Lithuania in Focus

G. Kadžiulytės nuotr.

Taigi – solidžiausia šiemetė kultūrinė Lietuvos užsienio investicija: Geteborgo knygų mugė. Laikas: rugsėjo 29 – spalio 2 dienos. Vieta: Svenska Mässan – didžiulis Švedijos parodų centras pačioje miesto širdyje. Rudenį keturias dienas jis atiduodamas knygoms. Trys valandos kelio traukiniu iš Stokholmo, dvi – iš Oslo ir Kopenhagos. Knygų mugę – Bok o Bibliotek – kasmet aplanko apie 100 tūkst. žmonių, ne tik geteborgiečių. Į ją suvažiuoja švedų literatūros žinovai ir vertėjai iš daugelio šalių, vyksta originalių ir verstinių knygų pristatymai, seminarai, diskusijos ne tik literatūros, bet ir kitais kultūros, visuomenės gyvenimo klausimais. Ir nors Geteborgo knygų mugė gerokai mažesnė už Frankfurto ir ne tokia svarbi leidybos verslui, vis dėlto ji didžiausia Šiaurės Europoje, tvirtai įaugusi į Švedijos kultūrinio gyvenimo kalendorių.

Šiemet mugės organizatoriai išskirtines viešnios teises suteikė Lietuvai. Renginiui LR Kultūros ministerija, Lietuvos institutas, Lietuvos leidėjų asociacija, VšĮ "Lietuviškos knygos", Lietuvos ambasada Švedijos Karalystėje ruošėsi ištisus metus ir solidžiai: sudaryta reprezentacinių lietuviškų knygų kolekcija, savo leidinius Lietuvos stende pristatė 18 leidyklų, švedų leidėjai supažindino su naujausiais lietuvių literatūros vertimais, vyko susitikimai su mūsų poetais ir prozininkais, lietuvių poezijos skaitymai, apie literatūrą, Lietuvos sovietinę patirtį, rezistenciją, Holokaustą kalbėta trisdešimtyje seminarų, veikė net šešios parodos, demonstruota filmų programa, miesto salėse ir džiazo klubuose koncertavo Lietuvos muzikantai – "Gaidos" ansamblis, Vytauto Labučio, Leonido Šinkarenkos, Arvydo Joffės trio su neseniai sužibusia džiazo dainininke Andre Pabarčiūte, violončelininkas Saulius Lipčius ir gitaristas Saulius Lipčius jaunesnysis. Anot Lietuvos instituto direktorės Karinos Firkavičiūtės, mugė suteikė galimybę supažindinti su visa Lietuvos kultūra.

Kaip gi atrodė Lietuva Geteborgo knygų mugės dėmesio centre – in Focus? Žvilgsniu neaprėpiamoje Svenska Mässan erdvėje tai buvo nedidelė, bet išsiskirianti salelė. Lietuvos stendui skirtas nemažas plotas prie pat pagrindinio įėjimo, tad lankytojas vargiai galėjo jo nepastebėti. Juo labiau kad Lietuvos stendas buvo ne tik didžiausias, bet ir gražiausias, patogiausias tarp nacionalinių. Sauliaus Valiaus sumaniai suprojektuotas, neatitvertas boksais, kaip kiti, ažūrinis, "peršviečiamas", jis iškart traukė akį eksponavimo vienove. Šioje "respublikoje" tilpo ir teminiai lietuviškų knygų rinkiniai, ir atskirų leidyklų skydai, ir nedidelė "auditorija" knygų pristatymams, net ir jauki kavinukė, kur susibėgdavo ir vėl pasklisdavo po seminarų kambarius svečiai iš Lietuvos.

Vos įeini į mugės paviljoną ir iškart matai apie "Valstybės žinių" leidyklos plotą besisukiojantį jos direktorių Mintautą Daulenskį, šalia – Lietuvos nacionalinis muziejus ir Vida Kuraitė su Urte Urbaite, toliau – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir Kazimiera Kalniuvienė, "Apostrofa" ir Giedrė Kadžiulytė. Dar toliau – Klaipėdos universitetas ir Vilniaus dailės akademija, Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutai, "Alma littera" ir "Šviesa", "Baltos lankos" ir "Versus aureus", "Aidai", "Žara", "Krantai"... Teminėse ekspozicijose – švedų literatūra lietuvių kalba, meno leidiniai, žodynai, vadovėliai ir knygos vaikams, tautinių mažumų kultūra ir istorija...

Čia ilgam ir įstringi, nes čia – aibė pažįstamų, "auditorijoje" tuoj vėl prasidės koks nors renginys, o Lietuvos institutas, paskutinę akimirką pasiūlęs kelionę į Geteborgą, tikisi gražaus lietuviškų akcentų aprašymo. Ir iš tikrųjų gražu, pakilu, knygos, prašmatnios ir kuklesnės, vilioja įvairove ir poligrafine kokybe.

Tačiau ar jos domina statistinį mugės lankytoją? Lietuvos stendas atrodo lengvas ir ažūrinis dar ir dėl to, kad jame nėra tokios spūsties kaip aplinkui. Ir tai suprantama. Žmones labiau pritraukia švedų ir "Šiaurės" literatūra, garsūs vardai ir bestseleriai. Šiemet Geteborgo populiarumo rekordą sumušė turkų rašytojas Orhanas Pamukas, pristatęs savo trečiąjį romaną "Sniegas", "The New York Times" įtrauktą į geriausių 2004 m. knygų dešimtuką. Ažiotažo paskatintas, grįžęs namo ir aš paklojau 30 Lt už "Juodąją knygą", tačiau populiarumo paslapties kol kas nespėjau perkąsti. Populiarumo keliai nežinomi, aišku tik viena: jį būtina paremti galinga reklamine kampanija. Ne bet kokiais dešimtukais, kritiniais straipsniais, mugėmis. Gal kaip tik Geteborgas duos postūmį Jurgos Ivanauskaitės, Herkaus Kunčiaus ar Sigito Parulskio švediškajam populiarumui? Arba Jurgio Kunčino "Tūlai", kuri, išversta Jonaso Öhmano, taip gražiai skamba švediškai ir kurią aptardamas su Laimantu Jonušiu rašytojas ir literatūros kritikas Magnusas Haglundas apibūdino kaip vieną poetiškiausių, asmeniškiausių ir sarkastiškiausių liudijimų apie jau neegzistuojantį laiką. Štai taip, Jurgi, gaila tik, truputį per vėlai.

Tačiau grįžkime prie lietuviško stendo. Ar ši investicija pasiteisino? Bendru dalyvių sutarimu – taip. Geteburge nebuvo leidybinių sandorių kaip Frankfurte, bet nestigo pažinčių, daug žadančių kontaktų. Stendas atstojo Lietuvą specialiai besidominčiai publikai, o tokios irgi netrūko. Pirktos ir mūsų leidėjų knygos, daugiausia – anglų kalba, švedų supratimu, labai pigios. Prisistatymo temos, parinktos pagal šeimininkų pageidavimus, mėgino užpildyti tarpusavio pažinimo spragas.

Jūros atskirtų kaimyninių šalių istorinio sąlyčio taškai juk iš tikrųjų veikiau fragmentiški, grįsti karais ir plėšikavimais. Apuolė, Kėdainių sutartis, Vazų dinastijos karaliai, švedkapiai, trofėjinės patrankos – gal beveik ir viskas. Iš XX a. kultūrinių jungčių – nebent Igno Šeiniaus figūra. Į sausumą pasisukusią Lietuvą švedai pažįsta kur kas mažiau nei Estiją ir Latviją. Galų gale būtent iš ten Švediją užplūdo Baltiją įveikusių Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių banga, čia ir nusėdusi. Mūsų pabėgėlių kelias driekėsi piečiau, irgi sausuma, ir tik paskui – per Atlantą. Tačiau ir estų bei latvių emigrantų, jų tėvynės likimai švedų visuomenei ilgą laiką buvo nežinomi, o gal tiesiog neįdomūs. Gal "Šiaurės lokio" baimė šaltojo karo laikais bus atitvėrusi švedus nuo rytinių kaimynų ir psichologinio atsiribojimo siena? Geteborge sutiktas mano bičiulis iš Švedijos išsikalbėjus prisiminė savo mokyklos laikus: beveik visose klasėse mokėsi vienas ar keli vadinamieji "baltai", žinota, kas jie tokie ir iš kur, tačiau nieko daugiau. Ilgi visuotinės gerovės kūrimo dešimtmečiai ir penkiasdešimt karo sukrėtimų, deportacijų, sovietinės erozijos metų – tikrai pernelyg skirtinga istorinė patirtis. Diskusijos apie rezistenciją, prisitaikymą ir kolaboravimą su Liūtu Mockūnu ir Kęstučiu K. Girniumi vedėjas Staffanas Skotas taip ir pasakė: "Norėdami suprasti tai, kas vyko pas jus, turime pasitelkti visą savo fantaziją". Kitaip tariant, suprasti beveik neįmanoma. Bet gal tas pats pasakytina ir apie mūsų jaunąją kartą, išaugusią nepriklausomybės metais.

Lietuvos stendas Geteborgo knygų mugėje G. Kadžiulytės nuotr.

Vis dėlto noras suprasti autentišką patirtį iš fantastikos srities Švedijoje stiprėja. Gal taip iš dalies kompensuojami ir tam tikri istoriniai kompleksai, atsiradę nuolatos jaučiant "Šiaurės lokio" alsavimą. Kad ir kaip būtų, mugėje pristatyti Juozo Lukšos "Partizanai" (Skogsbröder), Jonaso Öhmano išversti į švedų kalbą, tikrai nebuvo atsitiktinis leidinys. Be kita ko, jis puikiai parengtas, iliustruotas žemėlapiais ir specialiai parinktomis nuotraukomis. Vertėjas užsiminė ir apie ketinimą sukurti dokumentinį filmą. Į diskusijų kontekstą darniai įsipynė ir "Versus aureus" parengto Balio Sruogos "Dievų miško" angliško vertimo pristatymas, susitikimas su Gabrieliumi Žemkalniu bei buvusiu Štuthofo kaliniu, Švedijoje gyvenančiu Klemensu Gumausku, ir pokalbis su Nijole Sadūnaite bei Nijole Bražėnaite-Paronetto apie moteris rezistencijos judėjime, veikė fotografijų paroda apie Lietuvos kelią į valstybės atstatymą. Gaila, neteko dalyvauti diskusijoje apie Holokaustą, į kurią atvyko lenkų istorikas ir publicistas, žinomos knygos apie žudynes Jedvabnėje autorius Janas Tomaszas Grossas, – juk tai ne mažiau svarbi, moralės ir visuomenės autorefleksijos požiūriu gal net svarbesnė tema.

Ryškūs lietuviški akcentai žymėjo visas keturias mugės dienas, bet jau tenka pereiti tiesiog prie vardijimo. Gražiai pristatyta literatūra vaikams, kuriai švedai tradiciškai jaučia didelę silpnybę. Čia pirmaisiais smuikais griežė Kęstutis Urba, Vytautas V. Landsbergis ir Sigutė Ach. Antrojo aukšto vestibiulyje temą pratęsė įspūdinga, Sauliaus Valiaus ir Sigutės Chlebinskaitės puikiai eksponuota knygos meno paroda, atkurianti savitą mūsų knyginės grafikos kelią, rodanti nuolatinį dėmesį vaikų literatūrai. Taurų šios parodos spindesį būtų pravartu išvysti ir Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose. Vazų laikotarpio baroką apibūdino Irena Vaišvilaitė, skaudžias vaikų benamystės problemas palietė Vanda Juknaitė, mintimis apie laiko, geografinių platumų ir kūrybos slinktis su švedų poetais dalijosi Tomas Venclova, naujas ribas tarp Rytų ir Vakarų brėžia Egidijus Aleksandravičius ir Leonidas Donskis, Lietuvos kultūros politikos problemas uždaroje akademinėje diskusijoje aptarė Irena Vaišvilaitė ir Irena Veisaitė... Visų seminarų ir renginių net ir norėdamas nesugebėtum aprėpti. Tačiau Svenska Mässan gaudesyje Lietuva buvo matoma, girdima, atsiskleidė kaip sudėtingos lemties ir nesunaikintos kultūros kraštas.

Buvo čia ir visai netikėtų sąsajų. Maloniai nustebau, kai mano bičiulis Björnas Mobackas pakvietė į žydų kultūros stendą, į savo knygos Vilnius – Förlorat Jerusalem ("Vilnius – prarastoji Jeruzalė") pristatymą. Trejus metus dažnai lankęsis Vilniuje, fotografavęs, rinkęs prisiminus, jis parengė išsamų liudijimą apie Lietuvos žydų tragediją. Man tai tarsi dar vienas patvirtinimas, kad mūsų šalis sieja jau ne vien tik švedų investiciniai interesai Lietuvoje ir lietuvio kriminalinis įvaizdis Skonėje.