Nenutylėtos įtakos

Arūno Gelūno parodos "Nenutylėtos įtakos" fragmentas Autoriaus nuotr.

Grafikas ir Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, filosofijos daktaras Arūnas Gelūnas surengė parodą "Nenutylėtos įtakos" galerijoje "Akademija". Tai edukacinio projekto "Gamta, žmogus, technologija: nuo stebėjimo iki konstravimo" dalis. Parodos metu autorius surengė du susitikimus-paskaitas šiems aspektams nagrinėti.

"Nenutylėtose įtakose" autorius bando apčiuopti ir atskleisti jo kūrybą keitusias įtakas ir inspiracijas ieškant naujų idėjų ir jų techninio įgyvendinimo. Kaip sako pats menininkas, "ši ekspozicija yra tam tikra asmeninė retrospektyva, kurios chronologinės ribos visiško atsitiktinumo dėka tiksliai sutampa su Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, 1990–2005 metais. Tam tikra prasme tai – galimybė pažvelgti į savo paties "meninę edukaciją" bei fiksuoti požiūrio į meną raidą ir kaitą." Autoriaus noras be interpretatorių pagalbos kalbėtis apie kūrinius su žiūrovais buvo dar viena priežastis, paskatinusi surengti tokią parodą: menininkas nori, kad kūryba "ne tyliai kurtų mitą apie save ir autorių, o pakankamai atvirai ir kiek nepatogiai sau pripažintų mokytojus, įtakas ir apskritai savo sąsajas su kitais".

Reikia manyti, kad autorius, analizuodamas savo kūrybos ir mąstymo kaitos etapus, pasirinko pristatyti labiausiai jį paveikusių menininkų darbus bei filosofines idėjas, atitinkamai parodydamas dėl tokių inspiracijų atsiradusius savus kūrinius. Nuo ko pradeda ir kuo baigia Arūnas Gelūnas? Menininkas fiksuoja kūrybinius judesius nuo realistinio peizažo ir Rembrandto naudotos grafikos technikos kuriant piešinį tiesiai ant cinko plokštelės, "vidinių peizažų" (Čiurlionio, Seurat, Klee, Edgaro Alano Poe apsakymų įtaka) liejimo iki technologijos, kaip antrosios gamtos, sampratoje gimusios racionalios grafiko mąstymo išraiškos, grafikoje įprasminant struktūros ir energijos dichotomiją (Vytauto Kavolio įtaka) per naujųjų laikų metaforą – garo variklį. Galiausiai – kitas etapas – susidūrimas su Rytais ir kaligrafijos šedevrais inspiravo išbandyti tušo galimybes. Susijungė Rytų technika ir Vakarų mentalitetas, budizmas ir krikščionybė, laisvas potėpio judesys (energija) ir racionalus konstravimas (struktūra). Pasikeitė ir "vidinis peizažas" – dabar ne gamta, o pats menininkas, kultūrinė aplinka ir politikos tema, prieš penkiolika metų atrodžiusi viena atgrasiausių, įsipina į menininko samprotavimus kaligrafijoje, koliažuose, fotografijoje, medžio raižiniuose ("Punktyrinė tapatybė", 2004, "Rožinė tuštuma", 2004, "Šiaurės Atėnai IV", 1995).

Tiesą sakant, Arūnas Gelūnas išsikėlė itin didelius tikslus – perprasti meninės išraiškos ir mąstymo įtakas. Kyla klausimas, ar tuomet ši grafikos paroda, kaip edukacinio projekto dalis, yra vienas iš būdų parodyti plačią menininko naudojamos technikos skalę, pasaulio matymo, idėjų kitimą ar asmeninį tobulėjimą? Kiekvienu atveju menininkui pritrūksta nuoseklumo, atrodo, kad jis neapsisprendžia: grafikas šokinėja nuo technikų pasirinkimo ir grafikos panaudojimo galimybių įvairiuose kontekstuose (pvz., L. Donskio knygos viršelio iliustravimas) iki matytų įvairių autorių kūrinių stilistinės įtakos (Picasso, Tapies, etc.) ir variacijų. Ne viską Gelūnas paaiškina, eskiziškai sudėliodamas kūrinius ir savas mintis. Nežinia kokiais tikslais – meniniais ar edukaciniais – atsiranda graikų skulptūros galvos spalvota kserokopija šnairuojančiu žydru žvilgsniu, turinčiu reikšti, anot autoriaus komentaro, vartotojiškos kultūros kritiką. Metodologinis nuoseklumas ima ir nutrūksta. Ir tai visiškai suprantama: žinių visuomenės informacijos greitkeliai yra sunkiai apčiuopiami, ypač kūrybinių inspiracijų gausoje. Ar apie tai prasminga kalbėti diskžokėjų valdomoje kultūroje, jeigu mes turime omenyje brandų meną? Šiuolaikinis menininkas neabejotinai patiria daugybę impulsų kūrybai ne tik iš meno istorijos, filosofinių veikalų, gausių žiniasklaidos kanalų, gatvės, galų gale – vienatvės. Jeigu kalbame apie tiesiog mokymosi būdus meno akademijose (įvairių stilių ir technikų išbandymus ieškant savojo išraiškos ir kalbėjimo būdo), tuomet tokia parodos strategija gal ir pasiteisina. Tačiau norint pradėti aiškintis darbų sukūrimo priežastis, pirmiausia turi būti kokybiškas energetinis užtaisas. Pavyzdžiui, toks, kokiu pasižymi Šarūno Saukos tapyba.

Gelūnas sako, kad jis dažniau naudojasi grafika kaip priemone, nei būna grafiku. Apie ką tuomet reikėtų kalbėti? Apie kūrybos kokybę? Apie edukacinę metodologiją? Apie patį faktą, kad menininkas neslepia kūrybos inspiracijų šaltinių? Kokiame kontekste menininkas apie tai nori kalbėti: modernistiniame ar postmodernistiniame? Ir ką tai keičia? Norėčiau šiuos klausimus užduoti Arūnui Gelūnui. O gal ši paroda yra teisiog savianalizės mokymosi metodas, kuris menininkui padeda perprasti savo kūrybinį kelią? Kaip sako pats menininkas, "pernelyg didelis panirimas į amatą neretai (nors ir ne visada) tampa prieglobsčiu idėjų stokojantiems menininkams". Ar išmokys ši paroda išlaikyti idėjų ir amato pusiausvyrą?