Šokiravimo menas

Kartais, kai išsenka juokingos istorijos, pokalbis gali pakrypti tokia linkme: ar menas dar gali kuo nors šokiruoti? Šiuo klausimu yra nuomonių, kad jau lyg ir viskas padaryta, peržengtos visos įmanomos ribos, o be to, žmonės užsiauginę tokias storas odas ir tiek visko matę internete, kad jų niekas šokiruoti nebegali.

Aš šiuo atveju – ne pavyzdys, nes mane daug kas gyvenime piktina, daug kas stebina, o siaubo filmų ir filmų su realistinėmis smurto scenomis žiūrėti aš fiziškai negaliu. Bet meno, kaip dvasinio peno, vis tiek norėčiau. Ir tikrai nesu iš tų, kurie piktinasi (vis dar) Tracey Emin kūriniu "Mano lova", kai ji "Tate Britain" išeksponavo tikrą savo lovą, perkeltą iš namų su visa aplinka: ant grindų besimėtančiais naudotais prezervatyvais, cigarečių nuorūkomis ir nešvariomis apatinėmis kelnaitėmis, – kad tai, girdi, ne menas, kad tai šlykštu ir panašiai. (Taip, Tracey Emin greičiausiai yra (kol kas) masinės publikos nekenčiamiausia menininkė. Tiesa, ji dar filmavo save, besimasturbuojančią agurku, bet lova piliečius šokiruoja daug labiau.)

Saulėtą šeštadienio priešpietę važiuoju autobusu namo, skaitydama žurnale ištrauką iš naujo kontroversiško G.Garcķa Marquezo romano "Mano liūdnų kekšių prisiminimai". Ištrauka apie tai, kaip devyniasdešimtmetis senis savo garbingo jubiliejaus proga staiga užsigeidžia apturėti nekaltą mergaitę ir kaip pažįstama viešnamio savininkė siūlo jam kitas merginas, bet naudotų jis nenorįs. Ir taip toliau. Lyg to "malonumo" būtų dar negana, staiga pro autobuso langą matau, kad prie vienos parduotuvės būriuojasi neįprastai daug žmonių. Pasižiūriu atidžiau: ten – ne parduotuvė, o galerija. Pasižiūriu dar atidžiau – tarp eksponatų knibžda devynios galybės žiurkių. Kadangi menui esu neabejinga, nori nenori tenka išlipti artimiausioje stotelėje ir nueiti pasižiūrėti iš arčiau. Galerijoje išeksponuoti tapybos darbai – senųjų meistrų (pvz., J. Constable’io) ir modernizmo klasikų kopijos su šiuolaikinėmis intervencijomis, pavyzdžiui, XIX a. peizaže įtapytas stulpas su sekimo kameromis, Van Gogho saulėgrąžų žiedlapiai visiškai nubyrėję, o garsiajame Edwardo Hopperio paveiksle "Naktibaldos" naktinio baro stiklas išmuštas, o pirmame plane guli kėdė, išlėkusi per tą stiklą. Mielai apžiūrėčiau tuos paveikslus ilgiau ir atidžiau, bet net lauke, prie galerijos durų, "stovi" toks dvokas, kad į vidų visai ne kaip tikra meno gerbėja įeiti nesiryžtu. Ką jau kalbėti apie žiurkes. Jų ten kelios dešimtys, bet jos ne šiaip sau šmirinėja aplinkui, o grūdasi tokiais kamuoliais viena ant kitos, nes joms ten tikriausiai keliose vietose kažko papilta. Kai kurios žada netrukus atsivesti vaikų. Viena labai angliškai geria iš ant grindų padėto arbatos puodelio su lėkštute. Lyg to būtų dar negana, ant galerijos grindų ir sienų pritaškyta raudonų dažų, suprask – kraujas. Perlipus per neaukštą organinio stiklo barjerą, galima užeiti į galerijos vidų ir pasivaikščioti tarp tų graužikų. Užeina daugiausia vyrai, demonstruodami, kaip pridera, drąsą ir nervų stiprumą. Moterys daugiausia stovi prie langų ir durų ir periodiškai išleidžia pasišlykštėjimą reiškiančius garsus. Bet yra ir tokių, atėjusių su mažais vaikais, kurios braunasi pro atviras duris prie barjero, kiša kūdikius artyn ir saldžiais balsais sako: "Žiūrėk, žiurkytės!" Gyvūnėlių mylėtojos, kad jas kur. O galerijoje dar, tiesa, pasodintas toks skeletas, aprengtas juodu kostiumu, o vietoj apykaklės aplink kaklą jam apsivyniojusios dvi žiurkės. Tos gal negyvos? Žodžiu, ekspozicijoje lyg ir nieko jau nebetrūksta. Galbūt ji netgi, sakyčiau, šiek tiek perkrauta. Ta proga prisimenu Damieno Hirsto kūrinį "Tūkstantis metų" (rodos, taip vadinosi) – nors tas irgi buvo šlykštus, tačiau bent jau "švarios" meninės formos: nieko daugiau, tik karvės galva ir musės, kurios tą galvą galiausiai nuėdė iki kaulo, pačios tuo tarpu intensyviai besidaugindamos. Bet aš suprantu, kad šios "žiurkių instaliacijos" negalima vertinti remiantis meniniais kriterijais – net ir labai išplėstais, – kai tik sužinau, kas jos autorius. Tai – Banksy, žinomas pogrindinis "meno teroristas", kovojantis prieš institucijas, monopolijas, globalizaciją, vartotojiškumą ir pan. ir save vadinantis grafiti dailininku. O čia – "remiksuotų šedevrų, vandalizmo ir kenkėjų paroda". Labiausiai Banksy išgarsėjo savo prasmingais trafaretiniais grafiti miesto gatvėse bei intervencijomis į garsiausius Londono ir Niujorko muziejus ir galerijas, kur tarp esamų eksponatų jis slapta pakabina savo tapybos darbelį arba kokį nors kitą artefaktą, kaip antai žiurkės iškamšą su akiniais nuo saulės Gamtos muziejuje arba akmenį su "priešistoriniu" prekybos centro vežimėlio piešiniu Britų muziejuje, ir žiūri, per kiek laiko kuratoriai arba prižiūrėtojai tai pastebės (jiems paprastai prireikia kelių dienų). Kas jo nežinote, pasižiūrėkite labai smagią ir gana informatyvią interneto svetainę www.banksy.co.uk. Labiausiai man patiko jo paveikslas, kuriame bėgančią nuogą siaubo apimtą mergaitę iš garsiosios Vietnamo karo fotografijos "Napalmo ataka" už rankų veda besišypsantys Ronaldas McDonaldas ir peliukas Mikis.

O žiurkės man šlykštu, labai šlykštu – ir kodėl aš turiu į jas žiūrėti (galiu, aišku, ir nežiūrėti), – bet kartu ir suprantu, kad Banksy to ir siekė – suvimdyti snobus ir miesčionis, todėl neatsitiktinai pasirinko galeriją prašmatnioje vakarų Londono gatvėje su dizainerių parduotuvėmis, o ne apšepusiame rytų Londone, kur vyksta aktyviausias meninis ir aktyviausias žiurkių gyvenimas. Ši paroda, manau, skirta ne meno žinovams ir vartotojams, o turtingiems, visko pertekusiems buržujams, kurie geriausiu atveju meną suvokia tik kaip gražiai įrėmintą žinomų autorių tapybą.

Tuo tarpu kitame pasaulyje – "Tate Modern", meno institucijoje Nr. 1, atidaryta "daug kalbų sukelsianti" Turnerio premijos laureatės Rachel Whiteread paroda. Ji – viena iš kelių menininkų, kuriems buvo pasiūlyta užpildyti didžiausią šalyje meno erdvę – didžiąją turbinų salę. Ji yra padariusi puikių, jaudinančių darbų, daugiausia paversdama materija tuščias erdves (žinomiausias – iš betono išlietas visas namo vidus), tačiau keturiolika tūkstančių baltų dėžių atliejų ne tik nešokiruoja (gal tai ir nėra būtina), bet ir apskritai niekaip neveikia, tik "miortvym gruzom" guli ten krūvomis. Vienintelė kilusi mintis – neišnaudota galimybė.

Tuo tarpu dar kitame pasaulyje – "Tate Britain" – šiuo metu eksponuojamas Degas šedevras "Absentas", savo laiku irgi šokiravęs publiką, ir šioji reikalavo "išimti", "uždrausti" ir panašiai. Dabar tai tiesiog labai įtaigus, labai garsus ir LABAI brangus paveikslas.

Užbaigti labai tiktų citata iš Banksy manifesto, pavadinto "pagalba": "Bet kokia šlovė – tai šalutinis prasmingos veiklos produktas. Juk neinate į restoraną ir neužsisakote patiekalo dėl to, kad norėtumėte nusiš***i."

Paulina Pukytė