Pirmasis

Stočių jaudulys

Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalės ekspozicijos tranzitinėse erdvėse

Monika Krikštopaitytė

iliustracija
Aistė Kirvelytė. "Pagal spaudą". 2002 m. Popierius, grafitas

Geležinkelio stotis, autobusų stotis ir oro uostas. Išvardinau chronologiškai pagal atsiradimą. Žmogiškųjų dramų epicentras iš pradžių buvo geležinkelio stotis, o dabar ašaringiausia tranzitinė vieta, be abejonės – oro uostas. Tranzitinės erdvės yra išėjimo ir atėjimo vartai. Vietos, kur pasitinkami tolimi giminaičiai nepažįstamais veidais. Įsimylėjėlių pažadų ir kruvinų kūkčiojimų zona. Vieta, kur nervingai juokiamasi ir garsiai rėkiami vardai. Vartai į nebūtį ir sugrįžimo įsčios.

Stotys – potencialūs gyvenimo posūkio taškai. Artėjant link jų pulsas padažnėja, nes pro čia gali pabėgti, pro čia gali išnirti prarastieji, čia bet kuris maršrutas turi nuotykio pavadinimą – ar tai būtų Balbieriškis, ar Stokholmas. O grįžtant iš tolimos kelionės net marazmų iškraipytas patriotizmas išsilieja pro kvėpavimo takus aptaškydamas įelektrintą odą.

Būkim teisingi, visos mano minėtos žmogiškosios dramos stočių ir oro uostų pastatams gal ir kasdienybė, tačiau atskiro žmogaus gyvenime lemiami atvykimai ir išvykimai suskaičiuojami ant pirštų. Todėl iš vieno žmogaus perspektyvos stotys ir oro uostai dažniau yra susiję su ištęstu laiku ir nuoboduliu, kuriems užmušti perkami visokiausi kvaili žurnaliūkščiai, gudrūs kryžiažodžiai, spurgos ir klausomasi įvairaus plauko muzikos grotuvų.

1-osios Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalės dalis atsidūrė šiose trijose tranzitinėse erdvėse. Konceptualus sprendimas meną perkelti į emociškai įelektrintas erdves, ypač kai geležinkelio stoties viršutinės patalpos tokios atviros ir svetingos. Netradicinėse erdvėse kūriniams teko du skirtingi žiūrovų tipai: labai susijaudinę, išgyvenantys dramą ir nuobodžiaujantys, šmirinėjantys, gal kiek nekantraujantys keliauninkai. Tikėtina, kad įsijautrinusieji nepastebės meno, tačiau jei kas paklius į žiūros lauką – iš karto greitkeliu įsirėš į atmintį su visom detalėm ir niuansais. O štai žiovautojų porūšio elgesys sunkiau nusakomas. Gali būti, kad jie užpildys savo laiką smalsaudami ir apžvelgdami vaizdų ir formų srautą be didelių pastangų. Įsidėmės tik bent kokį prasminį svorį turinčius darbus – o prasmės visiškai priklauso nuo atskiro asmens.

Galvojant apie atsitiktines meno vartojimo situacijas, eksponuojamus kūrinius, kaip ir žiūrovus, lengva suskirstyti į dramatiškus ir kramsnojančius kasdienybės laiką.

Dramatiškieji. Pirmu numeriu būtina paminėti monumentaliąją Vlado Urbanavičiaus triumfo arką iš dviejų kaustytų medžio kamienų, kukliai pavadintą "Sąrama". Įžengimo ir išvykimo erdvei ritualinis slenkstis prideda asmeniško iškilmingumo. Be to, "Sąramos" medis ir metalas, nors ir gigantiški, labai savi. Stiprus, lakoniškas ir tinkamoje vietoje pastatytas darbas. Dramatiško gyvenimo posūkio atveju gali tapti simboliu.

Apie pasikeitusį gyvenimą, kuris niekada nebebus toks, koks buvo, kalba vienas šauniausių kvadrienalės kūrinių – Eglės Gandos Bogdanienės "Saldžių sapnų, Judita". Nukirstos trys vyrų galvos iš veltinio ant pagalvėlių, o ant kilimo guli potenciali auka (dar su galva). Norėčiau, kad galvos būtų panašios į dėstytojų ar kitų visažinių, tuomet šita simbolinė veltininė žmogžudystė galėtų padėti pasidovanoti naują gyvenimą. Kartais autoritetų galvas reikia paaukoti, kad pradėtų veikti savoji. Eglė solidarizuojasi su Judita, palengvina ir pratęsia jos darbą. Sužmogintas ydas sudoroji nukirsdamas joms galvas – tai yra ravėjimo, apsivalymo, regeneracijos aktas.

Į didingą natą, nors ir kiek ironiškai, taiko Jūratė Rekevičiūtė: "Dievo ieškojimas" iš apnertų akių obuolių nuotraukų išdėliotų ratu. Ir Stasys Juraška su "Salve" pavadintu pianino ir laiptų junginiu. Žiūrėdama į šį oranžinį kūrinį negalėjau negalvoti apie Vytautą Landsbergį. Virginijaus Viningo tapytas ciklas – fragmentai iš nukryžiavimo scenų – priskirtinas prie emocinę kulminaciją skatinančių darbų. Ir tai jis daro labai rimtai ir talentingai.

iliustracija
Eglė Ganda Bogdanienė. "Saldžių sapnų, Judita". 2004 m. Instaliacija

Dalybos nuoboduliu ir meditacija. Aistės Kirvelytės "Pagal spaudą" yra idealus nuobodžiaujančio keliauninko minčių atspindys. Piešinių ciklo darbai tarpusavyje nesusiję savo turiniu, juos jungia atsitiktinumo logika – kaip perjunginėjamų kanalų vaizdų tėkmė. Teniso žaidėjai ir politikai, kažkokie žmonės iš Rytų, dar kažkas. Tai darbas apie laiką, apie išmokimą nekreipti dėmesio į tai, ko nesuprantam, apie plaukimą perteklinių vaizdų paviršiumi.

Audrius Gražys, Henrikas Gulbinas, Linas Liandzbergis paruošė videoatviruką "Vilniaus perkusija" išvykstantiems. Puikiai tinkantis važiavimui garso takelis ir greitas ikoninių Vilniaus vietų peršokimas. Lietaus lašų skardenimas kartu su garsu paverčia darbą dar ir vizualiai įdomų. Geležinkelio stočiai tinka atsiminimų erdvė.

Kiek dekoratyvus Dalios Marijos Šaulauskaitės pano apie laiko skaičiavimo būdus "Horizontalumas" su odoje įspaustom vieno cento monetom. Centas po cento, skaičius po skaičiaus – galima ir taip laiką stumti. Galima žaisti ir su vėliavomis, jas pertapyti, kažką pakeisti, kaip daro Linas Lianzbergis.

Vytauto Dubausko tapyboje laikas labiau asmeniškas, ištęstas, net truputį kankinantis. Paveiksluose fiksuojama vos pastebimo kitimo situacija, tačiau ji nėra dramatiška, todėl dar svarsčiau, kuriai grupei priskirti. Tinka abiem. Patraukliausia ir pavojingiausia Dubausko tapytų darbų dalis ir yra tas vaikščiojimas subtilumo ašmenimis.

Autobusų stotyje pakibę šeši skirtingų autorių lagaminai. Pridėti mįslingų dalykų jie masina akimis knebinėti ne mažiau nei bet kuri padoriau prikimšta palėpė. Kaip suprasti jų turinį, visiškai priklauso nuo to, ką žiūrovas norės mintimis įdėt į vidų – kiek baimių, paslapčių, asociacijų ir prasmių.

Ričardo Zdanavičiaus dekoratyvinė tapyba ("Siluetai") savo užmoju turėtų būti judri ir energinga kaip tamtamų riksmas, tačiau stoties erdvėj pavirto aliejinių dažų tapetu. Ornamentas stiprumu prilygsta moterėlės drabužio raštui.

Sauliaus Paukštys "Žvilgsniai" perone – išdidintų nuotraukų ciklas, kur "Photoshop" programa aplink skirtingas akis sudėliotos skirtingų gėlių kompozicijos. Iš pradžių pamaniau, kad tai kokia nors reklama. Kam tas dirbtinai sukaltas pozityvumas , kai jokie užsakovai neverčia?

Ričardo Bartkevičiaus ir Arvydo Baltrūno tapyba bet kurioje parodoje bus lyg viešnia, o ne parodos dalis. Tai savyje užsidariusio modernistinio sukirpimo kūriniai, kuriems nereikia nei svarbių temų, nei koncepcijų. Tokiai tapybai keliama užduotis atspindėti kūrėjo genijaus mitą, kai drobė kaip futbolo vartų tinklas turi sugerti tapytojo vidines ekspresijas ir natūralias būsenas, neva vertingas pačias savaime. Sprendžiant iš kūrinių, spalvos dermių pajauta pakankama, kitkuo galima bodėtis. Tokios tapybos pagrindinė funkcija yra neutralizuoti kūrėjo pretenzijas dideliam formatui, pozai ir visokių rūšių nerimui.

Nors nuoširdžiai žavėjausi tikrai ne visais kūriniais, pats vaikščiojimas stotyse buvo labai malonus. Gyvi aplinkos garsai ir malonusis stoties diktorės raportavimas apie atvykstančius ir išvykstančius traukinius. Nors ir pripildyta knibždėjimo, stoties atmosfera išlaikė kabančią kaip debesis tylą. Buvimas stotyje, kai niekur nevažiuoji – jausmas, kažkuo panašus į lankymąsi ligoninėje, kai esi visiškai sveikas. Imi tyliai jaustis dėkingas, kad dar turi laiko pasiruošti.