Retrospektyviai: kultūra kaip mašina

Ksenija Jaroševaitė. "19 psalmė". 2005 m.

Ar 2005-ieji labai toli nuo 1965-ųjų? Ar keturiasdešimt metų yra daug? Kaip tai galėčiau suprasti nebūdama trisdešimties, gimusi 8-ojo dešimtmečio pabaigoje? Septintajame dešimtmetyje baigta statyti Trakų pilis, 2005-aisiais plytos sparčiai dengia gelžbetonines Valdovų rūmų konstrukcijas. Septintajame dešimtmetyje Lietuvoje plėtojosi mokslinė-techninė revoliucija, poetas Tomas Venclova rašė populiarią knygelę apie kibernetiką, naująją kontrolės ir komunikacijos teoriją. 2005-aisiais tikriausiai nedaug kas prisimena Venclovos susidomėjimą kibernetika. Nedaug kas, manau, prisimena ir kur kas vėliau rašiusį Ričardą Gavelį – perspektyvų fiziką, įkūnijusį termodinamiką ir sistemų teoriją Vilniaus ir jo gyventojų metaforose. Vienas iš termodinamikos dėsnių teigia, kad uždaroje ir konservuojančioje sistemoje neišvengiamai mažėja tvarka ir plečiasi chaosas. Šis entropijos procesas itin gąsdino kibernetikos kūrėją Norbertą Wienerį, kuris jį įžiūrėjo ir visuomenėse sistemose.

Gavelis šią vynerišką entropijos baimę išvertė į šizofreniškus herojų protus ar aižėjantį Vilniaus senamiestį, yrantį kūną, naikinamą AIDS, vėžio, KGB ar menstruacijų. 1965-ieji teorizavo (ir terorizavo) kultūrą kaip control of controls objektą. Kultūra buvo apibrėžiama kaip sistema, kuri kontroliuoja ir turi būti kontroliuojama. Čia kultūra, kaip kontrolė, buvo suprantama kaip programa, kuri veikė (pernelyg) aiškiai administratyviai, ekonomiškai ir teoriškai apibrėžtoje sistemoje. De jure atviroje ir dinamiškoje. De facto uždaroje ir konservuojančioje, kurioje besiplečiantis gaveliškas chaosas grėsė išformuoti sistemingumą, logiką, tvarką, taigi – prasmę.

Ar demokratiniai 2005-ieji kultūrą apibrėžtų kaip atvirą sistemą, kurioje nevaržomai teka informaciniai ir materialūs procesai? Geras klausimas. Valdovų rūmų sienos nepatogiai įspraustos tarp Katedros ir Gedimino kalno, tačiau labai patogiai pamažu įsitvirtina simboliniame Vilniaus centre. Tačiau asketiškas renesansinio stiliaus mūras beveik fiziškai konfliktuoja su skaidriu Katedros klasicistiniu racionalizmu ir vargu ar komunikuoja atvirumą bei skaidrumą.

2005-aisiais Vilnius gavo nominaciją būti Europos kultūros sostine (2009-aisiais). Vėlgi, pateiktoje programoje lietuviškoji kultūra konceptualizuojama kaip "juodoji dėžė", į kurią kitos sistemos – pavyzdžiui, etninių ir kitų mažumų – kviečiamos "įsijungti". Įdomu, kad šis modelis netgi netraktuoja "lietuviškos kultūros" kaip atviros sistemos, bet greičiau kaip gana uždarą sistemą ar mašiną, į kurią kitos kultūros gali būti "įvedamos", o "išvedama" – barokas, Lietuvos vardas ar Valdovų rūmai, bet ne pilietis ar bendruomenė. 1965-aisiais kultūros, kaip mašinos, veikimo principai buvo (pernelyg) apibrėžti, 2005-aisiais ši mašina nėra nei refleksijos subjektas, nei objektas. Galbūt šiuolaikinė kultūra, kaip sistema, reaguoja kaip daugelis vidutinio amžiaus krizės apimtų keturiasdešimtmečių, kurie pasineria į ekstatinį veiksmą ir palieka refleksiją nuošalyje? Bet, kaip jau sakiau, iš kur man tai sužinoti?