedaug kas dar ir iš mačiusiųjų galėjo perskaityti mano parašytą 784 puslapių knygą "Čiurlionio" ansamblis 1949–1991 metais. Onos Mikulskienės dienoraštis". Tai šiuo beveik ketverius metus rašytu darbu galėjau pagerbti 100-metę "kanklių karalienę" Oną Mikulskienę, kuri nuėjo visą "Čiurlionio" ansamblio kelią nuo Vilniaus iki Klyvlendo ir įrodė, ko vertas lietuvių tautinis menas. Jei ne jos raginimai rašyti, jei ne jos sukauptas turtingas "Čiurlionio" ansamblio archyvas, padovanotas Lietuvos nacionaliniam muziejui, kažin ar daug kas šiandien bežinotume apie šį patriotinio nusiteikimo ansamblį. Pasirodžius šiai knygai, "Čiurlionio" ansamblis prikeltas iš užmaršties.

5. Daug atmintinių akimirkų išgyventa Nacionalinės filharmonijos simfoninių ir kamerinių koncertų metu, Lietuvos muzikų rėmimo fondo rengtuose "Sugrįžimų" ir "Druskininkų vasaros su M.K. Čiurlioniu" festivaliuose, kompozitorių A. Račiūno, K. Griauzdės, K. Kavecko, V. Bacevičiaus paminėjimuose Vilniuje, Druskininkuose, Klaipėdoje, Mažeikiuose ir Tirkšliuose, pianistės Birutės Vainiūnaitės fortepijono muzikos vakaruose…

Algirdas Klova

Įspūdžiai gan padriki, nes metų pabaigoje niekaip neįmanoma atsiminti, kas vyko, pavyzdžiui, iki vasaros. Kitą kartą puikiai prisimeni kažkokį renginį, bet nebežinai, ar jis vyko šiais, ar praėjusiais metais.

1. Festivaliai: "Vilnius Jazz 2005" (ir išskirtinis Paulo Wymano koncertas su didžiuoju gitaristu Albertu Lee); "Vilnius City Jazz 2005" (su Izaline Calister); "Vilnius bluegrass" – reikšmingas, nes pirmasis Lietuvoje.

2. Koncertai: Chicko Corea’os koncertas "Siemens" arenoje; Emiro Kusturicos ir Philo Collinso, džiazo grupės "Big4" koncertai.

3. Knygos: "Algis Žiūraitis. Laiškai, prisiminimai" (malonu, kad su CD); Nijolė Tallat-Kelpšaitė – "Jį pripažino laikas" (apie Antaną Šabaniauską); Vladas Braziūnas, Algirdas Klova ir "Vydraga" – "Iš naminio audimo dainos" (pirmas Lietuvoje poezijos leidinys su CD).

4. CD: "Čiulba ulba sakalas" – dainuoja Petras Zalanskas; "Contra Jazz" – Arūno Šlausto ansamblis. DVD: "Antis – Gyva" (legendinės roko grupės jubiliejinis koncertas).

5. Įvykis: Kristoforo įteikimas Vladimirui Čekasinui.

Beata Leščinska

Kaip visuomet, nepretenduojant į išsamią metų įvykių registraciją ir analizę, gana spontaniškai ir subjektyviai:

1. Anatolijaus Šenderovo baletas "Dezdemona", premjera "Vilniaus festivalyje" (iš atlikėjų ypač įstrigo Eligijus Butkus – Jagas);

2. Michelio van de Aa kamerinė opera "One" ir Ryčio Mažulio "Bézier kreivės kanonas" šiųmetėje "Gaidoje";

3. Nacionalinė premija dirigentui Robertui Šervenikui;

4. Vytauto Bacevičiaus sugrįžimas (visuma: Onos Narbutienės ir Edmundo Gedgaudo dvitomis, muzikologų konferencija, koncertų ciklas, iš kurio pažintiniu požiūriu gal labiausiai intriguojanti buvo LVSO atlikta programa "Vytautas Bacevičius ir jo amžininkai: Paryžiaus pamokos", o stilingiausias – Andriaus Žlabio rečitalis);

5. Itin subjektyvu: LNOBT mėnraščio "Bravissimo" atsiradimas.

Vytautė Markeliūnienė

Šįmet buvau menka koncertinio gyvenimo stebėtoja, todėl mano liudijimai – pernelyg fragmentiški, tačiau jais pasidalysiu: 

1. "The King’s Singers" koncertas vasario 2 d. Nacionalinėje filharmonijoje;

iliustracija
Vytautas Bacevičius

2. Audrey Luna (sopranas, JAV) ir Rimanto Vingro (fortepijonas, JAV) parengta T. W. Adorno ir A. Schönbergo muzikos programa Tarptautiniame T. Manno festivalyje Nidoje (liepos 15 d.);

3. Valstybinio Vilniaus kvarteto koncertas su Arto Noras (violončelė, Suomija) ir Jeanu-Pauliu Minali-Bella (altas, Prancūzija) Nacionalinėje filharmonijoje (spalio 5 d.);

4. Kompozitoriaus Vytauto Bacevičiaus 100-mečiui skirtų leidinių, koncertų, vakarų ir konferencijos visuma;

5. Smuikininko Martyno Švėgždos von Bekkerio rečitalis Vilniaus rotušėje (gruodžio 3 d.).

 

Rita Nomicaitė

1. Jono Aleksos ir Lietuvos kamerinio orkestro koncertai;

2. M.K. Čiurlionio 130-osioms gimimo metinėms skirti renginiai, vykę Kaune;

3. V. Bacevičiaus 100-mečiui skirtas "kompleksas";

4. O. Narbutaitės kūrinio "Melodija alyvų sode" atlikimas lapkričio 6 d. Arsenale: grojo Vilniaus ir Kauno styginių kvartetai, Igoris Kramarevas (trimitas), dirigavo Robertas Šervenikas;

5. Wajahato Khano (sarodas) ir Čiurlionio kvarteto Vilniaus festivalyje atliktas W. Khano Kvintetas (birželio 21 d., Filharmonija).

Linas Paulauskis

1. Vytauto Bacevičiaus sugrįžimas (ypač įsiminė Andriaus Žlabio rečitalis "Gaidos" festivalio koncerte Nacionalinėje filharmonijoje bei Onos Narbutienės ir Edmundo Gedgaudo parengtas dvitomis);

2. Birmingemo simfoninis orkestras Vilniaus festivalyje;

3. Marilyn Mazur festivalyje "Kaunas Jazz";

4. Lucio Pozzi ir Franko J. Oteri performansų oratorija "Machunas" "Kristupo vasaros festivalyje";

5. Naujoji Klaipėdos koncertų salė.

Živilė Ramoškaitė

Muzikos renginių kasmet daugėja. Juos organizuoja vis daugiau institucijų. Taigi tenka daug ko atsisakyti, kartais – iš anksto rūšiuoti, nes laiko vis mažėja, o darbų daugėja. Laisvo profesionalaus muzikos kritiko veiklos niekas neremia ir nepalaiko (tą patį galima pasakyti ir apie "7MD" savaitraštį, kuris vos suduria galą su galu), o dienraščiuose mirguliuoja žurnalistų suregztos muzikantų privataus gyvenimo peripetijos. Išskirsiu šiemet palyginti nedaug įvykių:

1. Vilniaus festivalis, ypač Lietuvoje pirmąsyk pasirodę aukščiausio lygio atlikėjai;

2. Antrasis tarptautinis Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas;

3. Kompozitoriaus Vytauto Bacevičiaus šimtmečio renginiai.

Daug koncertų, vėlgi dėl laiko stokos, neteko išgirsti. Išskirdama ryškiausius, tikrus įvykius, apsiriboju pagrindinėmis Vilniaus koncertų salėmis:

1. Gidono Kremerio interpretuota J.S. Bacho "Čakona" (Filharmonija, vasario 19 d.);

2. Dmitrijaus Baškirovo ir Jono Aleksos su Lietuvos kameriniu orkestru atliktas W.A. Mozarto Koncertas Nr. 24, c-moll (Filharmonija, gegužės 4 d.);

3. Violetos Urmanos ir Gintaro Rinkevičiaus su orkestru atlikta G. Mahlerio kūrinių programa (Kongresų rūmai, birželio 6 d.);

4. Labai pradžiugino jaunos dainininkės Lioros Grodnikaitės nauji meniniai šuoliai.

Premjerų šiais metais daug nebuvo, tad prie jų priskirsiu ir panašius renginius:

1. Anatolijaus Šenderovo baletas "Dezdemona" (Nacionalinis operos ir baleto teatras);

2. Lietuvos baleto 80-mečiui skirtas koncertas (Nacionalinis operos ir baleto teatras);

3. Operai ir baletui skirto žurnalo "Bravissimo" atsiradimas.

P.S. Šiuos puikius metų prisiminimus ir įspūdžius apkartino žinia, kad žymiausia mūsų pianistė, kurios koncertų visuomet laukia Lietuvos publika, kuri seniai yra pelniusi tarptautinį pripažinimą, kuri šiuo metu yra pasiekusi meninę brandą... nebuvo apdovanota Nacionaline premija. Tai rodo, kad vertybių krizė, apėmusi įvairias viešo gyvenimo sritis, pasiekė ir muzikos interpretacijos sritį. Sritį, kurioje yra pakankamai tikslūs kriterijai. Ar kartais nesame įsivėlę į labai ribotus ir pragmatiškus svarstymus, diskredituojančius meno, talento mene ir panašius reiškinius?

Skirmantė Valiulytė

1. Mozartas, interpretuotas Jono Aleksos, Dmitrijaus Baškirovo ir Lietuvos kamerinio orkestro (Filharmonija, gegužės 4 d.);

2. "Dezdemona" – Anatolijaus Šenderovo baleto premjera Vilniaus festivalyje;

3. Kamerinės lietuvių muzikos koncertas – deja, ne "Gaidoje", o Valstybinio Vilniaus kvarteto kūrybinės veiklos 40-mečiui skirtame cikle (lapkričio 6 d., Taikomosios dailės muziejus).

4. Žmogaus balso "stebuklas" – vokaliniu ir interpretaciniu meistriškumu apžavėjęs ansamblio "King’s Singers" koncertas Filharmonijoje (vasario 2 d.);

5. Nepaklusnumas, kaip meninių idėjų variklis, – Roko Zubovo inicijuotas muzikos ir ekologijos festivalis "Nepaklusniųjų žemė" Nidoje.

Audronė Žiūraitytė

1. "Kabareto" pastatymas Kauno muzikiniame teatre;

2. G. Verdi operos "Likimo galia" muzikinė interpretacija Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, operos 85-mečiui skirtos savaitės metu;

3. Renginiai, skirti Vytauto Bacevičiaus 100-mečiui;

4. Suomių kompozitorės Kaija Saariaho pristatymas "Gaidoje";

5. Vytauto Laurušo kūrybinis aktyvumas, pristatytas dviejų koncertų ciklo metu;

6. Muzikologų knygos, skirtos V. Bacevičiui (sudarytojai O. Narbutienė, E. Gedgaudas), lietuvių kompozitoriams (autorė ir sudarytoja R. Gaidamavičiūtė).

Literatūra, knygos

Rašytojai ir literatūros kritikai buvo klausiami, kokios šių metų knygos labiausiai įsiminė, įstrigo atmintin. Ką verta, baigiantis metams, paminėti.

Eugenijus Ališanka

2005 metai nebuvo itin derlingi, dauguma knygų pasirodė "privalomos", nors, be abejo, ne visos vertos dėmesio pateko į rankas. Todėl paminėsiu tris labiausiai įstrigusias atmintin. Rolando Rastausko "Kitas pasaulis" – kaip reta intelektualus ir kartu ironiškas dešimtojo dešimtmečio kultūros ir netgi politikos skerspjūvis. Gaivi ir Kęstučio Navako esė knyga "Gero gyvenimo kronikos", žaismingai piešianti Kauno gyvenimo "paveikslėlius". Pasigendu subtilesnių pastarąjį dešimtmetį preparuojančių romanų, tad šios esė knygos šią spragą savaip užpildo, mesdamos iššūkį mūsų romanistams. Ir trečioji knyga – Aido Marčėno poezijos knyga "Pasauliai". Puikus "naujosios klasikos" variantas, nedaug naujų galimybių paliekantis šiandieniniam poezijos avangardui. Įtariu, kad kažką galėčiau pasakyti ir apie Vaidos Marijos Knabikaitės debiutinį romaną "Mėnesiena tamsiame lange", tačiau kol kas tespėjau perskaityti tris knygos prologo puslapius.

Algimantas Baltakis

Juokingą dalyką galiu pasakyti – naujas knygas dabar nėra labai lengva įsigyti, tad paskutiniu metu skaičiau Czesławą Miłoszą, pradedant "Pavergtu protu" (ALF leidykla) ir baigiant poezijos rinktine "Rinktiniai eilėraščiai", išleista "Baltų lankų" leidyklos.

Tomo Sakalausko "Liudas Truikys".

Viktorijos Daujotytės "Žmogus ir jo kalnas" (LRS leidykla). Knyga apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. Simboliška, kaip aš manau, kad tas kalnas – rašytojų kalnelis Antakalnio kapinėse, į kur monsinjoras daugelį rašytojų palydėjo. Daivos Čepauskaitės "Nereikia tikriausiai būtina" (LRS leidykla, 2004) skaičiau šiemet, nors knyga ir pernykštė. Valdo Kukulo "Judas taipogi danguj" (LRS leidykla). Reikia Valdą Kukulą priimti tokį, koks jis yra. Knyga apie Stasį Krasauską "Balta ir juoda" ("Tyto alba", 2005).

iliustracija

Ir buvau pamiršęs brangiausią mano metų kūrinį – Alfredo Bumblausko "Lietuvos istoriją".

Elena Bukelienė

Ramūno Klimo "Maskvos laikas" (LRS leidykla, 2005). Solidžiausia knyga, skaudžiausiai vertinanti mus kaip KGB valdytus ir tebevaldomus žmones; Juozo Apučio "Vieškelyje džipai" (LRS leidykla, 2005); Lauros Sintijos Černiauskaitės "Artumo jausmas" (LRS leidykla, 2005); Aido Marčėno "Pasauliai" (LRS leidykla, 2005); Elenos Puišytės "Palaimink žodį ir aidą" (rinktinė, LRS leidykla, 2005); iš eseistikos – Sigito Parulskio "Miegas ir kitos moterys" ("Baltos lankos", 2005). Visi vadinamieji euroromanai man – ne.

Sigitas Geda

Juozo Apučio "Vieškelyje džipai". Viso gyvenimo prozos knyga. Labai gerai atnaujinęs, atsiveria visai nauji kontekstai. Rimvydo Šilbajorio "Poezijos skaitymai", išleista Čikagoje pernai A. Mackaus knygų leidybos fondo leidykloje, bet mane pasiekė tik šiemet. Sigito Parulskio esė, kurie sudėti į knygą "Miegas ir kitos moterys" – skaičiau spaudoje. Man patinka jo rašiniai. Ir ta knyga turėtų būti gera.

Apie Mariaus Buroko "Būsenas", išleistas LRS leidykloje, nesusidariau jokio aiškesnio vaizdo. Kaip ten jūs sakot, "veža" arba "neveža". Tai manęs "neveža" ta knyga.

Birutė Jonuškaitė

Be jokių abejonių, Juozo Apučio "Vieškelyje džipai"; Donaldo Kajoko "Karvedys pavargo nugalėti" (LRS leidykla, 2005); Lauros Sintijos Černiauskaitės "Artumo jausmas". Verti šie "chebrantai" paminėjimo, reikia pripažinti.

Valdas Kukulas

Labiausiai intriguojanti knyga man buvo Viktorijos Daujotytės "Perrašai" (VDU leidykla, 2005); Juozo Apučio "Vieškelyje džipai"; Viktorijos Daujotytės "Mažoji lyrikos teorija", Enciklopedijų leidykla, 2005 (bet tik pirmoji knygos dalis. Tai naujas, autobiografiškas diskursas teorijoj. Stebuklas).

Pati gražiausia esė knyga – Kęstučio Navako "Gero gyvenimo kronikos" (visiems eseistams Kęstutis nuvalo nosis).

Aidas Marčėnas

Nuo pradžios iki galo esu perskaitęs dvi knygas:

1. Mariaus Buroko "Būsenas" – skaičiau du kartus.

2. Rimanto Šavelio "Gersiu žalią tylą", atsiminimai apie Paulių Širvį. LRS leidykla su 2004 metų signatūra, tačiau išėjo tikriausiai 2005 pradžioje, todėl pernai jos niekas negalėjo perskaityti, išskyrus Valentiną Sventicką ir kitus LRS leidyklos darbuotojus. Šitą knygą skaičiau pusantro karto.

Šiuo metu skaitau tris esė knygas vienu metu: Jūratės Baranovos, Sigito Parulskio ir Kęstučio Navako. Viena už kitą geresnės, ir skaitant nė kiek neblogėja.

Valentinas Sventickas

Juozo Apučio "Vieškelyje džipai"; Aido Marčėno "Pasauliai"; Tomo Venclovos "Sankirta"; Viktorijos Daujotytės "Žmogus ir jo kalnas"; Romualdo Granausko "Šunys danguje".

Valentinas skambina telefonu po 5 minučių ir sako: "Atleisk, visai buvau pamiršęs" –

Kęstučio Navako "Gero gyvenimo kronikos" (visos – LRS leidykla, 2005)

Renata Šerelytė

Juozo Apučio "Vieškelyje džipai"; Lauros Sintijos Černiauskaitės "Artumo jausmas"; Palemono Dračiulos "Atminties kriaukšlės" ("Aidų leidykla", 2005).

Alvydas Šlepikas

Juozo Apučio "Vieškelyje džipai"; Aido Marčėno "Pasauliai" (skaitau ją kiekvieną dieną, nes tai mano tualeto knyga); Romo Daugirdo "Trys metrai už niekad", LRS leidykla, 2005; Kęstučio Navako "Gero gyvenimo kronikos"; Jurgos Ivanauskaitės "Miegančių drugelių tvirtovė," "Tyto alba", 2005. Dabar skaitau Sigito Parulskio "Miegas ir kitos moterys", "Baltų lankų" leidykloj išleistą 2005; Gintaro Beresnevičiaus "Paruzija", "Tyto alba", 2005.

Liudvikas Jakimavičius

Beveik viskas paminėta, ką būčiau paminėjęs, tik niekas nepaminėjo Vytauto Deksnio puikios eilių knygos "iszimtys", išleistos leidykloje "Vario burnos" 2005-aisiais.

Kitąmet per šv. Kalėdų apklausą gali atsitikti panašiai kaip ir su Rimanto Šavelio knyga apie P. Širvį. Bent pora gerų prozos knygų pasirodys kitais metais su šių metų signatūromis ir bus tokios nei pernykštės, nei šiųmetinės, ir dėl tos priežasties gali nepatekti reitinguojamųjų apyvarton. Tai Alvydo Šlepiko novelių knyga "Lietaus dievas" ir Andriaus Jakučiūno romanas "Sergijaus galo užrašai". Abi leidžia LRS leidykla. Nereikėtų pražiopsoti.

Teatras

Įsimintiniausi teatro įvykiai.

Alma Braškytė

(eilės tvarka atsitiktinė)

Spektakliai:

1. Antono Čechovo "Trys seserys" (rež. Rimas Tuminas, Vilniaus mažasis teatras);

2. Brolių Presniakovų "Vaidinant auką" (rež. Oskaras Koršunovas, OKT/Vilniaus miesto teatras);

3. Fiodoro Dostojevskio "Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai" (rež. Jonas Vaitkus, Nacionalinis dramos teatras).

Aktorės:

1. Eglė Mikulionytė – Moteris su kimono ("Vaidinant auką", rež. O. Koršunovas);

2. Elžbieta Latėnaitė – Irina ("Trys seserys", rež. R. Tuminas);

3. Aušra Pukelytė – Sonia (A. Čechovo "Dėdė Vania", rež. Algirdas Latėnas, Valstybinis jaunimo teatras);

Aktoriai:

1. Arūnas Sakalauskas – Veršininas ("Trys seserys", rež. R. Tuminas);

2. Vaidotas Martinaitis – Milicijos kapitonas ("Vaidinant auką", rež. O. Koršunovas);

3. Arnoldas Jalianiauskas – Stavroginas ("Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai", rež. J. Vaitkus);

Iš kompozitorių – Gintaras Sodeika, "Vaidinant auką", rež. O. Koršunovas;

Iš dailininkų – Jūratė Paulėkaitė – "Vaidinant auką", rež. O. Koršunovas.

Valdas Gedgaudas

1. "Krétakör" "vengriškas guliašas" – "Juoda šalis" "Sirenose": už sugrąžintą juoką (rež. Įrpįdas Shillingas);

2. Saulius Mykolaitis Jevgenijaus Griškoveco "Mieste": už mokėjimą "teisingai" pasėdėti scenoje (rež. S. Mykolaitis ir O. Koršunovas, OKT/Vilniaus miesto teatras);

3. Dalios Michelevičiūtės Praporščikė ir V. Martinaičio Milicijos kapitonas brolių Presniakovų "Vaidinant auką". Pirmoji – už filmavimus "panoraminiu" kadru, antrasis – už ūmai pratrūkusią egzistencinę aistrą futbolui (rež. O. Koršunovas, OKT/Vilniaus miesto teatras);

4. "Žalioji" Agniaus Jankevičiaus "stotelė" spektaklyje "Virto ąžuolai": už "naujojo aktualumo" paieškas ir bandymus apkabinti (Juozo Baltušio "Virto ąžuolai", Jaunimo teatras );

5. Lukaszo Drewniako "atvirukas" iš Lenkijos, teatrinės "įkapės" broliams lietuviams – straipsnis "Septyneri liesi metai" "Kultūros barų" Nr. 11: už primintą teisę reiškinius ir daiktus vadinti tikraisiais vardais;

6. Nacionalinio dramos teatro generalinio direktoriaus rinkimai: už nepajudinamą status quo viršenybę.

Vaidas Jauniškis

1. "Nebaigta pjesė aktoriui" (rež. Krystianas Lupa, Vroclavo festivalis "Dialog").

2. A. Čechovo "Trys seserys" (rež. R. Tuminas, Vilniaus mažasis teatras).

iliustracija
"Vaidinant auką",
rež. O. Koršunovas

3. W. Shakespeare’o "Dovis už dovį" (teatras "Complicite", Vroclavo festivalis "Dialog").

4. "Juoda šalis" (rež. Į. Schillingas, "Sirenos").

5. J. Griškoveco "Miestas" (rež. S. Mykolaitis ir O. Koršunovas, OKT/Vilniaus miesto teatras).

Vlada Kalpokaitė

Prikaustė akį:

1. Viktorija Kuodytė "Demonuose" (rež. J. Vaitkus, LNDT);

2. Vengrų teatro "Krétakör" "Žuvėdrė" ir "Juoda šalis" "Sirenose";

3. Vaidoto Martinaičio "Širdies šauksmas" O. Koršunovo "Vaidinant auką", sulaukęs adekvačios salės reakcijos ir net vienos žiūrovės atsakymo.

Išblaivinantis ir aistringas (liudijantis tikrai emocinį santykį su lietuvių teatru) lenkų teatrologo Lukaszo Drewniako komentaras po "Sirenų".

Julius Lozoraitis

1. Iš to, kas labiausiai buvo "prie dūšios" – tai, kad ir kaip būtų keista, O. Koršunovo "Vaidinant auką" – tai labai subjektyvu, suveikė ir rusiška nostalgija, ir Oskaro kūrybos logika, kaip ją suprantu. Ko gero, tai vienintelis šįmet scenoje matytas dalykas, kuris tikrai sukėlė nemažai netikėtų minčių ir emocijų.

2. Iš to, kas blogiausia – tiek daug to viso blogiausio, kad net nesinori prisiminti. Ir netgi neužsifiksavo. Tiesa, vieno dalyko niekada negalėsiu atleisti. Tai Jaunimo teatro scenoje vaidinamo Agniaus Jankevičiaus "Virto ąžuolai". Nuvedžiau 12 metų vaiką parodyti jam, kas yra Baltušio "Parduotos vasaros". Po to teko atžalos ilgai atsiprašinėti. Bet jau nieko neįmanoma padaryti – tiek teatrui, tiek Baltušiui šis mano "kadras" jau prarastas amžinai. Tegu Jankevičius džiaugiasi, kad nesikreipiau į teismą dėl patirtų pedagoginių nuostolių...

Rūta Oginskaitė

Labiausiai įsiminę įvykiai:

1. "Madagaskaro" sėkmė Torūnės festivalyje;

2. Belgų trupės "Victoria" spektaklis "Balta žvaigždė" Torūnėje – visai kitas, daug aštresnis ir skaudesnis įspūdis nei didelėje Nacionalinio teatro salėje Vilniuje per "Sirenas". Atskiras įspūdis – pagrindinė "Baltos žvaigždės" aktorė ir dramaturgė Vanessa van Durme bei šokėjas Jordi Gali (tas, kuris leidosi kryžiumi);

3. "Sirenose" – Į.Schillingo spektakliai "Žuvėdrė" ir "Juoda šalis";

4. Gražinos Balandytės ir Vlado Bagdono duetas "Kabarete" Kauno muzikiniame teatre;

5. Vilniaus mažojo teatro atidarymas – šventės jausmas pirmąjį vakarą ir keista tuštuma po to.

Rasa Paukštytė

Į. Schillingo "Juoda šalis" "Sirenose";

Franko Castorfo "Meistras ir Margarita";

R. Tumino "Trys seserys" ir Mažojo teatro atidarymas;

Luko Percevalio "Otelas" "Sirenose".

Daiva Šabasevičienė

1. Rolando Kazlo Lebiadkinas F. Dostojevskio "Demonuose…" (LNDT, rež. J. Vaitkus) ir Astrovas A. Čechovo "Dėdėje Vanioje" (rež. A. Latėnas, Jaunimo teatras);

2. Arūno Sakalausko Veršininas A. Čechovo "Trijose seseryse" (rež. R. Tuminas, Vilniaus mažasis teatras);

3. Šarūnas Puidokas P. Süskindo "Kontrabose" ( rež. V. Masalskis, LNDT);

4. "Gaidos" festivalio programoje parodyta opera "One";

5. Dramaturgo Herkaus Kunčiaus ir režisieriaus Alberto Vidžiūno tandemas skaitant "Matą" (LNDT);

6. Kompozitoriaus Algirdo Martinaičio darbai spektakliuose "Demonai…" ir "Matas";

7. Scenografės Medilės Šiaulytytės kurta "Demonų…" scenografija;

8. Į. Schillingo spektakliai "Juoda šalis" ir "Žuvėdrė".

Helmutas Šabasevičius

1. Miki Hamanaka sukurtas Odilijos vaidmuo "Gulbių ežere" (LNOBT);

2. Anželikos Cholinos šokio teatro surengtas pedagogės Jolantos Vymerytės jubiliejui skirtas koncertas;

3. Eligijaus Butkaus Jagas "Dezdemonoje" (LNOBT);

4. Eglės Špokaitės Dezdemona ir Ana Karenina tų pačių pavadinimų baletuose (LNOBT);

5. Lies Pawels "Balta žvaigždė", parodyta "Sirenų" festivalyje;

6. Lietuvos baleto jubiliejaus renginiai – Baleto savaitė ir šventinis koncertas.

Rasa Vasinauskaitė

1. Režisieriaus Luko Percevalio atradimas Vilniaus "Sirenose" ir Vroclavo "Dialoge";

2. J. Vaitkaus "Demonų…" pilnametražiškumas ir užmojis;

3. Į. Schillingo "Žuvėdrė" ir "Juoda šalis" "Sirenose";

4. Arūno Sakalausko Veršininas R. Tumino "Trijose seseryse";

5. Gintaro Sodeikos zongai O. Koršunovo "Vaidinant auką";

6. Juozo Statkevičiaus, Martos Vosyliūtės, Gintaro Varno sukurta stilistinė "Nekaltų" vienovė;

7. Gražus jaunų aktorių darbas "Atvirame rate" (rež. Aidas Giniotis);

8. Mažojo teatro atidarymas.

Dailė

Įsimintiniausi 2005-ųjų dailės gyvenimo įvykiai, asmenybės ir tekstai.

Austėja Čepauskaitė

Parodos:

1. Djordje Ozbolto "Paveikslai" ("Ibid. Projektų" galerija);

2. "BMW" (ŠMC);

3. Alytaus bienalė (Alytus).

 Asmenybės:

1. Kristina Inčiūraitė (filmų retrospektyva);

2. Jonas Mekas (Venecijoje ir knygoje);

3. Cooltūristės (Vilniuje, Kaune).

 Leidiniai:

1. "The blank book" – tuščia juodoji knyga;

2. "Pažymėtos teritorijos";

3. CD "Women in Lithuanian Culture 2005" (Lietuvos institutas).

Neringa Černiauskaitė

1. Lietuvos šiuolaikinio meno kvadrienalė ŠMC; "BMW" (dėl sukeltų diskusijų); Kauno meno bienalė "Textile ’05". Vykęs, labai vykęs įvykis: galų gale tekstilininkės išlaisvintos nuo juostų audimo; "ŠMC TV" sukūrimas. Už pastangas.

2. Asmenybės tikrąja žodžio prasme:

Jonas Mekas, nepasididžiavęs atstovauti Lietuvai 51-ojoje Venecijos bienalėje;

Stasys Ušinskas, nes gimė prieš šimtą metų ir ta proga visi šiemet šventė jo didelius didelius nuopelnus;

Laima Oržekauskienė, už tai, kad gavo Nacionalinę premiją "Už kūrybišką šiuolaikinės meno kalbos atnaujinimą tekstilės priemonėmis, taip pat prasmingas meno ir tikrovės sąsajas kūriniuose".

3. "Juoda ir balta: prisiminimai apie Stasį Krasauską" (Vilnius: "Tyto alba", 2004);

J. Joyce "Ulisas" (II knyga). (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005);

Rasos Andriušytės-Žukienės knyga "M.K. Čiurlionis: tarp simbolizmo ir modernizmo".

Ieva Dilytė

1. Įsimintiniausi 2005 metų dailės gyvenimo įvykiai:

Jono Meko ekspozicija Venecijos 51-ojoje šiuolaikinio meno bienalėje; "pokalbiai ŠMC kavinėje"; kaip reiškinys, sukėlęs diskusiją – IX Baltijos tarptautinio meno trienalė BMW.

2. Asmenybės:

Rašantys menotyrininkai Monika Krikštopaitytė ir Simonas Reesas. Nomeda ir Gediminas Urbonai – kaip socialiai aktyvūs menininkai, "Pro-testo laboratorija"; menininkas Darius Žiūra, nominuotas 2005 metų "Hansabanko" premijai.

3. Leidiniai, tekstai: Valerie Solanas "Manifestas"; Jono Meko katalogas-knyga; "Pažymėtos teritorijos" ("Tyto alba", 2005).

Giedrė Jankevičiūtė

Įvykiai:

1. Erikos Grigoravičienės pranešimas apie sovietmečio dailės vertinimo keblumus Lietuvos dailės istorikų draugijos 10-mečiui skirtoje konferencijoje.

2. Kauno tarptautinė tekstilės bienalė, sutraukusi į Mykolo Žilinsko galeriją tūkstančius paprastai muziejų nelankančių žmonių.

iliustracija
Nomeda ir Gediminas Urbonai. "Pro-testo laboratorija"

3. "BMW" projektas ŠMC, išprovokavęs viešą kritikų ir kuratorių polemiką kultūros savaitraščiuose.

Asmenys:

1. Monika Krikštopaitytė, svariai pareiškusi savo neordinarinę nuomonę "7 meno dienų" skiltyse.

2. Paulina Eglė Pukytė, pasirodžiusi ne tik kaip puiki eseistė, bet ir kaip šmaikšti knygos dizainerė.

3. Eglė Kuckaitė, 2005 m. ypač išradingai toliau plėtusi grafikos raiškos ribas.

Publikacijos apie dailę:

1. Įdomaus ir seniai (!) laukto Rūtos Goštautienės ir Lolitos Jablonskienės sudaryto straipsnių rinkinio "Pažymėtos teritorijos" pasirodymas.

2. Įtaigi, aktuali, šiuolaikiška Jolitos Mulevičiūtės dailės istorijos studija – straipsnis "Šalis, kurios nebuvo (Stanislovo Bohušo-Sestšencevičiaus kūrybinio metodo klausimu)" žurnalo "Menotyra" 3-iame numeryje.

3. Dailininkų dienoraščių ištraukų publikacijos: Liudviko Strolio katalogas ir knyga "Dailininkė Kazimiera Zimblytė (Kazė). Akimirkos".

Laima Kreivytė

1. Šiais metais labiausiai įsiminė į visuomenę orientuotas, aktyvistinis ir pilietiškai angažuotas menas: Nomedos ir Gedimino Urbonų "Pro-testo laboratorija", kviečianti saugoti viešąsias kultūros erdves; politiška Redo Diržio surengta Alytaus bienalė – nes decentralizuoja meno procesus ir kvestionuoja sustabarėjusį bienalių formatą; Kauno bienalė "Textile ’05", nes visas miestas tapo didele galerija (ne tik tekstilės). Ir, žinoma, Jonas Mekas Venecijoje – nes asmeniška irgi yra politiška.

2. Įdomių menininkų gerokai daugiau, nei telpa į anketą. Marija Teresė Rožanskaitė, nepaliaujanti stebinti aktualiomis istorijos ir nūdienos interpretacijomis; Jurga Barilaitė, nuosekliai brėžianti "plonytę raudoną liniją" tarp meno ir gyvenimo; Kristina Inčiūraitė, iškalbingai pripildanti vaizdą tuščių erdvių tyla; Eglė Ganda Bogdanienė, konceptualiai plečianti tekstilės ribas; Marta Vosyliūtė, spinduliuojanti kūrybine energija ir atverianti netikėtas teksto ir vaizdo jungtis.

3. Įkvepiantys tekstai ir knygos: Valerie Solanas "Manifestas" – kaip bomba po Kalėdų eglute; Paulinos Eglės Pukytės "Jų papročiai" – teksto malonumas ir kritikos galia; "Lytis, medijos ir masinė kultūra" – neakademiškas mokslinis leidinys, provokuojantis ne tik tekstais, bet ir vaizdais; Monikos Krikštopaitytės drąsūs ir argumentuoti kritikos straipsniai "7md", pakėlę publiką ir meną atskyrusią juodąją "BMW" uždangą.

Monika Krikštopaitytė

1. Įvykiai ir tendencijos:

2005 metus žymės "Lietuvos" kino teatro uždarymas. Šis faktas prisideda prie bendros kultūros (plačiausia prasme) nuvertėjimo tendencijos. Reikia konstatuoti, kad laukinio kapitalizmo stadija dar nesibaigė. Nors nustojome nešiotis plastikinius maišelius iki visiško nusidėvėjimo, tačiau Karaliaus Mindaugo tiltą leidome "papuošti" "Norfos" prekybos tinklo prekiniu ženklu. (Gerai, kad to centro pavadinimas ne "Taupa". Įsivaizduoju kaip raudonuočiau versdama pavadinimą kokiam nors užsieniečiui.) Televizija irgi nebegerbia autorinių darbų, pertraukdama eterį pusės valandos reklamos blokais ir uždrėbdama dinamines eilutes per trečdalį ekrano. Viešos erdvės parduotos. Medijose triukšmas tiesiog dominuoja. Krepšinio žaidėjai atrodo kaip klounai, nes jų apranga pasiūta iš logotipų skiautelių. Komercinis triukšmas pasiekė apogėjų. Įstatymai galioja tik tiems, kurie neturi pinigų. Tikiuosi, 2006-ieji bus apsivalymo metai arba mus visus uždarys į "Maxima" beprotnamį.

Šįmet neįmanoma pamiršti LDS ir ŠMC susidūrimo dėl buvusių Parodų rūmų patalpų ir neva dėl meno ateities. Koncentruotas nekompetencijos ir netolerancijos protrūkis iš LDS pusės mane vienareikšmiškai angažavo būti ŠMC pusėje. Kita vertus, paskutiniai ŠMC projektai parodė, kad teisės būti neužtenka ir kad reikia daug dirbti siekiant išsaugoti sąmoningą auditoriją. Ir jei to nesiima daryti kuratoriai, kurių vaidmuo tapo artimesnis menininko, turės atsirasti kiti mediumai ryšiams su kultūrine visuomene.

2. Asmenybės ir tekstai

Labai džiaugiuosi, kad Paulina Eglė Pukytė gavo Madamme Tussaud vaškinių figūrų muziejaus premiją ir kad jos nusipelnė ne lietuviškų institucijų iniciatyva. Pastarųjų sąrašai jau kuris laikas nusistovėję. Džiaugiuosi nauja Pukytės knyga ir tuo, kad ji reguliariai be institucinės diplomatijos kompleksų reflektuoja vietinius ir tarptautinius meno reiškinius.

O gaila, kad eilinį kartą nacionalinės premijos negavo Marija Teresė Rožanskaitė – viena įdomiausių nūdienos kūrėjų.

Vis dėlto vilties nepaskęsti prastose Lietuvos kultūros politikos tradicijose yra. Tai rodo "Cooltūrisčių" grupuotės atsiradimas. Jos narės gyvybingai imasi nagrinėti nacionalinių premijų klausimą, kvestionuoja paminklų prasmes ir tiesiog meistriškai žaidžia kultūrinėmis dogmomis, nulydėdamos šias į aklagatvius.

Ieškojau atmintyje daugiau asmenybių. Jų yra, tačiau jaučiasi tylus susitarimas laikytis nuošaliau. Taip ramiau ir saugiau. Va gal Redas Diržys rėžė radikaliau apie Alytaus bienalę. Visada vertinau už nuoseklias nuostatas Agnės Narušytės ir Laimos Kreivytės straipsnius. Tikiu, kad kitais metais bus daugiau progų pagyroms.

Eglė Mikalajūnaitė

"Įsimintiniausi", kaip suprantu, nebūtinai reiškia, kad aš juos vertinu teigiamai.

Įvykiai:

1. Dailininkų sąjungos konferencija prieš ŠMC vykdomą politiką;

2. Lietuvos dailės kvadrienalė;

3. Ušinsko paroda Radvilų rūmuose.

Leidiniai ir tekstai:

1. ŠMC žurnalas "Interviu";

2. Artūro Railos knyga "Roll Over Museum";

3. Monikos Krikštopaitytės ir Simono Reeso diskusija.

Agnė Narušytė

1. Neįmanoma apeiti sėkmingo Lietuvos dalyvavimo Venecijos bienalėje – tiesiog puikus ketvertas: kuratoriai Liutauras Pšibilskis ir Lolita Jablonskienė, koordinatorė Rūta Pileckaitė, bet svarbiausia – Jonas Mekas. Iš atsiliepimų galima spręsti, kad tai buvo įvykis ne tik mums, bet ir tarptautinei meno publikai.

Diskusija dėl Baltijos tarptautinio meno trienalės "BMW" irgi yra įvykis, pavertęs įvykiu pačią parodą. Nes, kaip supratau, toks ir buvo jos tikslas – sutrikdyti įprastus meno suvokimo kelius, sutrukdyti jį "vartoti". Ir šiaip, tas landžiojimo tarp juodų uždangų jausmas labai įsimenantis. Juodos uždangos, juodos Lietuvos paviljono sienos Venecijos bienalėje... metų spalva? Bet, laikantis žaidimo taisyklių, ne tik kūrinių autoriai, bet ir kuratoriai turėjo likti nežinomi.

Dailininkų sąjungos ir, spėju, valdžios institucijų spaudimas Šiuolaikinio meno centrui vėl tapti tarybine įstaiga.

2. Vytauto V. Stanionio paroda "Lietuva. Atsisveikinimo vaizdai" – kritikos ir šilumos pusiausvyra.

Elenos Gaputytės retrospektyva – proga pajusti anksčiau nei paskutinis dešimtmetis prasidėjusį Lietuvos dalyvavimą Europos meno procesuose.

Robert’o Doisneau retrospektyva, praplėtusi mūsų žinias apie pasaulio fotografiją ir trumpam nukėlusi į paprastesnių santykių praeitį.

3. Konceptualus mokslinių straipsnių apie dabarties meno situaciją rinkinys "Pažymėtos teritorijos".

iliustracija
"Sulaužytos gėlės"

Atsinaujinęs almanachas "Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien" ir paaštrėjusios "7 meno dienos".

Į būties refleksiją panardinantis Aleksandro Ostašenkovo fotografijų albumas "Kitas krantas".

Paulina Eglė Pukytė

1. Metų vaizdas – LTV: valstybinė (ar nacionalinė?) televizija rodė, kaip per kažkokią valstybinę-nacionalinę-tautinę-liaudinę šventę lietuviai, pasistatę kažkokį šiaudinį kryžių, padegė jį ir šoko aplink, apsigaubę baltomis marškomis. Atsiprašau, ar tai ne KKK?

2. Metų tekstas / metų asmenybė – ponia Kazlauskienė, autobusų stoties administratorė. Autobusas į Palangą vėlavo išvykti net pusantros valandos. Ponia Kazlauskienė, išklausiusi keleivių skundus, pasakė: "Čia jums ni Jevropa. Nipacinka, galit nivažoti."

3. Metų leidinys – Šiaurės Atėnai. Žmonės man jau seniai sakė, kad "Šiaurės Atėnai" yra "kosmonautų laikraštis". Tikrai, visuomet aptikdavau jame kažkokių arba ateiviams, arba pačių ateivių parašytų tekstų. Dabar man atrodo, kad "ŠAtėnai" yra "mirusių sielų" laikraštis. Kas rašo tuos dažniausiai po pusę puslapio užimančius literatūrinius opusus? Kodėl juos spausdina? Ar tokia mūsų šiuolaikinė literatūra? O kas tie jų verčiami autoriai? Ar aktualūs, šiuolaikiški, reikšmingi jų tekstai? Gal jie net regresyvūs? Vertėjams bei redakcijai tai, regis, nė motais. O gal atvirkščiai – tai jų politika lyg netyčia atspausdinti vedamajame tekstą, skelbiantį, kad seksualinis vaikų auklėjimas mokyklose tolygus pornografijai, o homoseksualizmas ir zoofilija – tai iš esmės tas pats?

Kinas

Kino kritikų paprašėme išvardyti penkis labiausiai įsiminusius, sujaudinusius filmus arba kino įvykius.

Nijolė Andrijauskienė

1. "Kava ir cigaretės" ("Coffe and Cigarettes", rež. Jim Jarmusch, JAV, 2004);

2. "Sulaužytos gėlės" ("Broken Flowers", rež. Jim Jarmusch, JAV, 2005);

3. "2046" (rež. Wong Kar Wai, Honkongas, Prancūzija, 2004) – šitie priverčia pajusti, kad esi ne salota ar "kompo" priedėlis...

4. "Nuodėmių miestas" ("Sin City", rež. Roberto Rodriguez, JAV, 2005) – vizualiniai eksperimentai baisiai įdomūs.

5. Ir Vilniaus dokumentinių filmų festivalio programa, ypač "Pabėgęs filosofas" ("Filosofs izbiedzis", rež. Uldis Tirons, Latvija, 2005).

Vaidas Jauniškis

1. "Kekeksilis: kalnų patrulis" ("Kekekxili: Mountain Patrol", rež. Lu Chuan, Kinija, Honkongas, 2004);

2. "Kava ir cigaretės";

3. "Prieš parskrendant į Žemę" (rež. Arūnas Matelis, Lietuva, Vokietija, 2005);

4. "Hamburgo grupuotė" ("The Hamburg Cell", rež. Antonia Bird, D. Britanija, 2004);

5. "Kontrolieriai" ("Kontroll", rež. Nimrod Antal, Vengrija, 2003).

Laima Kreivytė

1. "2046";

2. "Tušti namai" ("Bin Jip", rež. Kim Ki-duk, P. Korėja, 2004);

3. "Prieš parskrendant į Žemę";

4. "Faktotumas" ("Factotum", rež. Bent Hamer, Norvegija, JAV, 2005);

5. "Moolaade" (rež. Ousmane Sembene, Senegalas, Prancūzija, Burkina Faso, Kamerūnas, 2004).

Tragiškas mūsų kino pasaulio įvykis – "Lietuvos" kino teatro uždarymas. Viešoji erdvė atimama iš piliečių ir tampa ne kultūros ir idėjų, o tik pasipelnymo vieta. Ir tai vyksta mieste, kuris ruošiasi būti 2009 m. Europos kultūros sostine! Ar iki to laiko dar liks vietos kultūrai?

Pozityvus ir įkvepiantis įvykis – Simono van der Borgho scenarijų rašymo seminaras.

Saulius Macaitis

Mano penketukas toks:

1. Šarūno Barto "Septyni nematomi žmonės" – be konkurencijos;

2. Kiros Muratovos "Derintojas" ("Nastroiščik", Rusija, 2004);

3. Tik dabar pamatyta Viktoro Kosakovskio 2003 m. dokumentika "Tyliau!" ("Tiše!");

4. "Trumpa kelionė į dangų" ("A Little Trip to Heaven", rež. Baltasar Kormakur, Islandija);

5. "Sulaužytos gėlės";

Jeigu klaustumėt apie šleikščiausią filmą, paminėčiau Fiodoro Bondarčiuko "9-ąją kuopą".

Rūta Oginskaitė

Labiausiai įsiminę filmai:

1. Arūno Matelio "Prieš parskrendant į Žemę";

2. Levano Glonti dokumentinis filmas "Svogūninės ašaros" Gruzijos filmų festivalyje "Skalvijoje";

3. Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje Uldžio Tirono "Pabėgęs filosofas" (Latvija, 2005) ir Agnės Marcinkevičiūtės "Beveik laimingas" apie Jurgį Kunčiną;

4. Filmų vaikams festivalyje Vilniuje – Inekes Houtman "Polekė" (Olandija, 2004);

Sukrėtė – "Lietuvos" kino teatro pastangos išlikti ir uždarymas.

Rasa Paukštytė (abėcėlės tvarka):

1. "Kaprizingas debesis" ("The Wayward Cloud"/ "Tianbian Yiduo Yun", rež. Tsai Ming-lian, Taivanas, 2005);

2. "Kava ir cigaretės";

3. "Prieš parskrendant į Žemę";

4. "Smurto istorija" ("History of Violence", rež. David Cronenberg, JAV, 2005);

5. "Sulaužytos gėlės".

Živilė Pipinytė

Niekaip negaliu pamiršti šiemet pirmąkart Berlyno kino festivalyje pamatyto Pietų Korėjos klasiko Im Kwon-Taek filmo "Mandala" (1981). Tai kelio filmas apie du budistus vienuolius ir kartu filmas apie kelią į save ir kelią į religiją. Daug prasmių, mįslių, bet skaidri, beveik minimalistiška kino kalba. Matyt, tik taip ir galima kalbėti apie svarbiausius dalykus.

Kine vis dažniau pasiilgstu skaidrumo ir išminties ir dar, kad filmas verstų nuolat prie jo sugrįžti. Toks man pasirodė ir naujausias Jimo Jarmuscho filmas "Sulaužytos gėlės". Arūno Matelio "Prieš sugrįžtant į Žemę" sužavėjo savo drąsa ir žmogiškumu.

Lenko Jaceko Bławuto dokumentinė juosta "Karūnuota žiurkė" ("Szczur w koronie", 2005) – užuojauta ir supratimu pažemintiesiems ir atstumtiesiems. Taivano režisieriaus Tsai Ming-liang "Kaprizingas debesis" buvo netikėtas kūrėjo fantazijos, šių dienų žmogaus vienatvės ir kraštutinio pesimizmo deriniu.

Linas Vildžiūnas

Mačiau per mažai. Kažkaip neįstrigo galvon nė kino renginiai, kaip pernai, nė juose pažiūrėti filmai. Susiviliojęs garsiais vardais ar išreklamuotais filmais taip pat dažniausiai likdavau it musę kandęs. Nežavi manęs Amenabaro "eurostandartas", o į Azijos filmus, savo gėdai, tiesiog neprisiruošiau. Nepraleidau tik lietuviškų filmų premjerų, tad mano "penketukas" šįkart išėjo gana įtartinas. Galėtum pamanyti, kad lenkiu lazdą į saviškių pusę, bet gal mūsų repertuaro kontekste tai ne taip jau toli nuo tiesos.

1. "Prieš parskrendant į Žemę".

2. "Sulaužytos gėlės".

3. "Beveik laimingas".

4. "Vulkanovka. Po didžiojo kino" (rež. Giedrė Beinoriūtė, Lietuva, 2005).

5. "Pabėgęs filosofas" – Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, "Skalvija".

Skirmantas Valiulis

1. "Sulaužytos gėlės";

2. "Povas" ("The Peacock", Kinija, 2005);

3. "Istorija" ("Story", rež. Dana Ranga, Vokietija, 2004);

4. "Prieš parskrendant į Žemę";

5. Liūdniausias metų įvykis – "Lietuvos" kino teatro uždarymas Vilniuje, linksmiausias – "AXX" projektas.