Lietuviška raketa

Thomo Neumanno instaliacija "Lietuviška raketa"

Iš šviesių, klasicistiniu orumu dvelkiančių rūmų lango išnyra balta daili ranka ir sviedžia į objektą, esantį vėsiame, išpuoselėtame namo kieme, kiaušinį. Gal ne kiaušinį – pomidorą: sunku buvo įžiūrėti, be to – ne taip ir svarbu. Juo labiau kad objekto jis ir nepasiekė, mat kaip ir ranka (bei jos šeimininkė) priklausė ne šiam laikui. Nežinau, ar tai buvo pirmoji, ar paskutinė rūmų šeimininkė, žinau, kad pirmą kartą jos buvusiose valdose, kuriose iki šiol apžiūrinėdavome senus paveikslus, kostiumus ir interjerus, išsišiepęs stovi šiuolaikinis menas. Paaiškinsiu: vizija aplankė Thomo Neumanno instaliacijos "Lietuviška raketa" pristatyme Vilniaus paveikslų galerijos rūmų kieme. Nežinau, kodėl susivaideno toji grakšti nuobodžiaujanti ranka. Tačiau jei jau taip įvyko – įvyko, juolab kad jos motyvus nesunku paaiškinti. Objektas, stovintis prašmatniame puošnių rūmų kieme ne didingas, ne puošnus, ne dailus, ne pritrenkiantis. Tą dieną, susirinkusiems į šio projekto pristatymą visi šie "ne" – pakankamai įprasti ir nebūtinai reiškia prastumą; realiai kiaušinių nei pomidorų nemėtė niekas. Be to, įtariu, jog toji dama neperskaitė šiai instaliacijai skirto bukleto ir jai prastai girdėjosi objektą pristatančiųjų kalbos. Antraip gal ir ji, kaip ir kiti dalyvavusieji, stovėtų, skaitinėtų, apžiūrinėtų ir liktų gal net visai patenkinta... Nors nereikia būti iš praėjusio amžiaus, kad matytum, jog "Lietuviškos raketos" koncepcija gerokai pranoksta vaizdinę idėjos (idėjų) išraišką.

Nedidukas paprastas raketos modelis (4,30 m. nėra mažai, tačiau pasirinktoje erdvėje jis, deja, atrodo būtent toks) apklijuotas spalvotomis jaunų žmonių iš reklaminių plakatų fotografijomis, ant šių dar užklijuoti tvarkingai prirašyti balti popieriaus lapai. Iš tiesų menininkas pagrindė ir paaiškino kiekvieną šio darbo elementą: pristatomieji tekstai skaidrūs ir knibždėte knibžda idėjų bei intrigų.

Aptariamoji instaliacija gimė štai kaip: menininkas iš Vokietijos Thomas Neumannas pagal programą "Kintantys veidai" du mėnesius gyveno Lietuvoje ir kūrė šį projektą. Instaliacijos, arba fotoskulptūros, tema "Darbas" buvo nustatyta projekto organizatorių. Atliepdamas jai, menininkas su bebaigiančiais mokslus Lietuvos studentais kalbėjosi apie jų trokštamą darbą ir perspektyvas – šios jų mintys surašytos baltuose popieriaus lapuose. Mintys labai jau normalios ir suprantamos: darbo norima perspektyvaus, lankstaus, kūrybiško ir gerai apmokamo. Be abejonės, kalbėta su protingais ir perspektyviais pašnekovais. Taip smagu ir optimistiška, kad lengva įtarti ironijos klastą, nors respondentai neišgalvoti, o ir pats autorius projekto pristatymo metu, rodos, visai neironiškai ištarė: "Lietuviška raketa jau skrenda"...

Protingoms mintims foną sudaro ant raketos užklijuotos jaunų žmonių fotografijos, gerai pažįstamos iš įvairiausių lietuviškų reklamų (ant raketos pateko tik iškirpti portretai). Šie jauni žmonės gražūs ir "atitinkantys standartus" nemažiau nei jų mintys. Portretai, pasak lankstinuko, atspindi tai, kaip ši (jaunoji) karta reprezentuojama visuomenėje. Iš tiesų, kaip miela... Jei kas domėtųsi pagyvenusių žmonių reprezentavimu ir gyvenimu mūsų visuomenėje, galėtų remtis pernai vasarą viešojo transporto stoteles puošusiais ryškiomis margaspalvėmis suknelėmis vilkinčių senučių atvaizdais... Nors kita vertus – meno kūrinys juk nėra dokumentika, leidimas pasirinkti ir idealizuoti nepanaikintas, o toks reiškinys kaip "didžiulė jaunosios kartos vilčių ir svajonių galia" iš tiesų egzistuoja...

Dar vienas instaliacijos elementas – pati raketa. Apie ją galima pasakyti (ir jau pasakyta) labai daug. Ji – minėtosios "vilčių ir svajonių galios" simbolis, o kartu ir nuoroda į tarybiniais laikais vaikų darželiuose styrojusias raketas, ir ironiška grimasa modernistiniam tikėjimui progresu... Stiprus kokteilis. Visas šias reikšmes galima sėkmingai ir logiškai susieti su kitais objekto elementais. Ką prie ko taikyti, matyt, priklauso nuo suvokėjo nuotaikos ar poreikių, žodžiu, siekiamo rezultato. Tik kaip surišti į vieną krūvą viską, kas pasakyta, sunku įsivaizduoti. Atrodo, kaip tik dėl šios priežasties – itin gausių idėjų ir interpretacijų variantų – kalbėti, o ir galvoti apie šį darbą gana keblu. Keista, tačiau toks konkretus objektas kaip raketa šiuo atveju tarsi išsisklaido ore, išsisluoksniuoja ir subyra į atskirus gabalėlius, taip prarasdamas galią smogti, įsmigti, sudrebinti. Nors konceptualiai pagrįstas kiekvienas jos lopinėlis, vis dėlto stipri gali būti tik gryna mintis, vientisa ir aiški idėja. Čia viskas lyg ir suprantama, tačiau pasigedau to "kažko", kas meną paverčia menu, o "paprastą" žmogų – menininku: įtaigumo, jėgos, kad ir kokia ji būtų, idėjos, kurios buvimą galima pajusti intuityviai, be užrašų ir paaiškinimų....

Keista, tačiau liko neįvardytas instaliacijos aspektas, kuris man, vietos gyventojai, pasirodė įdomiausias. Visi šie gražūs, teisingi veidai ir mintys, sutupdyti ant raketos, labiau primena ne mūsų jaunimą, jo darbą ir reprezentaciją mūsų visuomenėje, o jaunimą, pasiruošusį kelionei. Tikrai nežinau, ar tai kelionė į Mėnulį, ar į svečias šalis, apie kurias taip dažnai kalba studijuojantis gerasis ir protingasis jaunimas. Gal iš tiesų būtent taip ir iššifruojama ši instaliacija, tik "pats teisingiausias" atsakymas liko neišsakytas ir neužrašytas juodu ant balto? Tokiu atveju įžūli, keistai ironiška raketos šypsena tampa labiau suprantama ir atsiranda galimybė bei noras jai pritarti...