Kas gražiau už duris?

Alfonsas Vilpišauskas. "Paletė"

Birželio 20 – liepos 2 d. sostinės gyventojai bei svečiai turėjo galimybę susipažinti su Alfonso Vilpišausko tapybos kūriniais.

Ekspozicija užėmė abi galerijos sales. Pirmame aukšte žiūrovai galėjo pamatyti senesnius dailininko darbus "Dvynys" (1976), "Mergaitė su gitara" (1978), "Šešėlis" (1978), "Moteris ir paukštis" (1993) ir kitus. Antroje salėje buvo iškabinta 11 paveikslų, dauguma nutapytų 2002–2004 m.: "Violetinis" (2002), "Lapkritis" (2004), "Ažūras" (2004). Toks chronologinis darbų išdėstymas leido stebėti menininko kūrybos evoliuciją: nuo abstraktokų figūrinių kompozicijų iki visiškos abstrakcijos, nuo santūresnio šiaurietiško kolorito iki ryškių, sodrių spalvų šėlsmo.

Alfonsas Vilpišauskas priklauso modernistinei menininkų grupei "Angis". Modernizmas, kuris šiandien dar koegzistuoja su postmodernizmu, dailininko kūryboje klesti. A.Uždavinys pavadino A.Vilpišauską "vienu iš ryškiausių nūdienos ekspresionistų". Ekspresionizmo bruožai, būdingi vyresnės kartos Lietuvos tapytojų (A. Šaltenio, A. Savicko, P.R.Vaitiekūno) kūrybai, be abejonės, atsispindi ir A.Vilpišausko drobėse, ypač ankstyvosiose. Kūriniuose "Šešėlis", "Mergaitė su gitara", "Kelionė" deformuotos, schematizuotos formos ir laužytos linijos, dramatiškų spalvų kontrastai, ekspresyvūs potėpiai tampa pagrindinėmis išraiškos priemonėmis. Paveikslų siužetams nemenkos įtakos turi krikščioniškas mentalitetas ir tautodailė ("Žemaičių Kalvarija", 1995, "Bokštas Žemaičių Kalvarijoje", 1998, "Improvizacija su lietuvių liaudies skulptūrėle", 2000). Šv. Roko, Žemaičių Kalvarijos atvaizdai čia tampa tam tikra ženklų sistema, kurioje neįsigilinus į kontekstą jie sunkiai identifikuojami. Savotiškais reprodukuojamais ženklais virsta ir kai kurie paveikslų herojai ("Kelionė", 1974, "Kelionė", 1989, "Kelionė", 1991).

Vėlesnėje kūryboje A.Vilpišausko tapomi objektai yra visiškai neatpažįstami. Nuorodų į jų egzistavimą galima rasti nebent paveikslo pavadinime ("Peizažas su karve ir angelu", 2004, "Šilavotė", 2004, "Davatkynas – Šilavotas", 2004). Bedaiktė, abstrakti tapyba tampa spalvotų masių bei linijų žaismu. Ryškios, grynos spalvos keičia bendrą kūrinių nuotaiką. Šviesėjant koloritui mažėja slegianti įtampa, lengvėja salės atmosfera. Paskutiniai A.Vilpišausko darbai primena dailininko paletes, vienas iš paveikslų, beje, taip ir pavadintas ("Paletė", 2003). Pastozinė tapyba, nesvetima ir ankstesniems tapytojo kūriniams ("Dvynys", 1976, "Žemaičių Kalvarija", 1995), dabar labiau panaši į bareljefą. Chaotiškos dažų masės, išeinančios iš paveikslų ribų, veržiasi į erdvę ("Be pavadinimo – Šilavotas", 2004). Tirštas dažų sluoksnis dengia drobių plokštumas netolygiai, vietomis matyti baltas gruntas. Virš jo spontaniškai nutapytos plonos juodos, violetinės, pilkos linijos sudaro gražų santykį su minėtomis dažų masėmis ("Peizažas su karve ir angelu", 2004, "Šilavotė", 2004). Skiriasi ir tapybos motorika: atrodo, kad teptuką dailininkas pakeitė mastichinu, potėpiai platesni, dinamiški, impulsyvūs.

Taigi A.Vilpišausko tapyba pastaraisiais metais pastebimai keičiasi. Prieš penkiolika metų Alfonsas Andriuškevičius, analizuodamas grupės "Angis" narių kūrybą, atliko keistą eksperimentą: vertinimo kriterijumi pasirinkdamas parodos salės duris, kiekvieną kūrinį jis lygino su jomis – kurie iš paveikslų gražesni už duris, o kurie prastesni? Tą patį metodą pritaikiusi kitam laikui, kitai erdvei ir naujesniems tapytojo darbams, pakartojau A. Andriuškevičiaus eksperimentą. Išvados tokios: paskutiniai A.Vilpišausko kūriniai yra gražesni už salės duris. Juose daugiau gyvybės nei achromatinėse galerijos duryse, šios drobės turi dvasią, o to nepasakysi apie faneros gabalą, kuris tik sausai nurodo evakuacinio išėjimo kryptį.