Kas madinga ir kas juokinga

Kaip turbūt pastebėjote iš mano tekstų – aš ne žurnalistė. Kad reikia parašyti skiltį, dažniausiai prisimenu atsibudusi sekmadienio rytą (kartais su skaudančia po šeštadienio galva). Tačiau tai nereiškia, kad rašau bet ką arba kad rašau "per prievartą". Tai tiesiog reiškia, kad stebiu Londono kultūrinį ir šiaip gyvenimą bei vaikštau į renginius neturėdama išankstinio nusistatymo paskui apie tai parašyti. Kitaip sakant, mano žvilgsnis nėra "sugadintas" žurnalisto profesijos arba dailės kritiko, kuriam užsakytas straipsnis, suinteresuotumo. Todėl ir apie Baltijos trienalės renginį Londono Šiuolaikinio meno institute (ICA) rašysiu taip, kaip eilinis žiūrovas – kitą dieną prisiminusi ir apsvarsčiusi tai, ką mačiau ir patyriau.

Šiaip jau viskas ten buvo gerai: menas kaip ne menas, kaip dabar madinga, "tūsas" per naktį su muzika, kaip dabar madinga. Tik, deja, britų menininko akcija/paskaita apie asmeninę (tikrą ir fiktyvią) patirtį Lietuvoje praėjusiame dešimtmetyje vis tiek labai senamadiškai priminė antropologo iš "civilizuotų Vakarų" pasakojimą apie apsilankymą kokioje nors egzotiškoje Kongo respublikoje.

Įvairiakalbėje ICA vakaro minioje sutikau pažįstamą latvę, studijuojančią Londone. Ji pasiguodė: "Sužinojau apie vykstantį "baltišką" renginį, baisiai apsidžiaugiau, kad bent kas rodoma iš mūsų šalių, atėjau – o tai kur latviai ir estai?" Iš tiesų – kur latviai ir estai? Į šį klausimą jai atsakyti negalėjau. Bet pati sau tyliai pagalvojau: kam mums tie latviai ir estai?

Paskui kažkas pasakė, kad kino salėje rodo Lietuvos menininko Nr. 1 Deimanto Narkevičiaus videodarbą (žinoma, kieno gi dar – daugiau videomenininkų Lietuvoje "nėra"). Ir štai čia aš jau pradėjau truputį nesuprasti, ir visai ne dėl to, kad buvau išgėrusi vieną ar du alaus (palyginti su kitais buvau visiškai blaivi). Visi žino, kokia menine/politine strategija vadovaujasi Narkevičius: apsižiūri, kas šiuo metu madinga, aktualu, "ant bangos" – tiek mene, tiek gyvenime – ir daro apie tai videodarbą. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti visai teisinga strategija, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Aš įsitikinusi, kad menininkas turi veikti šiek tiek kitaip, kad svarbiausias ir pirminis jo tikslas neturi būti pasisekimas ir pripažinimas. "Matrioškos" – neva apie prostitucijai į užsienį apgaule ir prievarta išvežtas merginas. Ši tema dabar išties aktuali, bent jau čia, Londone. Apie tai vis dažniau kuriamos TV laidos, rašoma spaudoje, ryšium su tuo vis dažniau minimas Lietuvos vardas. O Narkevičiaus užmojis išties linčiškas – merginos (kaip suprantu – neprofesionalios aktorės, o gal tai apskritai montažas iš kokio nors serialo) pasakoja tarsi tikras, bet visiškai absurdiškas istorijas, kartais lyg niekur nieko įterpdamos, kad viena draugė buvo pakeliui nužudyta arba ji pati (pasakotoja) jau yra nebegyva. Rezultatas? Visai nebe linčiškas: negausūs žiūrovai, užuot susimastę, kaip čia yra iš tikrųjų, arba patys pasijutę hipnotiniame paraleliniame pasaulyje (ką priverčia daryti Linčas), leipte leipsta juokais. Ir juokiasi jie ne iš gyvenimo ar situacijos absurdo, ne dėl to, kad filmas būtų šmaikštus ar merginų pasakojimai juokingi, galų gale ne iš televizijos lygio (jei visa tai paimta iš TV). Ne, jie tiesiog "žvengia" iš "tų mergų", kurių kvailumas labai aiškiai ir sąmoningai pabrėžiamas filme. Suprask, pačios kaltos, "dūros", kad į tokius reikalus įsivėlė. Ir tai viskas, kas buvo norėta pasakyti? (Dėl manęs tai menas gali nenorėti ir visai nieko pasakyti, bet čia, atrodo, ne tas atvejis.) Ar tai nėra, švelniai tariant, šiek tiek vienpusiškas požiūris? Arba, švelniai tariant, požiūris šiek tiek iš aukšto? Aš suprantu, kad menininko užduotis yra kvestionuoti nusistovėjusias arba žiniasklaidos ar valstybinės ideologijos brukamas "tiesas", pažiūrėti į reiškinį ar apskritai į pasaulį kitu kampu, apversti viską aukštyn kojom, pasakyti tai, kas šiaip nepasakoma, galų gale – juoktis, šaipytis. Bet ar būtent tai Narkevičius čia daro? Kokia jo pozicija? Būti "aukščiau jų"? Dar labiau paniekinti ir taip jau niekinamas moteris? Ir apskritai – ką jis išmano apie prekybą žmonėmis, išskyrus tai, kad šis reiškinys pagaliau patraukė visuomenės dėmesį, kitaip sakant, yra "ant bangos"? Aš praleidau tris mėnesius teisiamųjų suole (neišsigąskite – manęs neteisė) su viena Londono "viešnamių vadybininke" (apie ją ir Lietuvoje laikraščiai rašė), aš pati pakartojau kiekvieną žodį, jos pasakytą savo advokatams ir teisme – su smulkmenomis apie specialias kraują sugeriančias kempines ir kitas profesines paslaptis, aš taip pat girdėjau, ką liudijo "prostitutės per prievartą", ir buvau slaptame susitikime vienoje atokioje aludėje su viena iš "prostitučių savo noru", kuri, girdint tik (kaip mes naiviai manėme) advokatui ir man, paneigė viską apie prievartą, ir dėl to jau kitą dieną buvo deportuota į savo gimtąją Moldovą. Visa tai buvo tokia absurdo lavina! Teisme dalyvavę juristai juokėsi. Prisiekusieji juokiesi. Net surūgusi teisėja kartais susijuokdavo. Bet juokėsi jie ne iš nukentėjusiųjų. O aš vis tiek negaliu pasakyti, kad ką nors iš tikrųjų apie tai žinau – kad žinau, kaip yra iš tikrųjų.

O Narkevičius žino. Kaip visada, jis viską žino geriau už kitus, ir geriau už kitus gali visiems paaiškinti, kaip viskas yra. Aš nesakau, kad jis turi nueiti ir pats pabūti prostitute ar striptizo šokėja, jei nori ką nors apie tai pasakyti. Gal jo filmas visai ir ne apie tai. Bėda ta, kad jis ne klausia, ne kvestionuoja, ne siūlo mums patiems pasidaryti savo išvadas, jis teigia, atsistojęs "į trečią poziciją", kaip sakė O. Benderis. O gal tai visai ir ne jo filmas? Bet kadangi jis buvo rodomas, vadinasi, juo buvo kažkas sakoma. Ir man nesvarbu, koks buvo pradinis sumanymas ar koncepcija. Svarbu, ką patyriau sėdėdama priešais ekraną.

Tačiau buvo šiame lietuvių renginyje ir malonių staigmenų – pavyzdžiui, tarp publikos iki vėlumos sukiojęsis ir su menininkais susipažinęs bei labai draugiškai bendravęs Lietuvos Respublikos ambasadorius. Ta proga prisiminiau prieš tai gerokai per ilgai ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje užsibuvusį nykūną Justą Paleckį. Jis į tokį renginį nė kojos būtų nekėlęs, nes jo, "žinovo", nuomone tai būtų ne menas, ne Lietuvos reprezentacija ir apskritai nepakankamai solidu jo asmeniui. Kai per vienos ne pačių geriausių lietuvių tapytojų parodos ne paties geriausio viešbučio restorano salėje atidarymą (čia tai jau solidu) Paleckis gyrėsi, kad čia "pirmasis viešas Lietuvos meno pristatymas Londone", bandžiau papasakoti jam apie dar 1997 metais "Jutempus" suorganizuotą bendrą britų ir lietuvių menininkų projektą "Valdymas iš žemės". Į tai jis paniekinamai atrėžė, kad apie tokią parodą nėra girdėjęs tikriausiai dėl to, kad ji "nebuvo labai gera", ir daugiau per kitus penkerius metus su manim demonstratyviai neberado apie ką pasikalbėti. Atrodo, kad dabartinis mūsų ambasadorius visiška priešingybė anam, o tai iš tiesų labai džiugu. Tai, mieli skaitytojai, tikras progresas.