Tekstilė kitaip

Marija Teresė Rožanskaitė. Skulptūrinė garso instaliacija "Politikų išpažintis" M. Vosyliūtės nuotr.

Jei praėjusį penktadienį buvote Kaune ir apie ketvirtą valandą įžengėte į Laisvės alėją, tai tikriausiai pastebėjote prie Žilinsko galerijos stovintį baltą limuziną, iš kurio veržėsi lauk dėvėtų drabužių upė. Sauliaus Leonavičiaus "Spinta" (arba skudurynas limuzine) turėjo įspėti žiūrovus, kad didžiausiais Lietuvoje tarptautinis tekstilės renginys neatsitiktinai vadinasi tiesiog Kauno meno bienalė. Jei limuzinas su skudurais – vizitinė bienalės kortelė, tai galima tikėtis, kad ji bus prašmatni ir ironiška, padėvėta ir miesčioniška, konceptuali ir infantili, pakili ir pornografiška. Trumpiau tariant – atvira. Ir visi minėti pažadai nebūtinai bus suverti ant siūlo.

Pradedant 1997-aisiais kas dveji metai rengiamos tarptautinės tekstilės parodos Kaune nuo pat pradžių pasižymėjo konceptualiu užtaisu ir dėmesiu antiutilitariškumo tendencijai. Žinoma, ir tradicinės technikos nebuvo pamirštos. 1999 m. paroda "Linija", 2001 m. – "Minkštas pasaulis", 2003 m. – "Geroji ir išvirkščioji pusė" suteikė daug impulsų šiuolaikinei lietuvių (ir ne tik) tekstilei, įkvėpė jaunąją kartą eksperimentuoti. Šių metų paroda, kurią organizavo dailininkė Vita Gelūnienė ir jai talkinusi menotyrininkė Virginija Vitkienė, nuo ankstesniųjų skiriasi savo struktūra. Ji sudaryta iš dviejų dalių: kuruojamosios, kur eksponuojami trijų kuratorių pakviestų menininkų darbai, ir atvirosios, kur rodomi iš viso pasaulio atsiųsti ir konkurse dalyvaujantys darbai. Daugybė bienalę lydinčių parodų eksponuojama Kauno miesto galerijose ir Janinos Monkutės-Marks galerijoje Kėdainiuose.

Vieta, technologija, koncepcija

Šie trys žodžiai tapo idėjinėmis parodos gairėmis, į kurias siūlyta atsižvelgti ir konkursui darbus siunčiantiems menininkams, ir atskiras parodas rengiantiems kuratoriams. Pagal šias kategorijas išrinkti ir bienalės laureatai. Už geriausią kūrinį vietos kategorijoje apdovanota menininkė iš Pietų Afrikos Respublikos Fiona Kirkwood. Jos darbas "Išlikimas" yra sudarytas iš vyriškų ir moteriškų prezervatyvų, jie išdėlioti tam tikra tvarka ir sudaro žodį "Survival" (išlikimas). Parodoje matome ilgą juodą staltiesę primenančią medžiagą, ant kurios atspaustas fotografinis "Survival" vaizdas. Reikia pasakyti, kad menininkė apdovanota ne dėl aktualios temos pasirinkimo ir prezervatyvų naudojimo – tai būtų pernelyg tiesmukas ir konjunktūriškas būdas pripažinti AIDS/ŽIV problemos svarbą, – o dėl kūrinio daugiasluoksniškumo ir paveikumo. Kirkwood darbe susijungė asmeniniai išgyvenimai dėl sergančių draugų ir aktyvios pastangos keisti susidariusią padėtį, skatinti žmones susimąstyti – juk sergančiųjų skaičius PAR perkopė penkis milijonus. Autorė nesitenkino dekoratyvia, "meniška" sublimacija. Jos akcija vyko viename iš Durbano prekybos centrų, į ją įsitraukė praeiviai, savanoriai aiškino menininkės sumanymą ir dalijo nemokamas apsisaugojimo priemones. Akcijos vyksmą atskleidžia ant sienos rodomas filmas. Šiuo atveju labai svarbi menininkės, kaip aktyvios dalyvės, o ne abejingos pašalietės, pozicija ir jos sugebėjimas pasiekti tūkstantinę auditoriją, rasti įvairius būdus ne tik kalbėti, bet ir paveikti skaudžią realybę. Tai išplečia ir vietos kategorijos suvokimą – tai ne tik konkreti vieta (prekybos centras, muziejus, gatvė, prie kurios kaba milžiniškas "Survival" plakatas), bet ir šalis, kenčianti nuo AIDS pandemijos, ir kiekvieno savanoriškai į akciją įsijungusio ar netektį išgyvenusio žmogaus širdis.

Seamus McGuinness. "21 gramas – nebyli bendruomenė". 2005 m.

Fionos Kirkwood darbas lygiai taip pat sėkmingai galėtų atstovauti ir koncepcijos bei technologijos kategorijoms, tačiau tai nereiškia, kad daugiau įdomių darbų nebuvo. Premija už geriausią konceptualų kūrinį apdovanota Vokietijoje gyvenanti lietuvių menininkė Patricija Gilytė, savo videofilme "Dėmesys 360o" sujungusi vaizdą, garsą, medžiagą ir judesį. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai paprasta – ekrane matome vėjo blaškomą ir pagal žmogaus kūno formas besilankstančią medžiagą. Ji gana standi, todėl neapgaubia kūno, o įgauna keistus skulptūriškus pavidalus. Įspūdį sustiprina rūstus peizažas (ruda žemė ir blyškus, pilkšvas dangus – pusiau juos skiria horizonto linija) ir vėjyje besiplakančios medžiagos garsas. Primityvus šokis įgauna ne tiek ritualinį, kiek egzistencinį matmenį, kai medžiaga tampa ne tik kūno, bet ir savotišku sielos namu (ir netiesiogiai nurodo veltinio, kaip šilumą ir saugumą teikiančios medžiagos, naudojimą Beuyso kūryboje).

Technologijos kategorijoje apdovanota Inga Likšaitė už kūrinį "Dvigubas portretas". Jis išskirtas ne tik dėl puikios autorės technikos, bet ir dėl harmoningo idėjos ir atlikimo santykio. Tai tarsi fragmentiška dviejų veidų fotografija – bet toks efektas sukuriamas ne pasitelkus kompiuterį, o paprasčiausia siuvimo mašina. Veidas profiliu ir pusė veido en face. Tik trys spalvos – juoda medžiaga ir balti bei raudoni siūlai. Apatinė pusė – balti, viršutinė – raudoni. Visas paveikslas (kitas žodis gal net netiktų) sudarytas iš keturių dalių, tarp jų paliekami tarpai. Šis dvigubas portretas kupinas meditatyvios rimties ir paslaptingų nuojautų. Įspūdis, lyg žvelgtum į labai seną veidrodį, kurio tamsoje atsispindėtų ne tik tavo, bet ir seniai užmirštų žmonių šešėliai.

Fiona Kirkwood (Pietų Afrikos Respublika). "Išlikimas". 2005 m.

Ekspozicijos iššūkiai

Žinoma, parodoje yra visko – ir intriguojančių, ir abejotinų darbų. Tikra nelaime bienalei tapo prakiuręs Paveikslų galerijos stogas, dėl kurio rekonstrukcijos visa paroda turėjo sutilpti Žilinsko galerijoje. Todėl kai kur ekspozicija pavojingai apsunko, darbai pradėjo lipti vienas ant kito, o kai kurie tiesiog pradingo – kaip, pavyzdžiui, amerikietės Kathryn Pannepacker darbas "7000 ausų krapštukų": jis, atsidūręs virš kito darbo, tapo panašus į paprasčiausią kilimėlį. O juk šiame darbe svarbiausia pamatyti, iš kokios medžiagos jis padarytas, pajausti medžiagos pasipriešinimą ir funkcijos pervartas. Tačiau kai kurie darbai tik laimėjo, atsidūrę tarp nuolatinės Žilinsko galerijos ekspozicijos kūrinių. Taip atsitiko su Jolantos Šmidtienės erdviniu siuviniu iš metalo siūlų "Švytėjimas", kurį persmelkė greta kabančių tapybos darbų romantinė dvasia su banguojančia jūra ir audringais debesimis. Itin iškilmingai atrodė ir Eglės Bogdanienės "Pabudimas" – aštuonių nuogų moterų fotografijos, pridengtos tapytomis šilko skraistėmis, pakabintos virš laiptų.

Vaikštant po parodą atrodė , kad tekstilė dažnam menininkui jau nėra tikslas ir dažnai net ne priemonė, o tik pretekstas kalbėti apie svarbias asmenines, visuomenines ar politines problemas. Naujų medžiagų ir technologijų paieškas vis labiau stelbia konceptualūs uždaviniai, noras, kad kūrinys ne tik stebintų netikėtomis ir paradoksaliomis medžiagų jungtimis, bet ir taptų diskusijų objektu, filosofinių apmąstymų išraiška. Vienas paveikiausių bienalės kūrinių – Airijos menininko Seamuso McGuinnesso instaliacija "21 gramas – nebyli bendruomenė". Tai daugybė akių lygyje pakabintų baltų apykaklių, kurias autorius tiesiog nuplėšė nuo dėvėtų vyriškų marškinių. Kiekviena sveria tiksliai 21 gramą (manoma, kad tiek sveria siela). Apykaklės išlaiko nuorodą į kūną ir kartu jo nebuvimą.

Pasak autoriaus, "marškiniai iš labdaros parduotuvių buvo gauti atsitiktine tvarka, kad būtų pabrėžtas savižudybės atsitiktinumas, kuris gali paliesti žmones iš visų socialinių sluoksnių ir bet kokios aplinkos. Tie balti marškiniai su apykakle simbolizuoja šiuolaikinio vyro jaučiamą spaudimą būti sėkmingam ir pritapti, dažnai asmeninio gyvenimo kaina. Fragmentai sudėlioti neatsitiktinai – jie kabo arti vienas kito, tarsi tyli bendruomenė."

Inga Likšaitė. "Dvigubas portretas". 2004 m.

Iš tiesų tekstilė vis mažiau ir mažiau yra puošmena ar funkcionalus daiktas ir vis dažniau – socialinis diskursas. Net darbai, kuriuos galima vadinti tradiciniais, dažnai slepia antrą (kartais ir trečią, ketvirtą) dugną. Pavyzdžiui, toks paprastutis Ingos Blix iš Norvegijos "Globalus apsiaustas" yra pasiūtas iš megztinių ir golfų, kurie sujungti sudaro ornamentišką apdangalą, bet ornamentų viduryje žioji skylės galvai. Tekstilės santykis su kūnu tampa vis įdomesnis ir komplikuotesnis, o drabužis – ne tik kūno, bet ir visuomenės išnara.

Tik niekam nesakyk

Norėčiau dar atkreipti dėmesį į dvi autores, konceptualiai išnaudojančias tekstilės ir kūno santykį. Tai Lina Jonikė ir Danica Maier. Jonikės triptikas vadinasi "Lietuva" – nenuostabu, kad matome geltonais, žaliais ir raudonais siūlais ant permatomos plastmasės išsiuvinėtus drabužius, kurie dengia nufotografuotus kūdikio, vyro ir moters kūnus. Regis, viskas labai įprasta ir normalu – branduolinė šeima ir Lietuvos vėliavos spalvos. Įdomiau pasidaro tada, kai pamatai, kad apverstos vyro ir moters vaizdavimo tradicijos – vyro matome tik rankšluosčiu apvyniotą torsą, o moters – galvą. Danica Maier iš Anglijos renkasi labiau provokuojančias temas – jos subtili "moteriška" instaliacija "Durti nutaikytu ginklu" vaizduoja lytinį aktą. Tačiau ir čia svarbiausia – ne tema, o daugiasluoksniškumas. Danicos instaliacija – trapi ir laikina, padaryta projektuojant piešinį ant sienos ir smeigtukais prisegant nėriniuotą juostą prie projektuojamos linijos. Laikinumo, kūniškumo, privatumo ir žaismingumo dermė ir raiškos laisvė įkvepia naujų jėgų tekstiliškam gestui.

Neįmanoma aprašyti visų darbų ir Kaune vykstančių parodų – gal dar atsiras atidi stebėtoja, kuri išreikš savo įspūdžius apie tai, kas liko nepaminėta. O aš norėčiau pabaigti paminėdama Tekstilininkų gildijos galerijos organizuotą vienos dienos akciją "Tekstilės tranzitas: virtuvė – dirbtuvė", kai parkas priešais galeriją staiga tapo intensyvaus meninio vyksmo zona. Čia ne tik plaikstėsi ir medžius gaubė įvairiausių formų ir medžiagų prijuostėlės, bet ir vyko Marijos Teresės Rožanskaitės įkvėpta "Politikų išpažintis". Buvusi žibalinė tapo savotiška klausykla, iš kurios kyšojo didelės ausys, o visas parkas jau iš tolo aidėjo nuo ritualinio "šnabždesio": "tik niekam nesakyk!". Tekstilės teritorija išsiplėtė ne tik už galerijos, bet ir už meno ribų, o garso banga pakeitė siūlo giją.

Laima Kreivytė