Šokio dešimtmečiai

Mindaugas Baužys M. Raškovskio nuotr.

Nepaisant visų netikėtų kliūčių, Lietuvos baletas, gruodžio 4 d. pradėjęs savo aštuoniasdešimtąjį sezoną, jubiliejų atšventė deramai – su iš ryškiausių repertuaro spektaklių sudaryta baleto savaite ir ją vainikavusiu šventiniu koncertu. Savaitės repertuaras parinktas atsakingai, galbūt kreipiant dėmesį ir į svečius, kurie jau gerą dešimtmetį deklaruoja savo simpatijas Lietuvos baletui ir yra tapę savotiškais Lietuvos baleto kultūros viešųjų ryšių atstovais.

Vladimiras Vasiljevas, pastatęs "Romeo ir Džuljetą" bei "Don Kichotą", Lietuvos baletą susiejo su Mstislavu Rostropovičiumi, o jo dėka buvo surengtos ne vienos tarptautinės baleto gastrolės. Rodiono Ščedrino "Ana Karenina", prieš ketvirtį amžiaus Majos Pliseckajos bei jos kolegų choreografų jau statyta Vilniuje, išreiškia ne tik Lietuvos pilietybę turinčių garsių rusų menininkų simpatijas mūsų šaliai bei artistams – Baleto savaitės spektaklis, sukurtas Aleksejaus Ratmanskio, skirtas ne tik Lietuvos baleto, bet ir M. Pliseckajos 80-mečiui. Šioje baleto spektaklių draugėje logiškai atsidūrė ir prieš metus atnaujintas Piotro Čaikovskio "Gulbių ežeras" – klasikinis baletas "par exellance", šokėjų talento ir sugebėjimų matas.

"Gulbių ežeras" turėjo ir bene vienintelį lituanistinį štrichą – prieš spektaklį buvo pristatyta choreografo ir režisieriaus Vytauto Grivicko knyga "Baletmeisterio užrašai", keliolikai metų praėjus po V. Grivicko mirties sudaryta ir išleista Aldonos Grivickienės pastangomis. Entuziastingą, turtingą ir įvairią V. Grivicko veiklą, jo lietuviškuosius baletus "Ant marių kranto", "Audronė", "Eglė žalčių karalienė" jau senokai priglobė istorija, o originali, lietuviška choreografinė kūryba jau beveik dešimt metų nepatenka į vadybines Lietuvos baleto formules ir prašyte prašosi į Lietuvos kultūros "Raudonąją knygą".

"Gulbių ežeras", Lietuvoje statomas jau bene septintą kartą, sukurtas pagal pavyzdinę Konstantino Sergejevo redakciją, rūpestingai saugomą Marijos teatre Sankt Peterburge. "Gulbių ežere" Zygfridą vietoj Aurimo Paulausko šoko Nerijus Juška – drauge su Miki Hamanaka, šiuo metu vienintele Odetos ir Odilijos partijos atlikėja, jie sukūrė darnų duetą, artistiniu požiūriu ryškiausiai atsiskleidusį antrajame veiksme. Čia N. Juškos herojus iš pat pradžių atrodė apgaubtas paslaptingos ir tyros meilės Odetai – ši būsena, pasirodžius Odilijai, netruko virsti užkerėta, akinančia aistra, pro kurios apvalkalą mėginęs prasiskverbti Odetos prisiminimas N. Juškos Zygfrido buvo išgyventas kaip kankinamas, spengiantis skausmas, kurį artistas tinkamai pabrėžė permainingais žvilgsniais ir prie smilkinių prispaustomis rankomis. Itin vylinga ir žavi buvo M. Hamanakos Odilija – solistė šoko itin techniškai ir lengvai, nepamiršdama žvilgsniais ir veido išraiška megzti pragaištingą savo kerų tinklą, iš kurio po tiesiog virtuoziškų pas de deux sukinių Zygfridui išsipainioti nebuvo palikta jokių galimybių.

Pirmojo veiksmo vyrų kordebaleto šokiuose buvo juntamas veikiausiai gastrolių Ispanijoje paliktas nuovargis, tačiau jo nebeliko antrojo veiksmo charakteriniuose epizoduose; itin gerai pasirodė moterų kordebaletas, antrajame paveiksle sukūręs tikslų, grafišką, o drauge romantišku liūdesiu paspalvintą Odetos išgyvenimų akompanimentą, o paskutiniajame darniais judesiais leidęs patirti klasikinės choreografijos grožį bei išryškinęs pagrindinių veikėjų kovos prasmę.

"Ana Karenina" taip pat buvo paženklinta netikėtumų – neplanuotai spektaklyje pagrindinį vaidmenį atliko Miki Hamanaka, karališkus gulbės sparnus turėjusi pakeisti savo jausmuose pasiklydusios ir visuomenės spaudimui nesugebėjusios atsispirti rusų aristokratės apdarais. Garsai ir vaizdai – tiek scenografiniai, tiek choreografiniai – kuria vientisą meninį reginį, patrauklų savo ritmika ir gerai apgalvota epizodų kaita.

M. Hamanaka šiam reginiui suteikė savitų štrichų – išryškino savo herojės choreografinį įvaizdį, tačiau nenuskurdino ir jos vidinio pasaulio, sušildė jį jaudinančiomis detalėmis, ypač antrojoje spektaklio dalyje, scenose su sūnumi, kurį parvykusi iš Italijos išraiškingai glamonėjo ir po kurio kojomis tiesiog bučiavo žemę. Emocingas, jausmais liepsnojantis N. Juškos Vronskis – kontrastas racionaliam, išoriškai santūriam, tačiau ne ką menkesnes emocijų kolizijas išgyvenančiam Vytauto Kudžmos Kareninui; ši tokia žmogiška jausmų ir proto kryžkelė, kurioje atsidūrusi Ana Karenina pasirenka naikinantį trečiąjį kelią, melodramatiškam siužetui suteikia šiuolaikiškų ir jaudinančių bruožų.

Baleto vadovė Tatjana Sedunova M. Raškovskio nuotrauka

Tarp antraeilių turtingą spektaklio reljefą kuriančių personažų pirmą kartą pasirodė grakšti ir aristokratiškai abstrakti Jolanta Davuolytė – Kunigaikštienė Vronskaja bei šiltomis, organiškomis reakcijomis įsiminusi Margarita Makejeva – Auklė.

Trečiuoju spektaklio veiksmu virto šiuo "Anos Kareninos" spektakliu savo aštuoniasdešimtmetį mininčios Majos Pliseckajos pasirodymas – Vilniaus meras Artūras Zuokas garsiai balerinai ir Lietuvos pilietei įteikė Barboros Radvilaitės medalį, už kurį šokėja atsidėkojo nepakartojamais reveransais, dekoruotais gracingais plačiais rankų mostais.

"Don Kichote" karaliavo šokėjai iš Marijos teatro Sankt Peterburge – Andrejus Batalovas ir Elvyra Tarasova. Virtuoziški solistai papuošė spektaklį – ryškia, nors aitroka raudona suknele vilkinti E. Tarasovos Kitrė pirmajame paveiksle šoko temperamentingai ir tiksliai, džiugino tvirtais, ryškiais sukiniais ir šuoliais, o A. Batalovas vienu kitu efektingu choreografiniu triuku parengė publiką paskutiniojo veiksmo triumfui. Nors E. Tarasovai ne iki galo pavyko reikiamai užbaigti ambicingai pradėtos antrosios fouetté variacijos su greitų dvigubų sukinių intarsijomis, A. Batalovas tiesiog apstulbino nepaprastai lengvais šuoliais ir keleriopais piruetais, kurie variacijoje buvo kaitaliojami su turais ore ir kaitinte įkaitino publiką.

Svečių vertos pasirodė ir Kristina Kanišauskaitė bei Miki Hamanaka, pašokusios grand pas variacijas. Išraiškingumu spinduliavo ir Rasos Taučiūtės (Gatvės šokėjos) bei Aurelijaus Daraškevičiaus (Espados) duetas, bet maloniausiai nuteikė kordebaletas, visuose paveiksluose dalyvavęs tai darniais choreografiniais deriniais, tai gyvomis artistinėmis reakcijomis.

Vienas stipriausių Baleto savaitės įspūdžių – Rūtos Jezerskytės ir Nerijaus Juškos duetas balete "Romeo ir Džuljeta". Įdomu buvo stebėti dviejų jaunuolių, lyg plaštakės lekiančių į savo meilės liepsną, jausmų kaitą, kuri atsispindėjo iš jausmo tiesiogiai ir organiškai gimstančiose choreografinėse formose ir neturėjo nei schemiškumo, nei manieringumo. Solo scenose N. Juška demonstravo energingais ir aukštais šuoliais besiskleidžiančius jausmų proveržius, o duetais vertė tikėti savo herojaus jausmų tikrumu ir nuoširdumu.

Beveik po metų pertraukos Vilniuje vėl viešinti R. Jezerskytė nuo pat pirmojo plevenančio pasirodymo nuosekliai kūrė iš vidaus spinduliuojančios Džuljetos paveikslą, kuriame asmenybės šviesa nepastebimai ištirpdo iš anksto sukurtą formą ir leidžia gėrėtis spontaniškais, netikėtais ir turiningais prasminiais atspalviais. Gaila, kad šią šokėją jau kelintą kartą matome vis tame pačiame spektaklyje – būtų nepaprastai įdomu išvysti jos atliekamą Žizel ar Odetą, nes niekas kitas negali taip atgaivinti klasikos kaip individualybe paženklinti šokėjai. "Romeo ir Džuljetos" staigmena tapo nedidelis Pario vaidmuo, kurį pirmą kartą šoko šiųmetis Baleto skyriaus absolventas Romas Cezaris – malonu matyti ne tik užtikrintą jo šokio manierą, bet ir pastebimas artistines detales.

Baleto savaitės maratoną baigė šventinis koncertas – spalvingas, įvairus ir šiek tiek manieringas, kaip tos anemiškai rausvų gerberų puokštės, išraitytos pačioje avanscenoje ir retsykiais užstojančios scenoje šokančių artistų pėdas.

Gala koncertas nudžiugino sukvietęs po pasaulį išsibarsčiusius Lietuvoje savo karjerą pradėjusius šokėjus – nuo Amsterdame šokančių R. Jezerskytės ir Astos Bazevičiūtės iki Bostone dirbančio Mindaugo Baužio, nuo Stokholme pirmuosius savo savarankiškus žingsnius žengiančios Jurgitos Droninos iki Venesueloje dirbančios Rūtos Railaitės-Butvilienės auklėtinių.

Pradėtas dokumentiniais tarpukario Kauno vaizdais ir senomis afišų bei baleto spektaklių nuotraukomis, koncertas drauge su jaudinančiai paprasta mažo šviesiaplaukio smuikininko stropiai atliekama melodija, akompanuojančia būreliui baltų šokėjų, trumpam sugrąžino į Olgos Dubeneckienės studijos laikus, o netrukus prasiveržė temperamentingais pirmojo Lietuvoje pastatyto baleto – L. Delibes "Kopelijos" – fragmentais. Čardašą ir mazurką pastatė Vytautas Brazdylis, o pašoko Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviai. Viltingai nuteikė vyresniųjų grupė, žadanti dabartinei baleto trupei neblogą pamainą, o sceną beveik iki kraštų pripildę mažesnieji nuvijo tolyn visas mintis apie galimą Lietuvos baleto galą.

Jurgita Dronina ir Olofas Westringas ("Spragtukas") M. Raškovskio nuotrauka

Įdomaus rusų choreografo Dmitrijaus Briancevo baleto "Šešėlių puota" fragmentą pagal F. Chopino muziką pašoko maskviečiai Natalija Ledovskaja ir Romanas Malenko, perteikę romantiškai tirpstančias pozų ir judesių linijas, kurių neapibrėžtą grožį leido pajusti ir plevenančios N. Ledovskajos drabužio klostės.

R. Jezerskytė kartu su Raphaeliu Coumes-Marqute atliko įdomią H. van Manneno kompoziciją "Two Pieces for Het" – artistai šoko ryškiai, švariai ir užtikrintai.

Energingai ir sklandžiai G. Balanchine’o kompoziciją "Who Cares?" perteikė A. Bazevičiūtė, o labiausiai žiūrovai buvo pasiilgę Mindaugo Baužio: jį po laisvai, plastiškai ir įtaigiai pašoktos Viktoro Plotnikovo kompozicijos "Mes" kelissyk kvietė į sceną.

"Don Kichoto" žvaigždės E. Tarasova ir A. Batalovas koncertui pasirinko ne mažiau efektingą ir virtuozišką pas de deux iš "Korsaro", pašoktą mėgaujantis technikos privalumais ir puikuojantis ypatingu "elektrinių" ir "violetinių" spalvų kostiumų deriniu.

Antrąją koncerto dalį pradėjo N. Juška – bene vienintelis iš Lietuvos baleto solistų sugebėjęs atsispirti pragaištingoms baleto savaitę persekiojusioms negandoms ir atlikęs "Pažinimą" – prieš daugybę metų sukurtą Boriso Eifmano (kadaise šoktą ir Mindaugo Baužio). Šlageriu tapusi T. Albinoni muzika šokėją įkvėpė pagarbos vertiems jausmų atsivėrimams, tačiau choreografinis epizodas labiau priminė muziejinį eksponatą – kaip ir tas nertas drabužis, kurį papurtęs artistas sukeldavo dulkių kamuolius. Įdomus, labai muzikalus ir choreografiškai gražus pasirodė prieš keliolika metų Vilniuje berods su Petru Skirmantu "Žizel" šokusios japonės Jukari Saito ir jos partnerio Naoki Takagishi pašoktas fragmentas iš Johno Neimeierio baleto "Dama su kamelijomis" – fragmentui "gyvai" akompanavo M.K. Čiurlionio mokyklos dešimtokas Rokas Valuntonis. Vilniuje prieš dvidešimtį metų viešėjęs M. Bejart’o trupės šokėjas Ericas Vu Anas, sumaniai panaudodamas drabužio ir rekvizito – rožės žiedlapių – teikiamas galimybes, muzikaliai atliko Michelio Kéléménio sukurtą kompoziciją "Kiki la Rose". Egzotiška ir gaivališka pasirodė neseniai mirusio venesueliečio choreografo Vincentes Nebradoso kompozicija "Aistros" – trumpą ir spalvomis žaižaruojantį epizodą azartiškai, gundančiai ir nuotaikingai pašoko Brixio Bellas ir Monica Tortolero.

Antrosios dalies kulminacija tapo pas de deux iš "Don Kichoto" – žiūrovai ūžė, vėl išvydę tikslius ir greitus A. Batalovo sukinius, piruetų ir turų ore pynes bei aukštus ir lanksčius šuolius. Verta šio šokėjo partnere buvo Miki Hamanaka – stulbinusi pozų aplombais, grakščiais siluetais, valiūkiškai žaismingomis veido išraiškomis bei nesustabdomais krištoliniais dvibriauniais fouetté.

Vakarą pabaigė kompozicija iš P. Čaikovskio "Spragtuko", kurią šoko Lietuvos nacionalinės baleto trupės šokėjai ir svečiai iš Švedijos karališkosios operos – solistai Jurgita Dronina ir Olofas Westringas. Netekęs dekoracinio anturažo, choreografo Andrejaus Melanjino šokių brėžinys pasirodė kur kas aiškesnis, grakštesnis, simfoniškesnis; itin muzikali Päro Isbergo sukurta pas de deux choreografija, kurios sudėtingus pasažus šokėjai lengvai įveikė; ypač žavėjo greiti J. Droninos sukiniai, kuriais balerina skrajote skrajojo po sceną ir kurių šuoruose sugebėjo išsaugoti ypatingą išsipildžiusio Kalėdų stebuklo nuotaiką.

Šventinis koncertas, sutraukęs būrius žiūrovų, ne tik suteikė progą pamatyti daug garsių baleto šokėjų, bet ir įtikino, kad Lietuvos baleto veteranai ilgus aštuonis dešimtmečius triūsė ne veltui – Lietuva pasaulio baleto žemėlapyje seniai nebėra terra incognita. Iškilmingai sukviesti į teatro sceną ir apdovanoti gėlėmis, buvę Lietuvos baleto šokėjai pasirodė kaip gausi bendruomenė, kurios patirtį ir jėgas būtų galima panaudoti dar efektyviau.

Būtų dar geriau, jei po nacionalinio Lietuvos baleto stogu atsirastų kad ir nedidelis gabalėlis erdvės originaliai choreografinei kūrybai, kuri be reikiamo dėmesio ir paramos netruks nusilpti ir visiškai nunykti.