Politinis žemėlapis

Zwelethu Mthethwa filmo kadras

Šiemetinė Venecijos bienalė net labiau politiška, nei galima buvo tikėtis. Arsenalo salės dažnai priminė mūšio lauką – ar bent jau karštų taškų žemėlapį. Minios rėkė, stumdėsi aplink musulmonų šventovę Kaabą, kuri taip ir neatkeliavo į San Marco aikštę. Degė kareiviški laužai, vieningai užvedus motorus įsižiebdavo lemputės. Mergina, mirkydama kojas kraujyje, žygiavo iki kažkokio valdžios pastato. Ekrane slinko tarybinių veikėjų pavardės, fotografijose orgijos derintos su religine ekstaze, queer estetikos manekenai nulipo nuo podiumo ir patogiai įsitaisė vienoje iš didesnių salių. "Guerrilla Girls" šiame kontekste pasirodė labiau muziejiškos, nei partizaniškos. Tik tiek, kad skaičiais užtaisyti jų ginklai niekada neprašauna pro šalį: iš 1238 meno kūrinių, eksponuojamų Venecijos muziejuose, moterys menininkės sukūrė mažiau nei 40. Dauguma jų ramiai dūla saugyklose, o Peggy Guggenheim vieną pasikabino vonios kambaryje.

Tokie socialiai ir politiškai angažuoti kūriniai verčia ir žiūrovą pasirinkti poziciją. Jie provokuoja ir kelia nemalonius klausimus. Arsenalo parodos kuratorė iš Ispanijos Rosa Martinez akcentavo "kelioninį" parodos pobūdį ir savotišką atsigręžimą į realybę, suvokiamą kaip aistra. Ji cituoja Deleuze’ą, cituojantį Proustą (ir tai jau ketvirtas pakartojimas), kad tikrasis svajotojas visada pasitikrina realybėje.

Toji realybė kuratorei ir daugumai menininkų – apraizgyta prievartos ir galios santykiais, kuriuos ir bandoma drastiškai nutraukti. Tačiau negali žiūrėti į politišką meną ir nekreipi dėmesio į meno politiką, didžiųjų bienalių braižomus pasaulio žemėlapius. Kaip minėjau, Arsenalo žemėlapyje dominuoja karšti taškai – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Akcentuojama ne rytų–vakarų, o veikiau šiaurės–pietų ašis (tiesa, beveik be šiaurės...). Turkija, Brazilija, Argentina, Ispanija, Portugalija, Albanija, Kuba, Kolumbija, Pakistanas, Palestina, Korėja, Japonija... ir labai daug menininkų iš didžiųjų meno centrų JAV, Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje.

Galima sakyti, kad bienalė – ne olimpiada, ir geografinis principas čia negalioja. Juo labiau kad yra nacionaliniai paviljonai, kur kiekviena šalis gali pristatyti, ką turi geriausia. Svarbiausi kriterijai yra ne menininko šalis, o jo darbo aktualumas ir tinkamumas parodai. Tačiau ne viskas taip paprasta. Bandant dekonstruoti hierarchines meno pasaulio struktūras, dabar itin atidžiai žiūrima į visokiausius (anksčiau skriaustus ir nepastebėtus) paribius. Būtinai pasitikrinama, kad netrūktų moterų, juodaodžių, Azijos menininkų, "trečiojo pasaulio" šalių, gėjų ir pan. Ir toks dėmesys įvairovei sveikintinas. Juk kuo daugiau neatrastų teritorijų ir patirčių pažįstame, tuo įvairesnis pasaulio ir meno vaizdas. Tačiau lankantis jau ne pirmoje tarptautinėje bienalėje (tas pats tinka ir 2004-ųjų Sidnėjui, ir 2005-ųjų Taibėjui) atrodo, kad tuščiausiais meno prasme regionas yra Vidurio ir Rytų Europa.

Kodėl taip yra? Ar tikrai čia nesukuriama įdomaus meno? Ar tiesiog regionas jau nebepriklauso "karštiesiems taškams", kaip buvo prasidėjus perestroikai? Įdomaus meno čia pakanka. Ir perėjus Arsenalą neatrodo, kad kokybe ar idėjomis "vėluojame" ar "nepataikome". Bėda ta, kad mes esame Europa – bet tarsi ne Europa. Kaip europiečiai, negalim pretenduoti į politinio korektiškumo kvotas, tačiau Europos traukiny važinėjasi buvusieji "Vakarų" europiečiai. Pamenu, kaip daug kas kritikavo Bojaną Pejic, surengusią parodą "After the Wall" (10 metų po Berlyno sienos griuvimo). Atseit, sienų neliko, ir mes visi kartu šokam rateliu. Bet mentalinės sienos ne tik liko – tam tikra prasme jos dar labiau išaugo. Taip Vidurio Rytų Europa tapo "nematomu", surogatiniu "tikrosios" Europos variantu. Tokie patys, tik prastesni. Todėl geriau dar labiau sutirštinti spalvas ir atsivesti kokią nors rusišką mešką, kuri kartu su Sibiro platybėmis užklos ir Baltijos pakrantę.

Kuratorė Rosa Martinez ir Guerrilla Girls

Gal esame per mažai kitokie? Kažkaip net bloga darosi nuo tų primityvių "Blue Noses" grupės iš Rusijos pokštų, įkūnijančių "barbarišką" seksualumą. Taip, anapus sienos vis dar ilgimasi Kuliko grandinių, nors jis pats sėkmingai filmuoja arklius ir avinus Mongolijoje. Ramiai ir ilgai. O "Blue Noses" žmogeliukai laksto dėžėse su baisiais "triusikais" ir primityviai kirkina tokio pat "naivumo" nuogales (dėžėse projektuojami komiksiniai filmukai). Jau buvau atpratusi nuo tokio stiliaus humoro, bet, pasirodo, jis dar "veža" net ir tokias visko mačiusias feministes kaip Rosa Martinez.

O gal neverta rašyti apie tokius dalykus? Tačiau tada pasirašome, kad čia iš tiesų nieko nevyksta. Ir jei mes patys kukliai tylėsim, tai niekas tikrai neprieis ir nepaklaus mūsų nuomonės. Galiausiai ir politinis korektiškumas atsirado ne be marginalų kovos už savo teises. Laikas bent jau patiems suprasti, kad mūsų šiuolaikinis menas nėra neišsivystęs rusų avangardo palikuonis ar vargšas Vakarų Europos giminaitis.

Kad mūsų menininkai ir meno scena pakankamai gyvybinga ir žinoma įsitikinau AICA pasauliniame kongrese Liublijanoje, kur britų teoretikė Irit Rogoff analizavo Artūro Railos darbą "Mergaitė nekalta", o amerikiečių menotyrininkė Anna Novakov aptarė Vilniaus ŠMC kiemelyje instaliuotą Monicos Bonvicini skulptūrą.

Tačiau grįžkime į Veneciją. Keista, kad tokioje politiškai angažuotoje parodoje stipriausiai pasirodė savo politiškumą rafinuotai slepiantys darbai. Tokie kaip Runos Islam filmas su dūžtančiais indais arba Kimsooja statiška kelionė per pasaulio miestus, kai ji tiesiog stovi minioje nugara į mus, o pro ją galinga srove plaukia pats gyvenimas. Kažkokią protu nesuvokiamą (nors labai moksliškai paaiškintą) patirtį siūlė menininkės iš Japonijos Mariko Mori tobulo dizaino "neatpažintas skraidantis objektas". Prasitrynusi valandą eilėje gavau baltas šlepetes ir laidelius prie kaktos. O tada su kitais dviem "astronautais" to kosminio banginio pilve gėrėjausi savo pačios spinduliuojamų bangų šokiu.

Gal net įdomesnių patirčių buvo sukaupta Marios de Corral kuruotame Italijos paviljone. Jis tikriausiai ir inspiravo polemiką apie istorinį bienalės pobūdį. Mat šalia šiuolaikinių objektų ir videoinstaliacijų čia rodyta ir nemažai modernios tapybos. Ir kai kurie žinomi autoriai čia tikrai atrodė "ne savo vietoj". Ne dėlto, kad tapo (ar tapė) paveikslus, bet kad tie paveikslai neatveria nieko naujo nei sau, nei parodai. Juk čia ne apžvalginė, o konceptuali paroda, kur kiekvieno darbo atsiradimas turi būti motyvuotas. O Philipo Gustono, Juano Hernandezo Pijuano, Agnes Martin, Gabrielio Orozco (ir kai kurių kitų) tapyba, nors ir įdomi bei estetiška, tačiau atrodo kaip priklydusi iš kitos parodos. To nepasakysi apie iki skausmo pažįstamus, bet jėgos nepraradusius Franciso Bacono darbus. Taigi svarbu ne tai, kada darbas sukurtas ir ar autorius gyvas, o ar darbai sugeba skleisti gyvybinius impulsus ir komunikuoti su auditorija ir kitais kūriniais. Kadangi parodos pavadinimas "Meno patirtis" neuždeda didelių įsipareigojimų, kuratorė pasirinko dvi ryškesnes (sakyčiau, klasikines) parodos sudarymo gaires – figūros fragmentiškumo ir konstravimo. Pirmajai grupei priklausytų taip pat ir dauguma videodarbų (ir čia Baconas suskamba visai gaiviai, ypač lyginant su subtiliu Zwelethu Mthethwa nespalvotu videodarbu, kuriame matome priartėjančius ir nutolstančius jaunus juodaodžių vyrų kūnus), o konstravimui – savo ribas tyrinėjančios tapybos abstrakcijos, Rachel Whitread negatyvinių atspaudų skulptūros, ir pikselį dekonstruojančios skaitmeninės Thomaso Ruffo fotografijos.

Pipilotti Rist videoinstaliacijos Chiesa di San Stae fragmentas

Nors konstravimo (taip pat perkonstravimo, dekonstravimo) aspektas ryškus ir daugelyje kitų darbų. Pavyzdžiui, Candice Breitz iš skirtingų filmų iškerpa ir sudėlioja į ekranų seką epizodus su aktorėmis, vaidinančiomis mamas, o kitoje salėje rodo "tėvus". Francesco Vezzoli sukuria reklaminį "Kaligulos" filmuką permontuodamas filmo ir interviu kadrus. Įdomiausi man pasirodė suomės Eija-Liisa Ahtila ir portugalo Vasco Araujo filmai. Juose rasta tobula fikcijos ir asmeniškumo pusiausvyra ir nebanalūs vaizdiniai sprendimai. Ahtila keturiuose ekranuose papasakoja merginos ir jos mirštančio šuns istoriją. Ir toks, regis, banalus pasakojimas įgauna kone metafizinės jėgos, kai susijungia skirtingų kultūrų papročiai, žmonių santykiai, net kažkoks sužmogėjęs peizažas. Tai ne tik puikus kameros darbas ir ritmo pojūtis jungiant ir pakartojant scenas erdvėje. Tai kartu ir įsiklausymas į labai individualias patirtis, tikrumo pojūtis (nepaisant to, kad autorę įkūnija profesionali aktorė). Autoriaus ir pasakotojos pozicijos autentiškumu (kad ir ką tai reikštų simuliakrų laikais) paperka ir Vasco Araujo. Jis paprašo Kalifornijoje gyvenančią juodaodę "tapti" 1934 metų filmo "Mergina iš auksinių Vakarų" (pastatyto pagal G. Puccini operą) heroje ir tiesiog savais žodžiais papasakoti jo istoriją. Jos balse susipina filmo, operos ir jos pačios asmeninė patirtis, perteikta melodingu Amerikos pietietės balsu. Paprastas ir paprastai nufilmuotas, bet įdomus ir sukrečiantis filmas.

Į Veneciją važiavau pasižiūrėti feministinės bienalės, o radau politinius pareiškimus. Gal nespėtuose apžiūrėti paviljonuose mieste ir slėpėsi tas įkvėptasis menas? O gal ir įkvėpimas šiais laikais tampa politiniu aktu – nes kaip kitaip paaiškinti šveicarų menininkės Pipilotti Rist videoinstaliacijos bažnyčioje uždarymą?