Literatūra

Nykstančios rūšies" kraštas

knygos

iliustracija

Ulla Lachauer. Rytprūsiški likimai (iš vokiečių k. vertė Rūta Savickaitė). Vilnius, Baltos lankos, 2004, 285 p.

Skaitant Ullos Lachauer "Ryprūsiškus likimus", dėmesys krypsta ne tiek į atskiras biografijas, kiek į paties Rytprūsių krašto sampratą. Jau pirmame knygos skyriuje "Mėlynoji knyga" rasime tokius pasakotojos Alexandros Becker žodžius apie Kuršių neriją: "(...) laiminga buvau šioje siauroje žemės juostoje pačioje Vokietijos šiaurėje" (p. 33). Prūsija, Mažoji Lietuva, Klaipėdos kraštas, glaudžiai susijęs su baltiška etnologija (tą liudija seniausi kalbos paminklai – toponimai), knygoje traktuojamas ne daugiau kaip Vokietijos provincija su "pereinamosios tautybės" gyventojais, baigiančiais suvokietėti baltais. Na, krašto priešistorė knygos autorei, kaip žurnalistei, gal ir neturi rūpėti, bet kaip istorikei, o tuo labiau filosofei (U. Lachauer studijavo abi šias specialybes) Rytprūsių gyventojų lemtys turėtų būti labai iškalbingos būtent metafizine prasme. Nes Prūsija – netekčių kraštas, lydimas prakeikimo, identiteto mirties, pasmerktas amžinam kolonializmui. Randant tekste tokias "vokiškas" pavardes kaip Wannags, Buddrus, Grigoleit, atminty šmėsteli Ievos Simonaitytės autobiografinės trilogijos "... o buvo taip" fragmentai, kur su skaudžia gėla ir sarkazmu autorė kalba apie Klaipėdos krašto lietuvių germanizaciją. Dažnai ir savanorišką – dėl geresnio gyvenimo, dėl ramesnės ateities. 1938 m. Hitleris įsakė pakeisti visus nevokiškos kilmės Rytprūsių vietovardžius. Po kelerių metų šią užduotį įvykdė kita "mesianistinė" valstybė. Nori nenori imi mąstyti apie istorinę neteisybę ir skriaudą. Bet kadangi politinis korektiškumas šiais laikais – savaime suprantamas dalykas, vietovardžių evoliuciją turėtume natūraliai priimti (Išdagai (Ischdaggen) – Brandenas (1938 m.) – Lermontovo (nuo 1945 m.).

"Rytprūsiški likimai" pagal pobūdį ir žanrą priskirtini dokumentikai, kuri stengiasi būti objektyvi ir nešališka. Tačiau subjektyvumas visuomet yra įdomesnis. Bet tai jau memuaristikos žanro bruožas. O memuaristika įdomi tuomet, kai pasakotojas – stipri, originali asmenybė, nebijanti likti nesuprasta, sakanti tiesą ir neužsidaranti siaurame ego rate, jei egzistuoja savita pasaulėjauta, dorovinės nuostatos ir metafizinis ilgesys. Todėl ne visų tremtinių prisiminimai yra panašūs, nors tremtis – universali patirtis. Šiuo atžvilgiu prieštaraučiau knygos autorei, teigiančiai priešingai. Jau nuo Biblijos laikų aišku, kad tremtis, namų netekimas – visos žmonijos lemtis, priklausanti ne tiek politinei ir socialinei, kiek religinei, metafizinei sferai. Visa žmonijos istorija yra tremties istorija, ieškant tikrųjų namų, kurie, deja, negali būti tiesmukas "geros" santvarkos, socialinio aprūpinimo, pakankamos finansinės gerovės įsikūnijimas. Štai todėl lankstus žmogaus prisitaikymas prie sistemos sąlygų, konformizmas ir ateistinė laikysena ("Geras Benno Gritzmacherio gyvenimas") nublanksta prieš tylų paprastos moters stoicizmą ir Apreiškimą Jonui ("Erdmutė Gerolytė"). Bennas, ieškodamas, kaip geriau įsikurti, išmaišo pusę pasaulio, jo vertybinės nuostatos grindžiamos nesudėtinga filosofija: "Tegu kad ir beždžionės valdžioj, svarbiausia, kad man būtų gerai" (p. 108). Erdmutė – savotiška pakvaišėlė, egzotiškas egzempliorius Vakarų gyventojams, nenorinti niekur važiuoti, o iš Vokietijos atsiųstą gražųjį paltą atiduodanti kandims sukapoti, nes su juo kaimiečių akyse atrodo juokingai. Kalbanti "sau" arba žmonėms iš televizoriaus – ne žurnalistei. Vienintelė iš autorės kalbintų rytprūsiečių pareiškusi, kad yra "Prūsijos lietuvė". "Nykstanti rūšis". Iš kitų pasakotojų jos biografija išsiskiria tuo, kad Erdmutė nesiblaškė ir kantriai priėmė likimo negandas, niekur neišvykdama iš savo krašto. Galbūt todėl, kad, nepaisant vokiško auklėjimo ir švietimo, ji tebėra autochtonė, senųjų baltų ainė, kuriai Žemė tebėra Deivė, tebėra šventa. Šia prasme Erdmutei artima ir Lenė Grigoleit ("Rojaus kelias") – ypač savo pastangomis išlaikyti, apsaugoti tėviškę kaip atminties (rojaus) dalį. Sakytum, nieko nuostabaus – daug moterų taip darė ir Didžiojoje Lietuvoje, bet ne kiekvienai kaimietei lemta cituoti Goethę, minėti Cervantesą, Maupassant’ą, klausytis Vienos radijo. Tenka brėžti skaudžią ribą, skiriančią kultūras, ir kaip stebuklu džiaugtis svetimos kultūros neasimiliuotu baltiškumo blyksniu.

Šios dvi moterys išsiskiria iš kitų biografijų savo identitetu, pasaulėžiūra ir nugyventu gyvenimu. Jos atrodo kitokios, ypač tada, kai biografijos pateikėjas apibūdintinas tiesiog kaip padorus ir tvarkingas pilietis, kurio respektabilumui nesutrukdė nei hitlerjugendas, nei nacionalsocializmo idėjos ("Kurtas Krameris"). Panašiu tipažu galima laikyti ir Wolfgangą Buddrų, VDR komunistą, savo gyvenimo prasme laikiusį internacionalizmo idėjas. Tipažai iškalbingi, susidūrę su kitoniškumu jie gali sukibirkščiuoti, bet tam, deja, nepakanka korektiškos dokumentikos. Tam reikia arba filosofo ramybės, arba poeto įkarščio.

Tiesą pasakius, korektiškos dokumentikos įspūdis, beskaitant knygą, greitai išsisklaido. Kai kurie netolimos istorijos traktavimai, išsakyti kalbintų žmonių, bet perteikti autorės lūpomis, kelia rimtų abejonių. Pavyzdžiui, kad ir šis: Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, "<...> buvę nomenklatūrininkai viską prarado <...>, pasiturintys rusai dėl infliacijos bei pinigų reformos neteko šimtų tūkstančių rublių, buvo išmesti iš užimamų postų ir plūstami okupantais. Dėl šių priežasčių daugelis nusižudė. Jų likimas Gritzmacherį labai prislėgė, nes jei 1972 metais nebūtų emigravęs, tokia dalia būtų ištikusi ir jį patį" ("Geras Benno Gritzmacherio gyvenimas", p. 117). Tikėtis iš autorės sovietinės sistemos taisyklių išmanymo, aišku, naivu. Bet kaipgi ponas Gritzmacheris, buvęs aukštu valdininku valstybinėje maisto produktų tiekimo sistemoje, gali nežinoti, kad nomenklatūrininkai vienas kitam akies nekerta?.. Kad žudytis gali nebent tas, kuris nenori prisitaikyti prie pakitusios sistemos ir besikeičiančios, bet savo esmės neprarandančios nomenklatūros?.. Pono Benno tvirtinimas, kad už spekuliaciją ir kyšius tremiama į Sibirą, mat tai "kenkimas sovietų valdžiai", primena paplitusį Stalino laikais posakį: "Kiekvieną sandėlininką, išdirbusį metus, galima be skrupulų siųsti į Sibirą". Kitas paplitęs posakis – apie "kenkimo" mastelius: kolūkiečiui galima pavogti grūdų kibirėlį, agronomui – puspriekabę, o pirmininkui – kiek širdis geidžia. Sandėlininkas vargu ar būtų lygus kolūkiečiui. Kažkur arčiau pirmininko... O toji sovietinė sistema buvo tokia savotiška, kad į "sibirus" daugiau keliaudavo ne puspriekabių, o kibirėlių vagys...

Kitas su korektiškumu susijęs puslapis: "Vilnius buvo žmonių be šaknų miestas, kurio su dabartiniais gyventojais nesiejo jokie istoriniai ryšiai. Šie žmonės nesiderino prie žavaus, svetimų kultūrų sukurto miesto kūno. Pusė Vilniaus gyventojų, žydų, buvo išžudyta, antroji pusė, lenkai, po 1945 metų ištremti. Dabar gyventojų daugumą sudarė lietuviai, kurių prieš karą buvo 3 procentai, beveik visi svetimi savo sostinei. Vilnius jiems – mitas. Savo pretenzijas į dabartinį miestą jie grindė viduramžių laikais viešpatavusių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių paveldu. Tačiau per pastaruosius šimtmečius lietuviai prie miesto raidos niekuo nebuvo prisidėję. Besiformuojančią tautą daugiausia sudarė valstiečiai, o po Pirmojo pasaulinio karo politinėje arenoje pasirodžiusiai jaunai Lietuvos valstybei teko Vilnių užleisti Lenkijai. Tik sovietų valdžia Vilnių padarė Lietuvos sostine" ("Michelis Rabinowitzius iš Klaipėdos", p. 250). Žodžiu, Klaipėda mūsų, Vilnius – lenkų, o jūs, lietuviai valstiečiai, pasikarkit. Tokios istorinės įžvalgos taip apstulbina, kad liežuvis nebepakyla aiškinti, kad Vilnius turėjo (ir turi) Universitetą, Katedrą, Basanavičių ir visuomet buvo ne tik administracinis, bet ir kultūrinis Lietuvos centras. Netgi per neveiklius "pastaruosius šimtmečius" – carinės Rusijos ir pilsudskinės Lenkijos okupaciją!.. Ne kas kitas, o lenkų okupacinė valdžia ir pateikė tą statistiką – 3 procentus lietuvių. O kiek procentų buvo prievarta sulenkinta keičiant pavardes?.. O kiek tokių, kurie savanoriškai pavardes keitėsi?.. Kaip I. Simonaitytės prisiminimuose – dėl geresnio gyvenimo, patogesnės visuomeninės padėties, dėl "stono" ir "honoro". Iš kurgi šiandien dar yra tų "tuteišų", kurie net lenkiškai nemoka ir kalba kaži kokia gudų puskalbe?..

Kažkaip nesinori tikėti, kad nei vertėjai, nei redaktorei, nei pagaliau leidėjui neužkliuvo tokia istorijos interpretacija. Galbūt bent jau išnašas reikėjo pateikti. Korektiškas, aišku. Visgi toks laikmetis!.. O gal tai vis dėlto ne dokumentika, o grožinė proza?.. Pretenduojanti į H. Sienkiewizciaus "Kryžiuočius"?.. Ten lietuviai irgi pavaizduoti be "istorinių ryšių"…

Šiaip ar taip, viską perskaičius nebeįtikina autorės prisipažinimas, kad svarbiausi knygoje yra biografijų autoriai ir jų išpažintys, o ji tik kurianti "pasakojimo formą" (p. 10). O kas atsakys už turinį?.. Skaitytojui kyla natūrali išvada – su turiniu teks tvarkytis pačiam. Mat skaitytojas – paskutinė instancija, galinti arba pasmerkti, arba išteisinti. Galimas ir tarpinis variantas – tiesiog praryti ir suvirškinti, ir pilvo neskaudės. Bet jeigu skaitytojas dar nėra idiotas arba korektiškas konformistas – skaudėti, perskaičius šitą knygą, jam turi anaiptol ne pilvą.

Renata Šerelytė