Vargšas Stanislavskis

"Meilės laukimas"

Perjunginėdamas kanalus, netikėtai išvydau besikeikiantį Valinską. Net ir vartodamas necenzūrinius žodžius ir grūmodamas kažkuriam realybės šou dalyviui, jis jautėsi žvaigždė, didysis šou verslo mokytojas. Buvo laidos pabaiga, o pabaigoje, matyt, turi būti konfliktas ir jo išrišimas. Pagrūmojęs vienam iš nuolat ant odinių sofų gulinėjančios faunos (o gal floros?) atstovų, jis pasijuto dar reikšmingesnis ir išrėžė sentenciją: "Reikia mylėti sceną savyje, o ne save scenoje". Šią frazę per kelias minutes keliskart pakartojo pats ponas žvaigždė, paskui jį finaliniuose kadruose – ir laidos redaktorė. Vargšas Stanislavskis. Guli jis savo niekad nevystančiomis gėlėmis apkaišytame kape ir, matyt, neramiai vartosi, ką dar iš jo intelektualinio palikimo "interpretuos" Valinskas. Tačiau slinktis, jei pastebėjote, labai simboliška – Valinskas siūlo gerbti ne "meną savyje", kaip kad teigė Stanislavskis, o "sceną savyje". Supratot? Meno nebėra, yra tik televizija, šou verslas, realybės šou, kuriame būti žvaigždėmis į save panašius moko, patys, regis nieko nesimokę ponai. Tik nežinau, ar tie, į kuriuos buvo kreiptasi, suprato, ką norėjo pasakyti Valinskas. Juolab kad šie tingiai į viską spoksantys (net mano sergantis šunelis parodo didesnį dėmesį pro šalį prabėgusiai katei) ir vieni kitus be jokio didesnio entuziazmo apkalbinėjantys jaunuoliai neišduoda turį ypatingą kieno nors klausymosi dovaną.

TV3 (12 d. 23.15) suteiks puikią galimybę pasižiūrėti, kuo skiriasi tikras humoras nuo prastos jo imitacijos, tikras humoro jausmas nuo įsivaizdavimo, kad jį turi. Aš garbinu britų humorą ir jau seniai esu "Monty Pythons" grupės gerbėjas. Jų 1983 m. filmą "Gyvenimo prasmė" kaip tik ir rodys TV3. Kažkada paitonomanija prilygo bitlomanijai. Susižavėjimas peržengė kino ribas. Ir Londone, ir Niujorke buvo laikoma geru tonu kalbėti paitonų pokštais. Keturi britai (Graham Chapman, John Cleese, Eric Idle, Michael Palin), vienas valas (Terry Jones) ir vienas amerikietis (Terry Gilliam) 1969 m. įkūrė "Skrajojantį Monty Python cirką", kurio pagrindas buvo siurrealizmo priemaišomis gausiai atmiešta satyra. Grupės skečai atakavo visas šventenybes, sakydami, kad viskas, kas žmogiška, yra arba gali būti juokinga. Tačiau didžiausi jų atakų objektai buvo "konservuoti" arba falsifikuoti tikrovę linkusios institucijos ir įstaigos – religija, mokyklos, mokslas, kalba, filosofija. "Monty Pythons" šlovino viską, kas kvaila. Labiausiai jie mėgo savo sukurtą kvailių partiją ir kvailų žingsnių ministeriją. Dar jie mėgo sąmoningas klaidas titruose ir niekad nemoralizavo. Nors rėmėsi "Alisos stebuklų šalyje autoriaus" Lewiso Carrolo tradicija, dabar jie laikomi pirmaisiais postmodernistais, juk neatsitiktinai vienas pirmųjų postmodernistinių filmų yra Terry Gilliamo "Brazilija". Iki 1974 m. jie kūrė televizijos programų serijas (beje, jiems priklauso mano galva tiksliausias televizijos apibūdinimas: "Geriausia televizijos parodija yra pati televizija"), yra parašę kelias knygas, tapusias bestseleriais, išleidę kelias plokšteles ir sukūrę penkis filmus. 1983 m. "Gyvenimo prasmė" yra paskutinis jų bendras darbas. Atsakymai į klausimą apie gyvenimo prasmę pateikiami trumpais ir juokingais skečais. Mėgstantiems filmus rinktis pagal prizus lietuvaičiams pridursiu, kad "Gyvenimo prasmė" Kanuose pelnė Didįjį žiuri prizą.

LTV tą patį elitui skirtą vakarą (11 d. 23.15 siūlo vieną garsiausių Honkongo siaubo filmų – brolių Pang "Akį" (2002). Pasakojimas apie aklą dvidešimtmetę Mun (Angelica Lee), kuri gauna galimybę praregėti modernių technologijų dėka, be abejo, akumuliuoja naują visuomenės siaubą, kuris atsirado susidūrus su genų inžinerija, organų ar net ląstelių transplantacija. Panašiai buvo ir prieš porą dešimčių metų, kai pasaulis sužinojo apie AIDS. Tada pasipylė filmai, akumuliavę staiga atsiradusią sekso baimę. Mergina gauna naujas akis, bet ją apima baimė, kai staiga ji pradeda matyti šokiruojančius vaizdus. Mun nusprendžia išsiaiškinti donorės paslaptis, vyksta į Šiaurės Tailando kaimelį, iš kur ši buvo kilusi. Netrukus sulauksime ir amerikietiško šio filmo perdirbinio.

Tačiau Snobo kine (LNK, 13 d. 22.35) mūsų laukia dar daugiau taip pat su naujomis technologijomis susijusių šokiruojančių vaizdų, nes Davidas Cronenbergas negali nešokiruoti. Filmas "Autokatastrofa" (1996) sukurtas pagal labai madingo tarp snobų ir tikrai įdomaus britų rašytojo Jameso Grahamo Ballardo to paties pavadinimo knygą. Ji pasirodė 8-ojo dešimtmečio viduryje. Tada kritikai ją pavadino pirmuoju techonologijų eros pornografiniu romanu.

Romanas pasakojo, kokie perversiški gali būti žavėjimosi automobiliais padariniai. Trys "Autokatastrofos" herojai kuria kažką panašaus į seksualinę bendruomenę, siejamą skardos ir deformuotų kūnų kulto. Sektos nariais tampa žmonės, kurie išvengė mirties autokatastrofose. Jie leidžia laiką mylėdamiesi (žinoma, automobiliuose) ir atkurdami nelaimingus atsitikimus. Kai kurie sektos nariai patiria orgazmą dalyvaudami ritualuose, tiksliai atkuriančiuose garsias autokatastrofas, pavyzdžiui, tą, kurioje žuvo Jamesas Deanas. Režisierius Cronenbergas sakė, kad šios knygos skaitymas sukelia pasibjaurėjimą ir siaubą. Kai kas mano, kad filmas – taip pat.

Ballardas ir Cronenbergas atkreipė dėmesį į tai, kaip technikos raida keičia mūsų požiūrį į kūną. Ballardas teigia, kad žmonija įžengė į kūno transformacijos fazę: "Prievartaujame savo kūną, kad jis taptų kažkuo kitu". Akivaizdūs simptomai – tatuiruotės, į visus galus ir organus veriami žiedai. Kanų publika "Autokastrofą" nušvilpė, D. Britanijoje jis buvo uždraustas, tad filmas pelnė uždrausto vaisiaus šlovę. Nenustebsiu, jei pagrindinis LNK snobas pavadins jį kultiniu.

Gregory Hoblito 1996 m. filmą "Pirmykštė baimė" (LTV, 9 d. 21 val.) verta pasižiūrėti todėl, kad bene vieną pirmųjų įsimintinų vaidmenų čia suvaidino Edwardas Nortonas ("Kovos klubas", "25 valanda") – vienas įdomiausių jaunosios kartos amerikiečių aktorių. "Pirmykštėje baimėje" jis vaidina vaikiną Aroną, apkaltintą Čikagos arkivyskupo nužudymu. Jį ginti imasi Richardo Gere’o vaidinamas gynėjas Martinas Vailas. Tačiau netrukus advokatas įsitikina, kad byla ne tokia paprasta, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio, – vaikino psichika sutrikusi, o arkivyskupas buvo kaltinamas seksualiniu jaunųjų parapijiečių išnaudojimu. Filme taip pat pamatysime brolių Coenų mūzą Frances McDormand.

Tačiau man svarbiausias šios savaitės filmas yra Wong Kar-wai "Meilės laukimas" (BTV, 9 d. 22 val.). Istorija paprasta – 7-ojo dešimtmečio pradžioje ankštoje Honkongo "komunalkoje" susitiko vyras ir moteris. Jie abu turėjo šeimas ir gana greitai suprato, kad jų sutuoktiniai yra meilužiai. Tačiau ekrane yra tik nuostabieji Maggie Cheung ir Tony Leung herojai. Jie gyvena greta vienas kito, bet niekad neperžengia nematomos ribos. Jie liepsnoja aistra, bet niekad nesuartės. Kaip paaiškinti šį keistą meilės filmą be sekso? Režisierius tai palieka žiūrovams. Jis rodo abiejų personažų gyvenimo scenas, kurios, nepaisant jose rodomos kasdienybės, prisodrintos neįtikėtinos įtampos ir jausmų. Ritmą filmui suteikia pasivaikščiojimai naktinėmis gatvėmis. Wong Kar-wai nepamiršta savo mėgstamo motyvo – laikrodžio, kuris keliauja iš vieno jo filmo į kitą ir, regis, nuolat rodo vis tą patį laiką. Nepastebimai filmas tampa savotišku žaidimu su laiku: viena vertus, rodomas tarsi sustingęs, ritualizuotas, nuolat pasikartojančių situacijų laikas, tačiau aiškiai, beveik fiziškai jauti ir laiko tėkmę. Filme daug liūdesio, kuris tiesiogine to žodžio prasme hipnotizuoja, kaip, beje, hipnotizuoja kaukes primenantys aktorių veidai ir jų (milžiniškos, nes per visą kadrą) akys.

Panašią istoriją pasakoja Sydney Pollacko melodrama "Paklydėlės širdys" (LNK, 9 d. 22.25). Jos herojai – du skausmo ir išdavysčių skonį pažinę žmonės, kuriuos netikėtai suveda likimas. Harrisonas Fordas vaidina policijos detektyvą, kuris sužino, kad tragiškai aviakatastrofoje žuvusi jo žmona vyko į kelionę visai ne darbo reikalais. Politikės Kei (kaip visada stilinga Kristin Scott Thomas) vyras taip pat skrido tame lėktuve. Šių žmonių suartėjimas ir yra filmo tema. Kaip sakydavo vienas klasikas, "paprasta ir skoninga". Tokius filmus gera žiūrėti, kai žinai, kad viskas baigsis gerai.

Jūsų – Jonas Ūbis