Kelionė per pragarą

Ši kino vasara JAV, be abejo, priklausė dokumentiniam filmui "Migruojantys paukščiai 2: imperatoriaus kelionė" ("March of the penguins"), JAV, Prancūzija, 2005). Šis filmas – antras po Luco Bessono "Penktojo elemento" daugiausia pinigų Amerikoje uždirbęs prancūzų filmas, atnešęs jo kūrėjams jau 70 milijonų dolerių ("Penktasis elementas" – uždirbo 66 milijonus). Filmas taip pat užėmė antrąją vietą tarp populiariausių visų laikų JAV dokumentinių filmų (pirmoji, be abejo, vis dar priklauso Michaelo Moore’o "9/11 pagal Farenheitą"). Amerikiečių kritikai negaili filmui komplimentų: "Subtilus filmas apie gyvenimo pradžią. Šis filmas žavi mus kūrimu, o ne naikinimu" (Richard Schickel, "Time Magazine"); "Nuostabi Jacquet kelionė per mirtiną imperatoriškųjų pingvinų gyvenimo ir meilės ciklą – tai aistros ir empatijos kupinas filmas, vienas iš geriausių šio žanro istorijoje" (Andrew Sarris, "New York Observer"); "Stoiški Luco Jacquet filmo "Imperatoriaus kelionė" herojai ir herojės sukrečia žiūrovus" (Kirk Honeycutt, "Hollyvood Reporter"); "Imperatoriaus kelionės" žiūrovus paveikia paprasta, bet stipri neįtikėtino pasiryžimo, noro išlikti ir pasiaukojimo istorija" (Claudia Puig, "USA Today"); "Jacquet sukurtas filmas rodo tokį intymumą, apie kurį įprasta manyti kaip apie neįmanomą nufilmuoti" (John Anderson, "Newsday").

Filmas jau rodomas ir Lietuvos ekranuose. Filmo režisierius – Lucas Jacquet, scenarijaus autoriai – Lucas Jacquet, Michelis Fessleris, Jordanas Robertsas, operatoriai – Laurent’as Chalet, Jerome’as Maisonas. Originaliosios versijos pasakotoju tapo garsus amerikiečių aktorius Morganas Freemanas, tėvą, motiną ir vaiką įgarsino prancūzai Charles’is Berlingas, Romane Bohringer ir Jules’is Sitrukas.

Jau milijonus metų kiekvieną žiemą milžiniškose plynose Antarktidos erdvėse vyksta neįtikėtinas dviejų šimtų kilometrų žygis. Tūkstančiai imperatoriškųjų pingvinų palieka saugią vandenyno pakrantę ir pradeda kelionę į vietovę, kurioje nėra jokios gyvybės ženklų. Paukščiai keliauja akinami ledinio vėjo, tačiau ir vedami milžiniško poreikio pratęsti savo rūšį. Apie tai, kaip atsirado filmas, režisierius papasakojo Dennisui Kline’ui.

Lucas Jacquet: Žingsnis po žingsnio, neįtikėtinai sunkiomis sąlygomis imperatoriškieji pingvinai reguliariai keliauja ilgais ledo labirintais. Nors aplinkui nėra nieko – tik sniegas ir ledas, pingvinai nepasiduoda. Erdvėje, kurioje negali išgyventi jokie gyvūnai, pingvinai keliauja į savo romantiškų išgyvenimų vietą. "Imperatoriaus kelionėje" kartu su savo filmavimo grupe papasakojau, ko gero, pačių neįprasčiausių pasaulio būtybių istoriją. Sukūrėme filmą apie likimą. Jis kupinas nepaprastų herojų – ir juokingų, ir kartu beprotiškai drąsių.

Žmonės atrado imperatoriškuosius pingvinus palyginti neseniai, todėl gerai nepažįstame šių paukščių įpročių. Jie mums vis dar svetimi, o jų keliai retai susikerta su žmogaus keliais begalinėse Antarktidos erdvėse.

Visa tai žinodamas, norėjau papasakoti tikrovišką istoriją – ir vaizdais apie ledine dykumą keliaujantį imperatoriškąjį pingviną, ir žodžiais, praskleidžiančiais šių nepaprastų gyvūnų gyvenimo paslapties uždangą. Pagaliau atėjo laikas pasauliui sužinoti šią legendą.

Kaip tampama tokio projekto režisieriumi?

Visiškai atsitiktinai. Viskas prasidėjo nuo laikraščio skelbimo, kuris skambėjo taip: "Ieškome drąsaus biologo, pasirengusio praleisti keturiolika mėnesių pasaulio pakraštyje". Aš studijavau biologiją, itin domėjausi gyvūnų elgesiu ir norėjau tapti mokslininku. Mane taip pat traukė gamta ir nuotykiai, svajojau išbandyti save ekstremaliomis sąlygomis.Vienintelė problema buvo ta, kad niekad anksčiau neturėjau rankose kino kameros. Tad dešimt dienų mokiausi naudotis 35 mm kamera. Paskui pirmąkart išvažiavau į prancūzų antarktinę stotį "Dumont d’Urville". Turėjau dvi užduotis: stebėti paukščius ir nufilmuoti tam tikrą skaičių kadrų. Man buvo dvidešimt ketveri.

Ar nebuvo baisu, kad pirma tokia svarbi užduotis vyko ekstremaliomis sąlygomis?

Visiškai ne. Gimiau Rytų Prancūzijoje, Juros kalnuose. Išmokau slidinėti būdamas trejų. Tad turėjau neblogą žiemos patirtį. Kitas, gal net svarbesnis dalykas: manęs niekad netraukė moksliniai tyrimai, atlikti sėdint prie rašomojo stalo. Iš pat pradžių žinojau, kad mane domina tik darbas gamtoje. Vienas mano draugas, ką tik baigęs kurti dokumentinį filmą apie Antarktidos pakrančių orkas, dovanojo mano pirmojo dokumentinio filmo sumanymą. Taip atsirado filmas "Jūrų liūtas: ledo valdovas". Nuo tada įsimylėjau šį pasaulio regioną ir dažnai ten sugrįžtu.

Kokia buvo "pingvinų projekto" pradžia?

Pirmuosius darbus pradėjau prieš ketverius metus. 2002 m. rugpjūtį atsirado prodiuseriai, ir paskutiniuosius parengiamuosius darbus atlikome labai skubėdami, nes jie norėjo pradėti filmuoti 2003-iųjų sausį. Žinojome, kad turime sukurti pilno metražo televizijos filmą, tačiau kartu svajojome ir apie tai, kad filmas būtų rodomas kino teatruose. Ši svajonė suteikė mums sparnus. Kiekviename pasirengimo etape mums iškildavo daugybė iššūkių, žadėjusių nepaprastą nuotykį. Mūsų milžiniško noro sukurti šį filmą nepakako, reikėjo ir didžiulės energijos bei ryžto, kartais jausdavomės taip, tarsi planuotume didžiulę karinę operaciją. Darėme visa tai žinodami, kad mūsų laukia malonumas stebėti tą prakeiktą rūšį. Gerai žinojome, kur ir kada filmuosime. Reikėjo tik apsiginkluoti kantrybe, kad gautume iš mūsų "aktorių" tai, ko norėjome. Visą laiką turėjome omenyje, kad bendraujame ne su žmonėmis, o su gyvūnais.

Kodėl vadinate pingvinus "prakeikta rūšimi"?

Todėl, kad imperatoriškasis pingvinas yra nepaprasta būtybė, gyvenanti atviroje jūroje. Jis sugeba panerti į 400 metrų gylį ir išbūti po vandeniu iki 20 minučių. Kita vertus, dėl neištirtų priežasčių tas nuostabus gyvūnas moka milžinišką kainą už savo didybę – jis privalo žygiuoti šimtus kilometrų per ledinę dykumą toli nuo vandenyno tik tam, kad padėtų vieną kiaušinį. Pingvinai patys išsirenka saugiausią, jų nuomone, vietą, o paskui visą žiemą keliauja tarp tos vietos, kuri gali patvirtinti mūsų įsivaizdavimus apie pragarą, ir jūros, kuri yra natūrali jų terpė. Iš tikrųjų, saugių vietų, kur galėtų gimti mažylis, yra nedaug. Todėl imperatoriškieji pingvinai didžiąją gyvenimo dalį praleidžia ties gyvybės ir mirties riba. Mes, žmonės, niekad savo kailiu nepatyrėme, ką reiškia keliauti šimtus kilometrų pučiant 162 kilometrų per valandą greičio lediniam vėjui, net siaubingiausiuose košmaruose negalime įsivaizduoti, koks tai pragaras.

Kas buvo sunkiausia?

Jei pernelyg priartėsi prie pingvinų kolonijos, gali būti sunaikinti tūkstančiai kiaušinių. Todėl jautėme milžinišką atsakomybę. Įdomu, kad mūsų neužpuolė nė vienas pingvinas. Taip įvyko todėl, kad imperatoriškasis pingvinas turi visą savo energiją išsaugoti užduočiai, kuri jo laukia. Kita vertus, labai savotiškas yra pingvino požiūris į žmogų. Vieną dieną jis tau leis priartėti maksimaliai, kitą – ne. Visą laiką mūsų neapleido gili pagarba šiems paukščiams, antraip nebūtume įgyvendinę net dalies planų. Sakoma: "Jei nori valdyti gamtą, turi ją gerbti". Pridurčiau, kad turi ir išmintingai naudotis savo žiniomis.

Ar ilgai filmavote?

Per metus nufilmavome daugiau kaip 120 valandų medžiagos. Nufilmavome visą žiemos ciklą – imperatoriškųjų pingvinų ciklą. Visa tai vyko neturint jokios galimybės pasižiūrėti nufilmuotą medžiagą. Nė vienas grupės narys, nė vienas juostos ritinėlis neiškeliavo iš grupės, kol nebaigėme viso filmavimo. Dar vienerių metų prireikė tam, kad sugrįžtume į realų pasaulį… O paskui nebuvo lengva vėl grįžti prie pingvinų.

Ar visuotinis atšilimas, kuris skirtinguose regionuose siekia nuo keturių iki dešimties laipsnių, turi įtakos pingvinams?

Jei jūros ledo danga pradeda tirpti, pingvinų kelias į jūrą sutrumpėja. Kita vertus, dingsta dalis maisto, kuris yra tiesiai po ledu, o tai reiškia, kad gyvūnams sunkiau pramisti. Tad nesibaigiančių klimato permainų rezultatus numatyti labai sunku.

Pagal reklaminę filmo medžiagą ir "Forum Film" parengė Kora Ročkienė