Kodėl išsikėliau į kaimą

Jau keliolika metų lenkų žurnalistai ir literatūrinė visuomenė nuolat persekioja mane vieninteliu, idiotišku klausimu, kodėl iš didmiesčio išsikėliau į mažą kaimelį. Keliolika metų atsakinėjau šimtais nuoširdžių, išsisukinėjančių ir melagingų atsakymų. Dabar dažniausiai atsakau: "O kas jums darbo? Tai mano asmeninis reikalas." Tačiau dėl šio netaktiško ir užsispyrusio klausimo supratau vieną svarbų dalyką – kad Lenkijoje laisvas pasirinkimas ir vietos pakeitimas į tą, kurioje nori gyventi, vis dar yra kažkas neakivaizdaus, vis dar atrodo siaubingai.

Žinoma, galima persikelti, lenkai keliauja po savo šalį ir už jos ribų, tačiau beveik visada tai padiktuota ekonominės būtinybės, prievartos ir primena tremtį, nes išvažiuojama tik tam, kad kuo greičiau būtų sugrįžta. Arba važiuojama paprasčiausiai ilgėtis.

Keista, bet tą nelaimingą klausimą man užduodavo išsilavinę, atviri, šiuolaikiški, tam tikra prasme "kosmopolitiški" žmonės. Tačiau jų mąstymas atspindėjo tipišką valstietišką nežinios, "kito" baimę.

Lenkų visuomenė savo giliausia esme, savo šaknimis, savo droviai slepiamu mentalitetu yra valstietiška. Ji visada buvo sėsli, organizuota į nedideles vietines bendruomenes ir giliai nepasitikinti viskuo, kas tolima, nežinoma ir nesuprantama. Tai, kas ateidavo iš išorės, turėjo grėsmės pavidalą, nes dažniausiai paaiškėdavo, kad tai yra geriau, civilizaciniu požiūriu aukščiau, ekspansyviau. Todėl lokalumo, buvimo savimi idėja nuolat buvo abejojama, ji tapdavo vis didėjančio nevisavertiškumo komplekso šaltiniu. Paradoksas, bet tik lokalumas ir buvimas savu leisdavo įgyti mentalaus saugumo minimumą.

Didžiai daliai lenkų (kas žino, ar ne daugumai) susivienijimo perspektyva iš esmės yra dar vienos aneksijos, ekspansijos ir eksploatacijos šmėkla. Ta svarbi lenkų dalis nemoka gyventi savo šalyje, tad buvimas Europoje juos gąsdina dar labiau. Pastarųjų keliolikos metų liberalioji revoliucija visiškai juos aplenkė ir nurašė į nuostolius. Tarp valdžios elito ir intelektualinio bei ekonominio elito jau keliolika metų vyksta liberali diskusija, kuri iš tikrųjų yra vidinis monologas. Jie bando įtikinti nauju pasaulio įvaizdžiu būtent tuos, kurių įtikinėti nereikia, ir auklėja tuos, kurie jau seniai išauklėti ir puikiai verčiasi naujojoje tikrovėje. Būtent jiems suvienytoji Europa nėra reikalinga, nes jie jau seniai turi ten savo dalį. Jie laisvai keliauja, užsiima tarptautiniu verslu ir tvarko savo reikalus, turi europinius kontaktus, atsiskaito europietiškais pinigais ir europietiškomis idėjomis, dėvi Europos siuvėjų drabužius. Egzistuojančios sienos jiems visai netrukdo – tai tik trumpas nepatogumas oro uoste, kai reikia atsistoti į kitą eilę nei europiečiai kolegos. Savaitgaliais jie važinėja į Berlyną, apsipirkti skraido į Paryžių, vaikus atostogauti siunčia į Londoną, Provansą arba į San Mariną, jei jiems tai šaus į galvą, o vaikutis sutiks važiuoti.

Tačiau tie, kuriems suvienytoji Europa reikalinga ir galėtų padėti, apie ją nieko nežino, nes niekas nepasistengė pašalinti iš jų širdžių ir sielų nežinomybės baimės. Jie mato Europą geriausiu atveju iš nelegaliai dirbančių, nuolat policijos patikrinimo ir galutinės deportacijos grėsmę patiriančių tarnaitės Italijoje ar samdinio Vokietijoje perspektyvos. Iš ten jie neatveža nieko – tik pinigus ir pažeminimo kartėlį. Sunku įsivaizduoti labiau slegiančią situaciją. Jiems Europa – tai svetimas žemynas, žemė, kurioje, tiesą pasakius, jiems negalioja jokia teisė, kurioje jie pasmerkti visiškam susvetimėjimui. Jiems Europa nėra nei idėja, nei vieta. Gal tik, jei pasiseks, daugių daugiausia kažkas, kas primena nedidelį, apgailėtiną grobį. Tuos pirmuosius matome vis aiškiau. Tų kitų yra vis daugiau.