Venecija po laiko

Gilbert & George instaliacijos D. Britanijos paviljone fragmentas

Armėnijos paviljono prieigose prikrauta vyno dėžių, pristatyta taurių, o pati ekspozicija uždaryta – bus kažkoks pokylis. Šveicarę Pipilotti Rist uždraudė rodyti Bažnyčia, nes jos vadovus papiktino nuogų moterų projekcijos ant šventų sienų (ant durų skelbimas: "techninės kliūtys"). Nebeveikia daugybė monitorių ir instaliacijų (net Lietuvos paviljone). Į Venecijos bienalę smelkiasi rudens nuojauta – kaip nors pabaigsime, vis tiek jau greitai reikės viską nukabinti, supakuoti į dėžes, išsiuntinėti namo po visą pasaulį ir vėl perdažyti sienas taip, kaip buvo. Beje, pačiame mieste rudens dar nė kvapo – bent jau iš šiaurės atsibasčiusių lietuvių požiūriu. Gatves ir toliau kaitina saulė, o praeivį stumdo minios turistų – kaip čia gali kas nors gyventi? Tačiau ruduo įsimetė į bienalę – beveik galima užuosti, kaip lėtai tyžta ant grindinio nukritę lapai, nors čia nėra medžių, nuo kurių jie galėtų kristi.

Supratau, kad rašyti apie besibaigiančią bienalę – smagu (o rašyti tenka, nes už nemokamą įėjimą teko prisiekti, kad parašysime). Tai, kad jau viską aprašė suspėjusieji į atidarymą, atleidžia nuo pareigos kalbėti apie viską, diagnozuoti bienalės būklę ir viso šiuolaikinio meno situaciją. Skaitytojai jau viską žino – ir kad pirmą kartą bienalė patikėta dviem kuratorėms moterims, ir kad Lietuvai sėkmingai atstovauja Jonas Mekas. Nujaučiu, kad apie svarbiausius bienalės pabaigos nuotykius ir intrigas parašys Laima, todėl man – visiška laisvė kalbėti apie tai, kas galbūt visai atsitiktinai krito į akį ir be rimtesnio pagrindo taps svarbiausiais šio rašinio objektais. Taigi pradėkime.

Man šiųmetę bienalę, tiksliau – tą jos dalį, kurią galima pavadinti tautinio šiuolaikinio meno muge, įrėmino du tekstai iš tarsi priešingų pasaulio kraštų. Tolimiausiame Arsenalo kampe įsitaisiusiame kinų paviljone aidėjo riksmai, pertraukiantys ant surūdijusių cisternų rodomus gatvės vaizdus, technologijomis springstančiam menui oponavo asimetriška (juk Rytai) bambukinė skulptūra, o viename monitoriuje feng šui specialistas kinų kalba dalykiškai pasakojo apie bienalės energetinių laukų pasiskirstymą (įdomu, kad kaip tik šiemet buvo atliktas ir ŠMC energetinis tyrimas – ar tai tik sutapimas?). Kinai per daug gerai vertina europiečių skaitymo sugebėjimus – angliškus titrus vos spėjau fotografuoti akimis. Štai ką pavyko užfiksuoti: pati Venecija yra tiesiog tobulai energetiškai sutvarkyta – Didysis kanalas, kertantis miestą, išsuka dviejų priešingų pradų in ir jan harmonijos simbolį, o visa ko pagrindas – mediniai pastoliai – garantuoja atvirumą kultūrai. Tuo tarpu visi Giardini di Castello paviljonai pastatyti neteisingai – nepaisant energijos judėjimo krypčių ir harmonijos su gamta principo. Pavyzdžiui, Vokietijos paviljono kolonų pompastika numarina visą gyvastį šalčiu, o japonų paviljonas tiesiog styro visoms energijoms ant tako, todėl jos čia susipeša. Bienalė yra neapgalvotai atsitvėrusi nuo gaivinančios jūros galios, o energijos takus užgriozdinusi visokiais reklaminiais skydais (monitoriuje paslaugiai parodoma, kaip ir ką reikėtų pastumti ar pasukti, kad energetiniai keliai atsivertų). Tuo tarpu kinų paviljonas esąs labai geroje vietoje – Arsenale, kur jungiasi praeities ugnis ir dabarties vanduo bei susiformuoja drakono figūra. Po dvejų metų kinų paviljoną ketinama pastūmėti taip, kad jis atsidurtų ties drakono galva – tai, anot feng šui specialisto, "suteiks bienalei naujos energijos".

Venecijos meninis žemėlapis

Kitame bienalės gale, tiksliau – jos centre, į vieną didžiausių – būtent Vokietijos – paviljoną įžengusius lankytojus, jiems jau spėjus pastebėti salėje suverstą keistų formų kratinį, apspinta šokantys salių prižiūrėtojai (taip, visai kaip reklamoje), unisonu deklamuodami: "Oooh! This is so contemporary, contemporary, contemporary!" ("Oooo! Tai taip šiuolaikiška, šiuolaikiška, šiuolaikiška!") Tas kiek skausmingai perplėšiantis muziejinę tylą "Oooh!" ir riaumojantys "-orary" iki šiol tebeskamba mano ausyse. Mat šią frazę norėdavosi ištarti kiekvieną kartą patekus į kokią nors tuščią (Šiaurės šalių paviljonas), manieringai pergriozdintą (Johnas Bockas Arsenale) arba gudriai perdirbtą (Austrijos paviljone reikėjo ilgai vaikščioti mediniais koridoriais ir lipti aukštyn, kol galėjai iškišti galvą pro stogą ir pažvelgti į Veneciją šiek tiek iš viršaus) erdvę, taip pat pamačius, kad kai kuriems žinomiems menininkams pakanka persirengti meškinais ir valandą nuobodžiai slankioti po kažkokią vitriną (Markas Wallingeris), n-tąjį kartą kartoti kažkada pavykusį triuką (Rachel Whiteread) arba primityviai cituoti pasenusias citatas (Rusijos paviljonas).

Štai čia ir kyla klausimas, kodėl sąvoka "šiuolaikinis" ima asocijuotis su būtent tokiomis – formos ir/arba turinio ištuštėjimo ar, priešingai, beprasmio komplikavimosi – išraiškomis? Žinoma, Vokietijos menininkai čia smagiai savikritiški, jie "nukenksmina" savo pačių pretenzijas. Tačiau kodėl paskui tvirtėja įsitikinimas, kad tai – gana tiksli maždaug 6-ajame dešimtmetyje prasidėjusio meno raidos etapo pabaigos diagnozė? Kad nebėra ką radikalaus pasakyti, ypač tokio daugiakalbio ir intensyvaus kalbėjimo fone, kokia yra Venecijos bienalė? Situaciją ypač išryškino čia dar kartą pristatomi to paties šiuolaikiškumo klasikai. Amerikai atstovaujantis Edas Ruscha po dešimties metų spalvotai pertapo savo ankstesniųjų fotografiškai nespalvotų paveikslų vietas – vietoje "Tool & Die" ant tos pačios sienos atsiranda kiniški, o gal japoniški hieroglifai, tuo tarpu iš telefono būdelės liko tik tuščia erdvės atkarpa tarp medžio ir stulpo. Tai – minimalūs vaizdo pokyčiai, labai tyliai konstatuojantys viešosios erdvės mutacijas ir šiek tiek filosofuojantys. O štai Anglijos paviljonui Gilbertas & George’as sukūrė šiurpiai gražų naujo tūkstantmečio pradžios altorių: ryškios spalvos, simetrija, viduramžių meno ikonografija ir ginkmedis simbolizuoja tikėjimo ir gyvenimo energiją, tuo tarpu veidų išraiškos ir šiuolaikinio pasaulio figūros visa tai apverčia – didžiuliai paveikslai jau ne kviečia, o verčia nusilenkti dar neatpažintam ateities (dabarties?) "dievui".

Žvalgantis po "neklasiką" matyti, kaip kai kurie kūriniai tarsi mėgina užtušuoti šiuolaikiškumo sampratoje žiojinčią tuštumą įvairiais efektais. Ricky Swallow (Australija) ją maskuoja natūralistiškai kruopščiu rankų darbu. Valeska Soares (JAV) įvilioja žiūrovą į erdvės suvokimą trikdantį veidrodžių kambarį lyg kokiame atrakcione. Premijuotoji Annette Messager (Prancūzija) įtraukia lankytojus į paslaptingus virsmus, tai ryškėjančius, tai nykstančius banguojant raudonam audeklui, bet ištrūkusi iš paviljono tamsos susipranti tapus primityvių manipuliacijų objektu. Vis dėlto visus šiuo požiūriu pranoksta interaktyvi Mariko Mori (Japonija) skulptūra "Bangų NSO": ji nežemiškai švyti, jos organiška forma primena iš kino atklydusius ateivių kosminius laivus, į ją gali patekti tik išrinktieji (telpa vienu metu tik trys). Kad galėtum "išgyventi" kūrinį, tenka laukti eilėje kokias dvi valandas. Veikimo principas (paaiškinta kiek miglotai) pagrįstas tiesioginiu smegenų poveikiu (ar vizualia jose vykstančių cheminių procesų interpretacija). Kitaip tariant, jei nori suvokti meną, paprastų penkių pojūčių nebepakanka, todėl tenka griebtis šiek tiek narkotizuojančių ir niekada neklystančių technologijų. Laima atstovėjo eilę ir pateko į NSO – tapo viena tų išrinktųjų. Bet po kelių minučių iš ten išėjusi nieko išskirtinio negalėjo papasakoti – sudėtingų technologijų veiklos rezultatai vis dar yra apgailėtinai menki, jei kalbėsime apie estetiką.

Mariko Mori skulptūra "Wave UFO" Arsenale

Tai niekis. Pagalba ateina iš kitos pusės – iš tos, kur šiuolaikiškumas nėra absoliučiai neginčijama vertybė. Kinų feng šui specialistui analizuojant Veneciją su jos bienale, viskas nutolo ir miestas tarsi atsidūrė kažkieno didesnio delne – lyg tas kažkas smalsiai apžiūrinėtų šį keistą daiktą, nei miestiečiams, nei bienalės dalyviams to nė nenutuokiant. O visai netoliese, Italijos paviljone, dar vieno kino Jun Yang videoinstaliacija nuosekliai dėstė Kinijos ekonominės galios stiprėjimo istoriją, taip antrindama laikraščiams, kartkartėmis vis perspėjantiems apie naujos eros artėjimą.

Šios kryptingos jėgos ir šiuolaikiško neturėjimo ką pasakyti fone įdomiausi man pasirodė į apibendrinimus nepretenduojantys, bet savitai ir šmaikščiai ką nors beveik nereikšminga pasakojantys darbai: pasaulio sukūrimo mitas pagal papūgas (Sergio Vega, JAV), niekada nenuvilianti ir nesenstanti Louise Bourgeois (JAV), šį kartą įgarsinusi nedidelę patalpėlę bobučių prancūziškai veblenamomis dainelėmis, Francesco Vezzoli (Italija) "Kaligulos" perdirbinio anonsas, kurio gale, po visokių šlykštynių ir perversijų, Gore’as Vidalis gudriai žvelgdamas tau tiesiai į akis ištaria magišką kino anonsų formulę: "Coming soon in the cinema near you" (netrukus parodys kino teatre netoli tavęs), rytinė Eija-Liisa Ahtila (Suomija) malda gedint šuns, senos juodaodės interpretuojama operinio meilės trikampio istorija (Vasco Araujo, Portugalija), kandeliabras iš 14000 tamponų (Joana Vasconcelos, Portugalija), flamenko šokėjų kojų "ginčas" (Pilar Albarracin, Ispanija), širdį veriantis dūžtančių lėkščių grožis (Runa Islam, Didžioji Britanija), ritmingai judančio kūno odos poezija (Zwelethu Mthethwa, Pietų Afrika) ir užburiantis montažo ritmas, kai motinas ir tėvus vaidinančios Holivudo žvaigždės dūsauja, verkia ar rėkia ant vaikų (Candice Breitz, Vokietija), o penkių monitorių instaliacijoje atsitiktinai susimontuoja režisierių ir pačių aktorių nenumatyti patirties aspektai.

Štai su tokiais energijos srautais susidūriau šiųmetėje Venecijos bienalėje – vienas tekėjo tiesiai į mane be jokių teorinių, konceptualių ar politinių trukdžių, kitas vis tarsi atsitrenkdavo į kažkokią apsauginę sienelę. Tada belikdavo uždainuoti: "Oh! This is so contemporary, contemporary, contemporary!" O dabar metas lįsti į tamsiuosius ŠMC/BMW urvus, kuriuose siautėja mano dar neištirti energijos srautai. Kažin ar padės jie susisiekti su čia eksponuojamu menu?