Pasaulyje

Polka su ragučiais

Intriguojančios parodos Varšuvoje

Laima Kreivytė

iliustracija
Nuotrauka iš parodos "Polka" Varšuvos šiuolaikinio meno centre

Šią vasarą meno turistai traukia į Veneciją, o aš patraukiau į Varšuvą. "Patraukiau" – gal ir ne tas žodis, nes didelės traukos šiam miestui nejutau. Mat daugiausia laiko buvau praleidusi Varšuvos traukinių stotyse pakeliui į Budapeštą – jos man paliko tamsius ir purvinus prisiminimus. O dar tas monstriškas Stalino pirštas, išdūręs miesto peizažą ir dabar iš naujo bandomas atkerėti kultūriniais triukais. Nereikia būti nei Derrida, nei švedu – užtenka pažvelgti į Stalino padovanotus rūmus miesto centre ir suprasi, kad dovana – tai nuodai. Prisiminiau ir Pukytės pasiūlymą kalėdinėje "7md" apklausoje – pastatyti tiltą per Lenkiją. Kad nereikėtų mums kratytis duobėtais keliais skubant į "tikrąją" (kuo toliau, tuo geriau) Europą. Taip ir važiuodavau pro Lenkiją užmerktomis akimis – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Neradusi knygynuose kokios nors "Varšuvos tavo kišenėje" supratau, kad Vilniaus kišenei ji per didelė. Iš čia turistai turi keliauti į Rygą ir Taliną, o Varšuvą arba turime pažinti kaip penkis pirštus, arba ir toliau pravažiuoti užsimerkę, patikrindami tik benzino kolonėlių meniu ir tualetus. Bet aš važiavau meno. Ne tarptautinio Molotovo kokteilio, o šienu ir archyvų dulkėmis kvepiančio regioninio produkto – be saldiklių, dažiklių ir emulgatorių. Kaip lietuviškos degtinės, kurią "norisi gerti gryną". "Grynas" pažadas slypėjo žodyje "Polka" (lenkė) – taip pavadinta paroda veikė Varšuvos šiuolaikinio meno centre. Parodos plakatas iš tolo skelbė, kad poetų apdainuoto lenkių grožio čia ieškoti neverta – jauną koketę žalia minisuknele it kirviu perkirto raudona kryžma. Net išsigandau – o gal paroda jau pasibaigė? Kuris čia lietuvių menininkas gyrėsi, kad nuvažiavo į Venecijos bienalę, nusipirko bilietą ir nenuėjo į parodą – nes tikslas jau pasiektas. Tačiau paskui nepanaudotas bilietas buvo panaudotas menininko kūrinyje (štai ką reikia afišuoti – poziciją, o ne abejotinus įspūdžius. O gal tai reiškia, kad mano menas svarbiau už visų kitų meną kartu sudėjus? Nes jei menas visai nesvarbus, reikėjo tiesiog išmesti bilietą...). Slegiama tokių minčių prisėdau ant akmeninio suolelio ir tik pakilusi perskaičiau Jenny Holzer įspėjimą: "LACK OF CHARISMA CAN BE FATAL" (charizmos stoka gali būti lemtinga). Turbūt tai negresia Varšuvos simboliui – undinėlei su kalaviju. Įdomu, ar parodoje "Polka" rasiu daug charizmatiškų asmenybių?

Vos įėjusi į parodą suprantu, kad bus ne tik asmenybių, bet ir kūno, kraujo, sentimentalių fotografijų, žiaurių medicininių pasažų ir istorinių kadrų. Parodos kuratorės Ewa Gorządek ir Agnieszka Zawadowska bei profesorė Maria Janion siekė suderinti meninį ir mokslinį požiūrį – todėl paroda primena archyvą, kunstkamerą ir kino teatrą kartu. Tekstas čia ne mažiau svarbus už vaizdą – garsių rašytojų citatos dėliojamos šalia dienoraščių ištraukų, kriminalinės kronikos ar menininko Krzystofo Bednarskio surinktų mamos raštelių (maždaug: "Krisiuk, pietūs puode" ar pan.). Tačiau tai nereiškia, kad ekspozicijoje triumfuoja chaosas. Parodos paantraštė – "Medium, Shadow, Image" nurodo, kad nesitenkinama tik įvaizdžio konstrukcijomis, bet gilinamasi ir į šešėlines (gal "tamsiąsias"?) "moteriškumo" ir "lenkiškumo" kūrimo aplinkybes ir teorijas bei jų sklaidą. Juk moterys dažniausiai egzistuoja kultūros paraštėse, kažkur tarp šeimyninio albumo ir dienoraščio. Dvasingos, besiaukojančios idealistės, tinkamos įkūnyti Motiną Lenkiją, Pergalę, Sielvartą, Skaistybę, Auką etc. Arba priešingai – tvirtai stovinčios ant žemės, grėbiančios šieną, mylinčios vyrus ir gimdančios tėvynei vaikus. Tai tik du kraštutiniai stereotipai – o jų yra begalės, ir kur kas subtilesnių. Juos ir bando dekonstruoti – apnuoginti jų kultūrines šaknis – parodos rengėjos. Ekspozicijos struktūra primena laikraštį, kur skirtingi vaizdai ir opūs klausimai atsiduria vienas šalia kito kaip lygiaverčiai kasdienybės fragmentai. O kad nepaskęstum toje gausybėje, parodoje išryškintos penkios temos: "Kūnas", "Namai", "Vieta", "Tikėjimas" ir "Karas".

iliustracija
Parodos "Polka" plakatas

Taigi parodos struktūra – nehierarchinė, todėl garsios moterys čia puikiai sugyvena su nepažįstamomis mamomis, dukromis, žmonomis, svajotojomis, darbininkėmis ir pan. Tad ar būtina ieškoti charizmatiškų asmenybių? Gal ir nebūtina, bet to vidinio spinduliavimo nenustelbia jokie archyvų stiklai (ypač kai jų parodoje nėra). Juolab kad dvasios jėga ar asmenybės trauka niekaip nesusijusi nei su socialiniu, nei su šeimyniniu ar dar kokiu nors statusu. Žinoma, žvaigždes lengviau pastebėti, nes jas supa ne tik jų pačių, bet ir medijų padauginta aura (mechaninė reprodukcija ne panaikina, o tik išsklaido "unikalumo" iliuziją). Štai dokumentinis filmas apie Mariją Skłodowską-Curie. Garsi mokslininkė apsupta gausaus būrio kostiumuotų vyrų, kurie klausosi jos kalbos, ploja, teikia vieną iš daugelio apdovanojimų. Visa tai, regis, neliečia Marijos Curie. Jos rimtas veidas su giliomis rimties raukšlėmis, suskliaudžiančiomis lūpas, beveik nepasikeičia. Apvalūs akiniai, skrybelė-varpelis pagal to meto madą – viskas kaip turi būti. Ir kartu – nepaaiškinimas jausmas žvelgiant į nebylius kadrus, kad net drabužiai didžiuojasi mokslininkės kuklumu, o ji pati to nė nejaučia. Nekalbėsiu apie fiziką, chemiją ir radioaktyvumą, Nobelio premiją ir kitus gyvenimo faktus. Šie dokumentiniai kadrai – tik spalvingos Marijos Curie biografijos paviršius. Protingas paviršius – kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų. Nes jai kalbant pradedi prieš savo valią tikėti, kad protas yra visur. Jei Lietuvoje kas sugalvotų rengti parodą "Lietuvė", tikriausiai tokiu atskaitos tašku taptų Marija Gimbutienė su savo senosios Europos deivėmis ir dievais.

Toks kasdienybės, meno ir mokslo archyvas reikalauja daug laiko, bet neužmuša nuoboduliu. Priešingai – eidamas tolyn atrandi vis naujus vardus ir požiūrius. Meno kūriniai čia įsiterpia į bendrą pokalbį, kartais įtraukdami žiūrovą ne tik į skaitymo ir stebėjimo veiksmus. Pavyzdžiui, tamsiame kambarėlyje galima buvo pabendrauti su gražia mergina (žinoma, videoprojekcijoje), sakant į mikrofoną jai skirtus komplimentus arba įžeidimus, kurie surašyti ant priešais esančių sienų. Paprastas, bet puikiai veikiantis šiuolaikinės moters vaizdinio (de)konstravimo pavyzdys. Vis dėlto įdomiau, kai parodai darbus sukūrę menininkai labiau akcentuoja vietos specifiką. Pavyzdžiui, Anna Baumgart Lenkijos vėliavos fone pastatė dvi moterų skulptūras – vieną su kiaulės, kitą su žiurkės galva. Pirmoji išdidžiai atkišusi pilvą – raudonas sijonėlis su skeltuku priekyje ne paslepia, o išryškina nėštumą. Antroji pasilenkusi ir segi balerinos sijonėlį. Tikra lenkė turi būti vaisinga ir grakšti? Protas ir jausmai ne taip svarbu, jei "įvaizdis yra viskas". Visi nacionaliniai stereotipai iš tiesų yra internacionaliniai – kelioms tautoms galėtų atstovauti Kanuto Rusecko šienpjovėlė? O tokie lietuvio širdį glostantys žodžiai kaip "nuo Baltijos iki Juodosios..." yra kone kiekvienos valstybės mitinio aukso amžiaus geografinė formulė – "nuo jūros iki jūros".

iliustracija
Cai Guo-Qiango darbai Zachętos galerijoje

Gaila, kad besibaigiant parodai lenkai dar nebuvo išleidę jos katalogo – ten tikrai rastumėte įdomios teorinės ir faktinės medžiagos. O man paliekant parodą ir žingsniuojant į kitas kaip stipriausiais vizualinis ženklas prieš akis iškyla lenkų aktorės Jadwigos Jankowskos-Cieślak veidas (juo prasidėjo, taigi ir baigėsi ekspozicija). 1972 m. aktorė suvaidino Magdą Januszo Morgensterno filme "Trzeba zabić tę miłość" – šis jaunos moters paveikslas tapo savotišku atskaitos tašku ne tik menininkei, bet ir visai jos kartai. Nepamirštama ji ir Kįroly Makko filme "Kitas žvilgsnis" (1982) – už žurnalistės Evos vaidmenį aktorė apdovanota Kanų auksinės palmės šakele. Tokia yra "polka" – jautri ir stipri, abejojanti ir ryžtinga, talentinga ir trapi. Įvairiapusiška. Neapčiuopiama.

Kaip savotiškas kontrastas šiai parodai – "Zachętos" galerijoje vykstanti kinų menininko Cai Guo-Qiango paroda. Niujorke gyvenantis menininkas pagarsėjęs savo sprogdinimo akcijomis visame pasaulyje – jis gali dūmais išpiešti juodą vaivorykštę arba Temzę kartu su pakrantėje stovinčiu "Tate Modern" paversti liepsnojančia upe. Tačiau menininkas ne šiaip sau rengia fejerverkus – jo darbai visada atsižvelgia į vietos kontekstą ir bando rasti dialogą su kita kultūrine tradicija. Pats Cai Guo-Qiangas savo akcijose ir instaliacijose irgi remiasi kinų kultūrai būdingais artefaktais ir žiniomis. Jo kūryboje dažnai naudojami aitvarai, parakas, tradicinė kinų medicina, feng shui. Zachęntos galerijoje jis eksponuoja du darbus – instaliaciją "Rojus" ir paraku apibarstytą ir susprogdintą drobę – "Raudoną vėliavą". Per atidarymą kita didelė raudona vėliava buvo susprogdinta tiesiog prieš galeriją esančiame parke, džiūgaujant miniai žmonių. Be abejo, ši paroda turi stiprų politinį užtaisą. Ypač gerai jis juntamas įžengus į didžiąją salę – iš pradžių matyti tik milžiniški orą pučiantys propeleriai ir siūlai, o paskui pamatai aitvarus iš senų laikraščių su Brežnevo, Chruščiovo, Gagarino, Gorbačiovo ir kitų garsių tarybinių veikėjų atvaizdais. Lyg to būtų maža, it traukinio vagonai vienas paskui kitą vorele vingiuoja vaikiški lopšeliai, užkloti buvusių ir esamų socialistinių šalių vėliavomis. Tie optimistiniai aitvarai ir romus lopšelių supimasis akimirksniu sugrąžina į vaikystę. Socialistinis infantilumas, kaip mes gerai žinome, nėra toks nekaltas. Totalitarinė sistema žada rojų totalaus paklusnumo kaina. Gaila, nespėjau pamatyti birželio 28 d. atidarytos ir iki rugpjūčio 28 d. veiksiančios parodos "Panoptikonas. Kalėjimų architektūra ir teatras". Kartu su Guo-Qiango paroda tai turėtų sudaryti sprogstamąjį vizualumo ir galios diskurso mišinį.

Taip, bet kuo čia dėta "polka su ragučiais"? Nebent tuo, kad ir paroda "Polka", kuri dekonstruoja lenkės vaizdinius, ir Guo-Qiango sprogdinamos vėliavos laužo hierarchinio mąstymo ir stereotipų ragus. Kartais nulaužti seną ragą geriau, nei įstatyti du naujus.