Valorizuoti Valerie

Valerie Solanas. Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas. Kaunas, galerija "Meno parkas", 2005, 102 p.

Valerie Solanas "Vyrų išnaikinimo draugijos manifestą" parašė ir savo lėšomis išleido 1967 metais. Savo "Manifestą" ji pardavinėjo gatvės praeiviams po 50 amerikietiškų centų (nepainioti su "Vakaro žiniomis"!). Skaitydami šį tekstą dabar, turime tuos centus iš naujo perkainoti: valorizuoti Valerie. Juk Valerie vardas, kaip teigia įvadinio straipsnio autorė Avital Ronell, pirmiausia nurodo vertybių perkainojimą (valorization). "Manifesto" vertę ir sudaro "visų vertybių perkainojimas", kuris sugretina Valerie Solanas su Friedrichu Nietzsche. Kaip ir Nietzsche, Solanas radikaliai paneigė žmogaus/vyro prioritetą, atmetė racionalų subjektą kaip visa ko pamatą ir priežastį; kita vertus, sunku pasakyti, ką Valerie gali dar pasiūlyti, išskyrus savo grynąjį negatyvumą ir atominę pagiežą. Nerasime čia nei dionisiškojo kulto, nei tų vietinių jouissance, kuriuos patiria, pavyzdžiui, pracūziškojo feminizmo teoretikės. Tačiau Valerie pasiūlo dvi radikalias idėjas: tai psichoanalizės perrašymas ir bendroji nedarbo teorija.

Turbūt visos, klausydamos "Psichologijos įvado" kurso kokiame nors universitete, kritome iš juoko nuo Sigmundo Freudo pasakėlių apie tai, kas turi penį, o kas jo neturi. Tačiau kad ir kokia ribota atrodytų Freudo psichoanalizė ir konkrečiai jo teiginys, kad moteris yra kastruotas vyras, keisčiausia, kad tikrovėje šis teiginys kuo geriausiai veikia. Juo vadovaujasi ir kelių policininkas, kai neskiria jums baudos, ir darbdavys, kai atsisako paskirti jus į atsakingas pareigas: tiek pozityvi, tiek negatyvi diskriminacija remiasi ta pačia kastracijos logika. Šia logika grįsta visa Vakarų kultūra, pradedant Aristoteliu, kuris teigė, kad "moteris – tai tarsi vyras impotentas, nes kaip tik moteris yra moteris dėl tam tikro nesugebėjimo – negalėjimo išvirti maitinamosios medžiagos paskutinėje sėklos pakopoje" ("Apie gyvūnų kilmę", 728 a 18), baigiant Slavojum Žižeku, tvirtinančiu, kad būtent moters pavertimas objektu leidžia jai užimti postmodernaus subjekto poziciją: teiginys, kad moteris trims tūkstančiams metų buvo paversta objektu, lygus teiginiui, kad visą tą laiką ji buvo postmoderniu subjektu... Froidiškasis determinizmas išlieka ir Jacques’o Lacano psichoanalizėje, kur seksualinis skirtumas, nors ir interpretuojamas ne taip biologiškai, vis tiek atskaitos tašku pasirenka falinį signifikantą. Pagal Lacaną, seksualumas apibrėžiamas kaip dvi pozicijos falinio signifikanto atžvilgiu: turėti falą arba būti falu, kitaip tariant, atspindėti, palaikyti ir seksualiniu maskaradu įkūnyti falo galią. (Deja, tokios "falinės ekonomijos" neišvengė ir Valerie: dažniausiai ji pristatoma kaip moteris, kuri šovė į Andy Warholą, taigi negatyviai patvirtino falinio signifikanto "Warholas" galią.)

Valerie teorija visiškai apverčia ir Freudo, ir Lacano psichoanalizę: čia ne moteris yra kastruotas vyras, bet atvirkščiai, vyras yra "nepilna moteris". Išvirkščiai sekdama Aristoteliu, Solanas tvirtina, kad "vyras yra biologinis nukrypimas", "vyras yra nepilna moteris, vaikščiojantis aborto atvejis, kurio vystymasis buvo nutrauktas dar genų stadijoje. Būti vyru reiškia būti nepakankamu, emociškai ribotu; vyriškumas yra stokos sukelta negalia, o vyrai – emociniai luošiai" ("Manifestas", p. 37). Valerie ne tik apverčia psichoanalizę, bet netgi iš anksto numato būsimą Gilles’o Deleuze’o ir Felixo Guattari "tapsmo moterimi" teoriją, pagal kurią kiekviena paskirybė turi judėti "tapsmo moterimi" link. Valerie rašo: "Būdamas nepilna moteris, vyras visą gyvenimą siekia užbaigti save, tapti moterimi. Dėl to jis nuolat ieško moterų, bando su jomis suartėti, susijungti ir gyventi kartu, priskirdamas sau visas moteriškas savybes" (p. 40). "Tapsmas moterimi" yra tarsi universali transformacija, kuriai paklusti turi ne tik vyrai, bet ir režimą palaikančios moterys. Jas Valerie vadina moterimis-vyrais, ir jos, pasak Lacano, atspindi, įkūnija falo galią aptarnaudamos vyrus bei palaikydamos jų masturbacines fantazijas. "Tapsmą moterimi" turėtų patirti ir moterys-gyvuliai, kurios, kaip rašo Valerie, "dvidešimtojo amžiaus viduryje tyso pačioje pažangiausioje pasaulio valstybėje su jų spenelius žiaumojančiais kūdikiais" (p. 50) ir mėgaujasi savo gyvuliškumu. Taigi "tapsmui moterimi" turi paklusti visi. Tačiau kas atsitinka, kai tampama moterimi?

Tapti moterimi, pagal Valerie, reiškia išeiti iš visų ekonominių ir kolaboracinių santykių: nedirbti kapitalui, neaptarnauti vyrų nepiniginėje namų ekonomikoje, žlugdyti pačią pinigų sistemą, pavyzdžiui, neimti pinigų už prekes ar dalinti ką nors už dyką. Šiuo požiūriu Valerie yra tikra antikapitalistinio judėjimo aktyvistė, primenanti, kad kapitalistiniame būvyje mes turime daug laisvių – žodžio, spaudos, rinkimų ir pasirinkimų, – tačiau neturime ir niekada neturėsime laisvės nedirbti. Taip Valerie savotiškai permąsto ir marksistinės, ir fenomenologinės (nepamirškime čia ir Martyno Heideggerio) filosofijos prielaidą, kad žmogus yra tai, ką jis veikia. Valerie, priešingai, domina savotiška veiklos nesatis, veiklos suspendavimas ar trūkumas, suvokiamas kaip autentiškos būties galimybė. Čia ji labai priartėja prie prancūzų filosofų Maurice’o Blanchot ir Jeano-Luco Nancy, kurie taip pat mąsto apie bendruomenę, kurios nevienija nei darbas, nei pažinimas, nei bendri tikslai: "nieko bendra neturinčiųjų draugija" (Alphonso Lingis). Ta bendruomenė – tai moterys, kurios dykinėja ir leidžia laiką kaip nori: "Miega, eina apsipirkti, žaidžia boulingą arba pulą, lošia kortomis, augina vaikus, skaito, vaikštinėja, svajoja, valgo, masturbuojasi, ryja piliules, eina į kiną, darosi tyrimus, keliauja, augina kates ir šunis, klajoja po paplūdimį, maudosi, žiūri TV, klausosi muzikos..." (p. 43–44) Valerie nedomina ekonominė lyčių lygybė, kurios siekė liberaliojo feminizmo atstovės; jos tikslas – sugriauti pačią kapitalistinę sistemą, kuri remiasi ne tik kapitalo cirkuliacija ir darbo paskirstymu, bet ir biogalia, t.y. manipuliavimu kūnais. Nes didžiausia prievarta kyla ne iš galios institucijų, kaip manė Michelis Foucault (kalėjimai, gamyklos, mokyklos), bet iš bios, kuris graikams reiškė tam tikrą "gyvenimo būdą", suvienijantį bendruomenę. Valerie yra alergiška bet kokioms bios apraiškoms: visi jos aprašyti gyvenimo būdai ir stiliai – hipio, menininko ar mokslininko – jai atrodo kaip dar viena kolaboravimo/pavergimo forma. Tačiau ar egzistuoja kokia nors alternatyva? Ar įmanomas gyvenimas (bios) "anapus kapitalizmo"? Juk gerai žinome, kaip baigiasi visoms/visiems, kurie nesutelpa į "gyvenimo būdo" formatą: joms/jiems lieka psichiatrinės ligoninės palata, visiškas užribis, marginalizacija, išimties zonos (tai tas pats laidojimo rūsys, kuriame gyva užmūrijama Antigonė). Galbūt dar lieka vienas puslapis "Lietuvos ryto" priede "Gyvenimo būdas", į kurį tikriausiai būtų patekusi ir Valerie, jei gyventų su mumis šiandien: paprastai ten rašoma apie nevykusius menininkus, kuriuos pagauna su narkotikais, uždaro priverstiniam gydymui psichiatrinėse ligoninėse arba kurie tiesiog nusižudo, nes, matyt, nespėja sekmadieniais per LTV pasižiūrėti "Stiliaus" – gyvenimo būdo žurnalo.

Audronė Žukauskaitė