"Aura" ir kiti

"Sistemos<žalojančios>sistemas" M. Raškovskio nuotr.

Antrą spalio savaitgalį (7–9 d.) Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje salėje tris vakarus iš eilės, o ketvirtąjį (10 d.) – Vilniuje, Nacionalinio dramos teatro abiejose scenose, jau penkioliktąjį kartą stebėjome Tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio dalyvių pasirodymus. Turint omenyje, kad šiuolaikinis šokis Lietuvoje laikomas vis dar gana nauja meno šaka, kuriai dėmesio skiriama gerokai mažiau nei muzikai ar dailei, penkioliktasis festivalis – tai jau rimtas įdirbis.

Reikia atiduoti pagarbos ir dėkingumo duoklę festivalio organizatoriaus – Kauno šokio teatro "Aura" – vadovei Birutei Letukaitei, kuri tik savo atkaklumu ir užsidegimu išties "per kančias į žvaigždes" nutiesė kelią ne tik savajam teatrui, vieną po kito į Kauną vežančiam svečiose šalyse konkursuose ir festivaliuose laimėtus diplomus, bet ir daugeliui Lietuvos šiuolaikinio šokio pirmeivių. Tiesa, nuo pat pirmųjų metų kaunietiškojo festivalio koncepcija išliko labai neapibrėžta. Sakyčiau, jos visai nėra, nes trupių atranką riboja itin kuklios finansinės festivalio galimybės. Ir šis finansinis atrankos principas festivalį paverčia tiesiog margu koncertu.

Taip buvo ir šiemet. Penkioliktajame modernaus šokio festivalyje pasirodė dvi trupės iš Lenkijos, dvi iš Kanados, po vieną iš Graikijos, Olandijos, Belgijos, Austrijos, Lietuvos. Festivalį pradėjo graikai. Jiems lyg ir derėjo. Juk XX a. pradžioje Isadora Duncan Luvre apžiūrinėdama šokančiomis figūromis išmargintas antikines vazas kūrė ir įgyvendino savąją klasikinio Elados šokio atgaivinimo viziją.

Graikijos trupės "Quasi Stellar" choreografė Apostolia Papadamaki tarsi pasuka laiką atgal ir trijose "Grožio seriją" sudarančiose kompozicijose analizuoja archetipus, kuriuos įkūnija trys nuogi kūnai. Visų trijų kompozicijų ("Moteris", "Vyras" ir "Hermafroditas") aprašai gan mįslingi ir, sakyčiau, sunkiai suderinami su scenoje matytais vaizdais. Moteris (Markella Manoliadi) išties iš pradžių tarsi bando surasti tikrąją save materialiame kūne. Ir ekrane už kankinamai besirąžančio kūno matome šilku pridengto veido kontūrus. Bet kai jau siela atrasta ir į žiūrovus žvelgia abejingas didžiaakis veidas, nesibaigiantis kūno šokinėjimas ir griuvinėjimas ima darytis monotoniškas ir toks pat bereikšmis, kaip ir veidas fone. Kompozicijoje "Vyras" šokėjas (Apstolosas Fragosas) beveik nejuda, tad įžiūrėti jame kario ir kankinio stereotipus itin sunku, o sielos analizę, kurią deklaruoja programėlėje pateikta anotacija, siečiau nebent su sarkastiška šypsena ekrane. Daug įdomesnis už pirmuosius du pasirodė "Hermafroditas" (Tasosas Karachaliosas), kurio iškraipytos kūno formos išties kėlė savo identifikacijos paieškos asociacijas.

Pirmąjį vakarą susitikome ir su dažnais festivalio svečiais – Liublino šokio teatru (Lenkija), anksčiau besivadinusiu Liublino politechnikos instituto šokio trupe. Prieš porą metų trupė tapo profesionalia ir tiesiog akyse tobulėja. Choreografė Hana Strzemecka prieš kelerius metus radikaliai pasuko šokio teatro kryptimi. Trupės parodytas 2004 m. pagal Witoldo Gombrowicziaus kūrinius sukurtas spektaklis "plepleJAdy" buvo gan įdomus, tačiau kiek perkrautas. Atrodė, kad choreografė užsimojo visas dramaturgo išprovokuotas savo reminiscensijas perteikti vienu ypu, tad išvydome kiek chaotišką krūvą įvairių netikėtai prasidedančių ir taip pat nutrūkstančių epizodų, tarp kurių buvo sunku surasti ryšį. Atskirai kiekvienas epizodas buvo įdomus, vizualus, šokėjai vaidino išties raiškiai, jei ir neturėjo galimybių parodyti savo techninių galimybių. Tačiau būtinybė spektaklį ištęsti iki valandos nulėmė nuobodų kai kurių scenų ištęstumą, tokiu būdu smarkiai sumenkinant bendrą įspūdį.

Pirmąją festivalio dieną dėl techninių kliūčių neįvykęs Austrijos trupės "Laroque" spektaklis "duo para elle>>>comida para dos" buvo parodytas antrąjį vakarą. Jame gan tradiciniais choreografiniais judesių deriniais perteikta nerimo ir vilties būsena, kylanti belaukiant svečio. Šokėja Helena Arenbergerova nepasižymėjo nei ypatingu išraiškingumu, nei plastika, bet choreografė Helene Weinzierl, gan išmoningai suderinusi videovaizdą su šokiu, vis dėlto sugebėjo pasiekti neblogą efektą. Vertingiausia šiame kūrinyje – makaronų padažo receptas, programėlėje pristatytas kaip spektaklio libretas.

Po gana arogantiško festivalio vedėjo Andriaus Kurieniaus pranešimo, kad antrąjį vakarą turėjusios pasirodyti trupės "C.MedinaDance" nebus, "bet jūs gavote savo "larokus", į sceną įžengė "Auros" šokėjai. Šiemet tai vienintelė Lietuvos trupė, pasirodžiusi festivalyje, ir toks trupės monopolis beveik tampa šio festivalio ypatybe.

Naujausias vasarą parengtas trupės spektaklis "Sistemos<žalojančios>sistemas" buvo gerokai silpnesnis nei paskutinius kelerius metus "Auros" savarankiškai ar su kitais choreografais parengti kūriniai. Šį spektaklį trupei "Laroque" sukūrė ir "Aurai" pritaikė choreografai H. Weinzierl ir Robertas Tirpalas. Bet lygiai taip pat buvo galima manyti, kad ranką prie jo pridėjo ir B. Letukaitė bei patys šokėjai, nes kūrinys buvo panašus į supaprastintą "Extremum mobile" ar "Aseptinės zonos" variantą. Tas pats mažai su scenoje vykstančiu veiksmu susijęs videovaizdas, tie patys nuosekliai, bet neįdomiai surikiuoti tradiciniai judesiai. Šįsyk šokėjai neturėjo net galimybių parodyti savo puikaus pasirengimo, tapusio trupės vizitine kortele.

Ir visiškai "Auros" pasirodymą užgožė viena stipriausių festivalyje dalyvavusių trupių – fizinis teatras "W&M". Taip dabar vadinasi buvęs Gdansko šokio teatras, kurio kūrėjai ir pagrindiniai šokėjai – kanadietė Melissa Monteros ir lenkas Wojciechas Mochniejus – jau ne kartą savo kūrybą rodė Kaune ir Vilniuje. Šįsyk trupę papildė dar vienas lenkas – buvęs Silezijos šokio teatro šokėjas Tomaszas Wygoda. Jo ir spektaklio "Pagaminta Lenkijoje" choreografo W. Mochniejaus duetas buvo tikras festivalio perliukas, gal kiek choreografinių klišių nuzulintais šonais, tačiau vis tik nepraradęs vertės ir originalumo. Spektaklyje nebuvo vaikomasi jokių pastaruoju metu taip mėgstamų tuščių filosofavimų, buvo išvengta šokančių vyrų dueto sąsajų su šiuolaikinio šokio scenai gan būdingomis perversijomis. Tenorėta papasakoti apie vyrus, jų mintis ir emocijas, siejamas su vyro stereotipizavimu. Gan neretos choreografinės klišės spektaklyje sumontuotos labai išradingai, sumaniai akcentuojant "tikrą vyrą" reprezentuojančius stereotipus. Puikus, keliasluoksnes erdves sukuriantis spektaklio apšvietimas (šviesų režisierius Steve’as Isomas) leido šokėjams vienu metu atskleisti ir dvasinę, ir fizinę būklę, tuo pat metu būnant "ten" ir "čia". Netikėta įtampos kulminaciją pasiekusio spektaklio pabaiga – dviejų išgėrusių vyrukų rėkaliojimai – tarsi pabrėžė Antoine’o de Saint-Exupery "Mažajame prince" lapės išreikštą mintį, kad "tai, kas svarbiausia, nematoma akimis".

Trečias festivalio vakaras buvo labai margas. "C.MedinaDance" trupės (Kanada/Austrija) choreografė ir šokėja Christina Medina prieš kompoziciją "...suskaičiavau saulės žingsnius..." su žiūrovais užmezgė šiltą ryšį, linksmai mokindama iš popieriaus išlankstyti gervę. Jos šokis spalvotų popierinių gervelių krūvoje (programėlėje nurodyta, kad jų buvo 600) dvelkė šiluma, aiškiai apeliavo į vaizdinių prisiminimus, bet niekuo ypatingu nepasižymėjo. Daug įdomesnėje antroje kompozicijoje "...užčiauptos lūpos..." filipiniečių tautinių šokių fragmentai buvo išradingai integruoti į šiuolaikinį šokį. Tai išties padėjo pajusti identitetų suderinamumo problemą, savęs praradimo baimę ir baugų suartėjimą su nepažįstamu pasauliu.

Olandijos nacionalinio baleto šokėjo Rubinaldo Pronko atlikta choreografės Helenos Pokrovskos monokompozicija "R istorija" pirmiausia patraukė plastine choreografija. Šokėjo kūno galimybės buvo išnaudotos maksimaliai, o jo paties išraiškingumas padėjo įprasminti kiekvieną kompozicijos elementą. Vienišos asmenybės kova su ją žlugdančiu didmiesčio gyvenimo ritmu buvo perteikta vien įtemptomis muzikos (Merzbow) ir judesio varžybomis. "R istorijos" santūrumas atrodė grėsmingesnis nei garsus rėkavimas ar betikslis draskymasis scenoje.

Kauno festivalio vakarus užbaigė "Velvet/Joanne Leighton" trupė iš Belgijos, parodžiusi daugiau nei valandą trukusį spektaklį "Pavyzdinė kopija". Programėlėje radau parašyta, kad "už simbolinę 1 euro kainą "Velvet" nusipirko teisę perkurti 15-os žymių choreografų ir architektų kūrinius". Nežinau, ką mano garsieji choreografai apie tą "perkūrinį", bet montažas paliko kiek aptvarkyto, nors nuo to nė trupučio ne prasmingesnio chaoso įspūdį. Dažniau su šiuolaikinio šokio technikos ir choreografijos virtuve susiduriantis žmogus nesunkiai "Pavyzdinėje kopijoje" galėjo įžiūrėti standartinius kontaktinės improvizacijos pamokų elementus bei spektaklio kūrimo parodijos atšvaitus. Chaoso nepraskaidrino nė šokėjų bendravimas su žiūrovais, priverčiant juos atsistoti ir žvilgterėti po kėdėmis – ar neras po jomis priklijuotos sidabrinio popieriaus žvaigždutės. Radusieji sąžiningai kelias minutes stovėjo demonstruodami savo radinius iškeltose rankose, bet šis pabendravimas baigėsi "niekuo". Intriga ištirpo, kaip ir spektaklio aprašymo bei kostiumų į lą Elvis Presley sukeltas smalsumas.

Kanados trupės "Kokoro" ("Širdis") pasirodymą teko stebėti Vilniuje, Dramos teatro Mažojoje salėje. Savo kūrybos stilių kaip "post-butoh" įvardijantys trupės choreografai ir šokėjai Barbara Bourget ir Jay Hirabayashi parodė spektaklį "()", siūlydami žiūrovams tarp skliaustelių įrašyti savus šokio paaiškinimus. Kaip ir visi buto šokio spektakliai, šis taip pat pasakojo apie amžinąjį ratą – mirties ir gyvenimo kaitą. Nesu buto šokio specialistė, mačiau vos kelis spektaklius ir nedrįstu vertinti, kaip buvo išlaikytas buto ar juolab postbuto stilius, tačiau šokėjai vis dėlto užgavo nemažai sielos stygų, privertė gilintis į vaizdiniais sukuriamas metaforas. Moteris raudonu apdaru, "palaidojusi" baltą (būtinas buto atributas) vyro kūną, sukosi it liepsna, vėl prikeldama jį gyvenimui. Lėtas ir skausmingas, vos ne kiekviena žiūrovo kūno skaidula juntamas vyriškio prisikėlimas iš žemių kauburio pradėjo antrąją spektaklio dalį, kurios metu konvulsyvūs lėti judesiai kūrė slegiančią atmosferą. Spektaklio pabaigoje pora sustingo apsikabinusi lėto šokio judesyje, tarsi paminklas amžinam judėjimui. J. Hirabayashi buvo gerokai vizualesnis ir išraiškingesnis nei jo partnerė, savo šokiu labiau priminė tradicinį buto, tačiau slopinama B. Bourget energija buvo spektaklio variklis, nors ir neleido patvirtinti teiginio, kad buto sustabdo laiką.

Festivalio pabaigą gan simboliškai įprasmino po spektaklio šokėjai giedamas "Ilgiausių metų", nes ši, pasirodo, tądien šventė gimtadienį. Galima būtų teigti, kad tie "… metai" turėjo būti adresuojami penkioliktajam modernaus šokio festivaliui ir jo lyderei B. Letukaitei, bet netikėtai išprovokuoti žiūrovai giedojo taip nykiai (gal antrindami buto sukeltai rezignacijai?) ir nedarniai, kad norėtųsi atskirai nuo to pasakyti: "Ilgiausių metų, festivali, Birute, "Aura" ir visas lietuviškas šiuolaikinis šoki. Laikykitės!"