Trash misija

David Lynch

Rusiškame "Ogonioke" neseniai perskaičiau įdomius vieno įtakingiausių Rusijos ir Ukrainos televizijos savininkų ir kino prodiuserių Aleksandro Rodnianskio (vienas iš Lietuvoje pradedamo rodyti rusų "blokbasterio" "9 kuopa" prodiuserių) pasvarstymus apie televizijos auditoriją. Jis teigia, kad sociologai ją skirsto į penkis segmentus. Pirmame atsidūrė žmonės, kuriems televizija – informacijos šaltinis. Sąlygiškai tie žmonės vadinami intelektualais. Antroji auditorijos dalis suvokia televiziją kaip būdą rasti savo socialinę poziciją, įgyti tam tikrą statusą, nes iš televizijos programų gauta informacija leidžia šiems žmonėms vaidinti vaidmenį tam tikroje socialinėje terpėje. Trečioji auditorijos dalis – šeimyninė. Jai televizija yra svarbus šeimos bendravimo veiksnys. Ketvirtajai televizija yra būdas leisti laisvalaikį. Penktoji dalis – žmonės, praradę tikėjimą savimi ir gyvenimu. Televizija jiems tik patvirtiną teiginį, kad teisybės nėra. Rodnianskis mano, kad Rusijoje audringiausiai auga būtent statusinis segmentas. Manau, tai tinka ir mums. Juk neatsitiktinai atsirado tiek daug laidų, kurios, pasitelkdamos turtingus ir įžymius žmones (arba pretenduojančius būti tokiais), teikia mums informaciją apie tai, kaip reikia gyventi, kaip maitintis, kaip rengtis, kaip įgyti tam tikrą statusą. Kadangi aš jau seniai giminaičių akyse turiu apsikuitėlio ir nevalos statusą, džiugiai laukiau laidos apie tai, kaip tvarkyti namus, mat skaičiau ne vieną straipsnį apie Amerikoje ir Anglijoje dabar labai populiarias laidas ir knygas, mokančias, kaip išvalyti namus, atsisakyti nereikalingų daiktų, gyventi tvarkingai. Deja, turėjau nusivilti, nes LTV "Švaros misija" man pasiūlė dar vieną gyvenimo būdo, stiliaus ir pan. pobūdžio reginuką, kurio herojai – mieli, malonūs, išsiblaškę ir meniški bohemos žmonės. Jiems tvarka ne tokia svarbi kaip galimybė pabendrauti ir pakalbėti apie save. Tačiau žiūrėdamas laidą supratau, kad lietuviams ir nereikia mokomųjų laidų, nes mes juk viską žinome patys. Reikia tokio niekuo neįpareigojančio bendravimo, į kurį įsiterpia valomų voratinklių fragmentai.

Laidos vedėjai – taip pat malonūs žmonės, tad, manau, ji netruks išpopuliarėti, nors, kaip supratau, tie vedėjai nėra nei švaros, nei stiliaus profesionalai. Nieko baisaus, televizija (tiksliau, jos statusas) greitai juos pavers autoritetais. Tai taip pat televizijos dėsnis – jai nereikia profesionalų, nes profesionalai žino per daug ir tikrai ko nors gali išmokyti.

Bėgdamas kuo toliau nuo lietuviškų televizijų, vis dažniau užklystu į įvairius kanalus, rodančius dokumentinius filmus. Pastebėjau, kad LTV2 kanalas taip pat akcentuoja dokumentiką kaip savo kultūringumo požymį, tik įtarimą kelia tai, kad kažkodėl tingima programose parašyti tų filmų autorius bei originalius pavadinimus. Todėl ir aš kol kas nieko negaliu parekomenduoti, nes pats laužau galvą, o kas tai bus.

Kabelinių kanalų dokumentinių kriminalų mėgėjams gal bus įdomu pasižiūrėti porą jau matytų, bet į vaidybinius filmus perkurtų istorijų. Vieną tokių parodys BTV (22 d. 23.10). Tai Lloydo Kramerio televizijos filmas "Uždrausta meilė" (2000). Filmo herojė – mokytoja iš Sietlo Mary Kay Letourneau (ją suvaidino Penelope Ann Miller), kuri suvedžiojo savo trylikametį mokinį ir pagimdė ne vieną jo kūdikį, nes išleista iš kalėjimo sulaužė pažadą niekad nesimatyti su mylimuoju. Dokumentinis filmas apie šią moterį pabrėžė jos meilės troškimą ir nesėkmingą santuoką su intelektualiai daug primityvesniu vyriškiu, o šiame filme, švelniai tariant, keistas moters elgesys aiškinamas vaikystėje nepatirta motinos meile, nes kiekvieną dukters emocijų proveržį motina laikė jos silpnumo įrodymu.

Dar viena dokumentinių filmų ir bulvarinių laikraščių herojė – Heidi Fleiss, 1996 m. nuteista už sąvadavimą ir narkotikus. Jos viešnamis buvo itin prestižiškas, nes aptarnavo Holivudo žvaigždes. BTV jos nuotykiais praskaidrins sekmadienio pietus (23 d. 12.15) ir parodys vaidybinę Michaelio Switzerio 1996 m. (herojė tada, regis, jau sėdėjo kalėjime) juostą "Holivudo madam darbeliai". Tiesą sakant, pasigailėjau, kad tai ne vieno garsiausių šių dienų dokumentininko ir provokatoriaus Nicko Broomfieldo filmas apie Heidi Fleiss, nes tik jis moka taip atskleisti tamsiąsias žmogaus prigimties savybes. Beje, herojė ir pati nepėsčia – autobiografinėje knygoje "Žvaigždžių madam" ji sugebėjo sukurti įdomų ir dokumentiškai tikslų savo pasaulio portretą.

Filmo "Pabėgimas iš "Eliziejaus laukų" (BTV, 23 d. 22 val.) režisieriui George’ui Hickenlooperiui svarbus ne dokumentiškumas, o psichologinės kolizijos, nors jo personažai primena tuos, kuriuos aprašo Heidi Fleiss. Filmo herojus yra nesėkmingas rašytojas Baironas (Andy Garcia), kuris vieną dieną sutinka britą Liutherį (Mick Jagger), žmogų, skaičiusį jo paskutinį opusą. Gerbėjas pasiūlo Baironui dirbti palydovų agentūroje "Eliziejaus laukai". Šios agentūros specializacija – išsilavinę ir protingi palydovai turtingoms moterims. Bijau, kad režisierius suklydo, filmą apie tuščias intelektualų pretenzijas, turėjusį nuskambėti ironiškai, primygtinai vairuodamas dramos link.

TV3 (21 d. 22.55) ir vėl mus supažindins su gėjų ir lesbiečių kinu. Šįkart tai "Bučiuojant Džesiką Stain". Filmas sukurtas pagal garsią off-Broadway pjesę "Lūpdažis". Jos herojė, ieškodama tobulo vyro, netikėtai suvokia, kad iš tikrųjų jai reikia tobulos moters.

Nenoriu, kad pamanytumėte, jog esu tvarkos ir švaros ištroškęs erotomanas. Tiesiog išsigandau užplūdusios rudeninės depresijos ir nusprendžiau pabūti nerimtas. Kartais tokioje situacijoje labai padeda gera literatūrinio ar kino trash porcija. Kita vertus, kiek galima Jums, mieli skaitytojai, piršti vis tuos pačius filmus, pvz., Alejandro Amenabaro "Kitus" (LTV, 23 d. 21 val.) ar Davido Lyncho "Malholando kelią" (LTV2, 24 d. 22.10). Ir be mano patarimų žiūrėsite kad ir dešimtą kartą.

Statusą saugantiems rimtiems žiūrovams vis dėlto išdrįsiu parekomenduoti Adriano Lyno "Džeikobo kopėčias" (BTV, 21 d. 21.55) – niūrų trilerį apie žmogų, atsidūrusį ties haliucinacijų ir realybės riba. Džeikobas (jį puikiai suvaidino Timas Robbinsas) yra Vietnamo karo veteranas, kurį persekioja demonai ir košmarai. Nuo jų negelbsti net meilė žaviai bendradarbei. Lyne’as mėgsta išversti žmogaus baimes į paviršių, ir šįkart jam tikrai pavyko tai padaryti.

Pirmoji juodaodė moteris režisierė Holivude Euzhan Palcy yra sukūrusi ne vieną filmą apie rasizmą ir priespaudą. 2001 m. pastatytas jos filmas "Skerdykla" (LTV, 21 d. 22.40) nukelia į 1971-uosius. Kalėjime prasideda protestai prieš blogas sąlygas, maištaujantys afroamerikiečiai kaliniai užima vieną jo dalį. Pusę savaitės trukusios policijos ir kalinių derybos baigiasi žudynėmis, kurių metu nušauti 39 žmonės. Filme rodomas tyrimas tampa ir savotiška moraline diskusija apie prievartą.

Šįkart man pristigo kantrybės (kad ir sulaukti vėluojančios LTV programos) ir laikraščio ploto, todėl savo statusą kelsiu kitaip: nelaukdamas "Švaros misijos", pasiraitosiu rankoves ir išvalysiu tamsius kambarių užkaborius. Gal padės?

Jūsų – Jonas Ūbis