Pirmasis

Moteris ir keturi jos kambariai

Eglės Gandos Bogdanienės paroda "Su meile moterims ir vyrams" galerijoje "Vartai"

Dovilė Tumpytė

iliustracija
Eglė Ganda Bogdanienė. "Saldžių sapnų, Judita". 2003–2005 m. Instaliacijos fragmentas

Labai didelį ir rafinuotą kultūros mastą slepia tas faktas, kad mes, nors ir esame nepriklausomi, įstengiame gyventi drauge su kitu žmogumi nepaisydami šios nepriklausomybės. Ne kaip vieni kitų vergai, o sudarę laisvą nepriklausomų individų sąjungą.
Julia Kristeva

Tikriausiai save suprasti lengviau per santykį su svetimu ar kitu. Moteriai svetimu tampa vyras (ir atvirkščiai). Amžinas bandymas suvokti ir susivokti: moteris – vyras.

Eglės Gandos Bogdanienės paroda dedikuota moterims ir vyrams – su meile. Techniškai – tai tekstilės paroda. Idėjiškai – tai bene viena ryškiausių moteriškumo diskurso plėtočių Lietuvos šiuolaikiniame mene. Galima prisiminti prieš dešimtmetį prasidėjusias moterų manifestacijas ir kitoniškumo deklaracijas Lietuvos mene. Vieni įsimintiniausių ir tapačiausių Vakarų išplėtotam feministiniam diskursui mene buvo Eglės Rakauskaitės performansai, videoinstaliacijos ir objektai: motinystės, nekaltybės, moters tapatumo ieškojimai per menininkės kūniškumą ir organines medžiagas – taukus, medų, plaukus. Bogdanienė tveria diskursyvius moterų pranešimus raštų, objektų, pačios atlikimo technikos naratyvais. Pasakojimas – sukurtas, reinterpretuotas, tikras, fiktyvus, esamas ir buvęs, persunktas atmintimi – tekstilininkės darbuose, man regis, itin svarbus. "Vartų" galerijoje menininkės kūriniai instaliuoti keturiose salėse, kiekvienoje jų – vis kitas pasakojimas apie moterį, ir vis tą pačią: keturi MOTERS istorijos kambariai.

Pirmas kambarys. Moteris vyrui: lygybės atkūrimas. Kodėl nuskrido žydų priešo Holoferno galva? Juditos darbas: apžavėjo moteriškais kerais, užliūliavo kario protą ir išgelbėjo žydų tautą. Šiandien tautos negelbėsim nuo priešų, bet galvos kristi gali dėl to, kad kartais lengviau perprasti mechaniką nei vyrų psichologiją, kaip sakė moteris ties nervų krizės riba. Tačiau moterys išdidžios. Patriarchalinei visuomenei reikia perversmų ir iššūkių (ekonominės svarstyklės vis dar vyrų pusėje). Eglės Gandos instaliacijoje "Saldžių sapnų, Judita" patenki į mutuojančios jėgų persvaros erdvę: keturios nukirstos vyrų galvos iš veltinio ant pagalvėlių, su meile siuvinėtų gėlėmis, ir palaimingai besišypsančios keturios nuogos moterys (gėlėti šydai vis dar saugo jų kūniškumo paslaptis), stebinčios ant kilimo gulinčią "auką". Monika Krikštopaitytė rašė: "Kartais autoritetų galvas reikia paaukoti, kad pradėtų veikti savoji. Eglė solidarizuojasi su Judita, palengvina ir pratęsia jos darbą. Sužmogintas ydas sudoroji nukirsdamas joms galvas – tai yra ravėjimo, apsivalymo, regeneracijos aktas."

iliustracija
Eglė Ganda Bogdanienė. "Pabudimas". Fragmentas. 2003 m.

Antras kambarys. Motinystė. Ant sienų pakabintos nunešiotos vaikiškos pėdkelnės su ant pėdučių išsiuvinėtu lopšinės aidu "a a mik mažuti, auk didutis, būk man užvadėlis" ("Lopšinė"); lelijomis raštuoti veltiniai, lyg motiniškos šilumos ir meilės pėdsakai ("Vaikystė"); "visko matęs" pliušinis žaislinis meškutis ant vaikiškos kėdutės tarp veltinio sienų ("Ar saugu meškiukui?").

Nieko idealizuoto, viskas pernelyg realistiška ir buitiška. Daiktai grąžina net ne į savo, o į kažkieno kito motinos globą ir rūpestį: skaitai jos viltis, nuovargį ir norus.

Trečias kambarys. Moteris moteriai (kas vyrui nepažinu). "Don’t believe in beauty". Yra toks posakis – negalvok apie geltoną beždžionę. Ir geltona beždžionė jau tavo galvoje. Netikėk grožiu. Moterys vis vien jį sukuria. Eglė Ganda velia šilumos ir paslapties kupinus veltinius – didžiulius erdvės pakaitalus. Juose vis kartojasi ir kartojasi pastelinės atmosferos ornamentai. Juos kartais sudrumsčia migla. Tačiau tokiame pasaulyje negali nutikti nieko blogo. Jis – lyg šilkverpio kokonas. Apsaugotas grožio. Netikėk juo.

Ketvirtas kambarys. Moteris ir išdidus meilės gedėjimas. Menininkės kūriniuose – ne tabula rasa, o prisiminimų, išgyvenimų, išjautimų prisisunkusios medžiagos. Nežinia, kas daugiau kalba – pati medžiaga ar iš jos sukurtas meno objektas (kartais užtenka tik "mito" arba istorijos). Nukirptos moterų plaukų sruogos kilimu sugula ant žemės klausdamos – išlikti ar išnykti ("Išlikti. Išnykti"). Moteriai plaukų kirpimas visuomet buvo atsisakymo ir aukos ženklas, kartu ir savo stiprybės išraiška (neabejotinai vyro atžvilgiu). Elžbieta I išdidžiai paaukojo savo plaukus parodydama, kad savo gyvenimą pašvenčia Anglijai, o ne ją išdavusiam mylimajam.

"Don’t believe in love. Believe in love" suaustos iš juostomis sukarpytų senų sudūlėjusių paklodžių, kurios priklausė nusivylusioms meile moterims. Nebylios, bet iškalbingos istorijos, vejančios mintis į buvusios meilės guolį. Eglė Ganda tarsi prisiliečia prie daugelio moterų likimų, sielos žaizdų, liūdesio, nusivylimų, vilčių. Asmeniniai daiktai menininkės rankose virsta relikvijomis.

Eglės Gandos Bogdanienės tekstilės darbų paroda "Su meile moterims ir vyrams" galerijoje "Vartai" veiks iki rugsėjo 17 dienos.

Dovilė Tumpytė