Dailė

Skulptūrų alėja

Skulptūros simpoziumas "Laisvės alėja = skulptūrų galerija" Kaune

Aušra Trakšelytė

iliustracija
Vytautas Narutis. "Sagos"

Kas Kaunui yra Laisvės alėja? Šį klausimą praėjusią savaitę (spalio 12 d.) iškėlė N. Tolvaišienė konferencijoje "Laisvės alėjos skulptūra – miesto įvaizdžio dalis". Čia skaityti pranešimai vienaip ar kitaip susiję su neseniai Laisvės alėją papildžiusiais skulptūros simpoziumo metu įgyvendintais kūriniais.

Anot organizatorių, simpoziumo tikslas – pagyvinti pagrindinę miesto pėsčiųjų zoną, sukurti galeriją po atviru dangumi, formuoti kultūrinį miesto įvaizdį ir pan., kartu skiriant dėmesio kūrinių santykiui su specifine architektūrine viešąja erdve. Renginys susijęs su šių dienų realijomis, mat Laisvės alėja daugumai asocijuojasi su "vitrinų alėja", o rengiantis "Akropolio" ir Sporto rūmų statyboms baiminamasi, kad pagrindinė naujamiesčio dalis praras savo trauką. Projektas turėtų įgauti tęstinumo, tad kritinė polemika – reikšminga egzistavimo sąlyga.

Akmens skulptūrų simpoziume dalyvavo vienuolika menininkų iš Kauno, jų darbo rezultatai aptinkami įvairiose alėjos vietose. Patvari skulptūros medžiaga (akmuo) ir trimatė forma jai suteikia galimybę ne tik puošti, bet ir performuoti erdvę. Tai daugiasluoksnė ir paveiki meno šaka. Dauguma simpoziumo metu įgyvendintų kūrinių monumentalūs, išlaikantys savo ženklumą, akcentuojantys skulptūrinę formą ir techniško atlikimo svarbą, o ne idėjinį pradą. Gal ši priežastis daugumos menininkų darbams sutrukdė organiškai įsilieti į jau egzistuojančią semantinę erdvę? Juk pagrindiniu tokio renginio momentu turėtų tapti topografinė situacija, suteikianti inspiracijų ir išradingų sprendimų. Viešosios urbanistinės erdvės debatai meniniame kontekste – nenaujas dalykas net Lietuvoje. Jau prieš kelerius metus Laima Kreivytė samprotavo, kad "dabar svarbiausia, kaip skulptūra funkcionuoja konkrečiame sociokultūriniame kontekste, kaip atliepia nuolat kintančią bendruomenės dvasią ir skirtingus jos atstovų interesus".

Vaikštinėdama po Kauno Laisvės alėją ir apžiūrinėdama įkurdintus trimačius objektus, stengiausi susilaikyti nuo vertinimų, kadangi svarbi ir konferencijoje nepasisakiusios auditorijos nuomonė. Kaip ir tikėjausi, skulptūros vertinamos nevienprasmiškai: vieni kauniečiai linkėjo skulptoriams sveikatos ir kūrybinio tęstinumo, kiti vylėsi, kad kitais metais bus daugiau laiko pasirengti ir geresni rezultatai, dar kiti nepabijojo aštriai ir garsiai kritikuoti.

Permąstant ekspoziciją po atviru dangumi, sunkiausiai komentarams pasiduoda S. Žirgulio "Kėdė", V. Umbraso "Micė" ir K. Lanausko "Laivas". Pastarasis mažosios plastikos kūrinys savo forma ir eksponavimu nebent pritaptų "balto kubo" erdvėje. Ant pjedestalo stovinti skulptūra savo turiniu tinkamesnė Klaipėdos, o ne Kauno miestui. Neišvengta ir figūratyvo tradicijos. V. Umbrasas katytės Micės prototipą pakoregavo dviem nedidukais sparnais iš šonų. Rezultatas – animalistinis hibridas, o gal tai naujas Kauno miesto simbolis? Vos už kelių metrų skulptorius T. Povilionis įkomponavo dvi akmenines plokštes vieną prieš kitą, kūrinį ironiškai pavadindamas "Malonus pašnekesys". Ironiją, tiesą sakant, kūrinyje gali įžvelgti tik subtilų humoro jausmą turintis suvokėjas, kadangi lygiagrečiose plokštėse iškaltos trys kiaurymės (dvi rankoms ir viena galvai) labiau primena viduramžių kankinimo įrenginį.

V. Naručio meninis sumanymas artimas Claes’o Oldenburgo daiktų didinimo strategijai. Dvi akmeninės sagos, lyg atsitiktinai "įriedėjusios" į Kauno Vienybės aikštę, savo masteliu (nors ir nemažu) nesukūrė vientiso kūrinio ir erdvės santykio. Tiesa, darbas atsitiktinai įgavo kontekstualumo vienos kaunietės dėka. Anot jos, autorius netiesiogiai grąžina kadaise aikštėje stovėjusį V. Lenino monumentą, kurį dekonstruojant sagos ir ištrūko. Šį kartą atsitiktinė, tačiau netinkama erdvė padėjo kūriniui, o štai S. Šidlauskui vietos pasirinkimas pakišo koją. Menininkas masyvaus akmens luito viduryje "išrausė" kiaurymę, o patį darbą (kad šis pakiltų virš žemės) pakėlė ant trijų akmeninių "kojų". Kaip vėliau paaiškėjo, šiame darbe svarbiausia – pro iškaltą tunelį prasiskverbęs saulės spindulys, nusidriekęs ant žemės. Tačiau, mąstant logiškai, kodėl parinkta vieta, kurią iš visų pusių supa ne pirmos jaunystės medžiai?

Aptartieji darbai rėmėsi formos ieškojimais ir puošybinės skulptūros funkcijos svarba, o ne santykiu su urbanistine erdve, tad šie kūriniai gali funkcionuoti bet kur – kaip autonomiškas meno objektas.

Išraiškingesne forma ir pritaikomumu specifinei erdvei pasižymėjo kitų menininkų darbai. M. Jurėnas atsisakė "ženklios" skulptūrinės kompozicijos. Autoriaus "Liniuotė" sudaryta iš keturių blokelių, kurių forma pakartoja gatvių šalikelėse naudojamus bortelius. Horizontalumu išsiskiriantis kūrinys nužymi savitą santykį su praeiviais. A. Šlapiko kūrinys "Bagažas" irgi orientuotas į auditoriją. Kritikuojantis masinį vartojimą darbas imituoja prekybos centruose naudojamus vežimėlius. "Bagažas" įkomponuotas netoli esančios "VP market" parduotuvės ir įkyriai pastoja kelią praeiviams. Tačiau konceptualiai aplinką reflektuojantis kūrinys pritrūksta žaismingesnės, grubesnės ar net "chuliganiškesnės" išraiškos. Žaidybinį idėjos pradą nugali dekoratyvinė forma.

Bene labiausiai Laisvės alėją pakoregavo (gerąja prasme) darbas "Langas" (aut. J. Varnauskas). Skulptūrą sudaro stovas (primenantį fotografų naudojamą) ir akmeninis luitas, kurio viduryje esanti stačiakampė kiaurymė atgręžta Laisvės alėjos perspektyvon. Kartu šis darbas diskutuoja įvairių meno žanrų (šiuo atveju skulptūros ir fotografijos) tarpusavio santykį.

Kaunas (kitaip nei Vilnius) kasmet suburia menininkus ir tampa vieta įvairiems erdviniams projektams. Miestas, kuris vis dažniau įvardijamas kaip eksperimentinė laboratorija ir improvizacijoms skirta vieta, skatina "žvelgti į ateitį", o ne simuliuoti ir gaivinti praeitį. Tačiau miesto, kaip galerijos po atviru dangumi, įgyvendintojams dar derėtų pamąstyti apie tai, kad projekto sėkmę lemia ne kiekybė, o kokybė. Reikia ieškoti glaudesnio santykio su vietos tradicija, kultūrine sankloda, specifine vieta, sociumu, šiuolaikinės skulptūros tendencijomis, įvairiomis medžiagomis ir pan.