Teatras

Socialinės Vilniaus "Sirenos"

Rudenį įvyks antrasis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis

Rasa Vasinauskaitė

iliustracija
Annamária Láng (Nina), Zsolt Nagy (Treplevas) spektaklyje "Žuvėdra", rež. Įrpįd Schilling
M. Erdely nuotr.

Praėjusį rudenį sėkmingai prasidėjusi Vilniaus "Sirenų" biografija rugsėjo pabaigoje žada antrąjį užsienio ir lietuvių teatro maratoną. Šįkart jis vyks rugsėjo 24 – spalio 2 d. Programoje dalyvaus šešios užsienio trupės, vadovaujamos režisierių, pastaruoju metu aplankiusių bene visus didžiausius tarptautinius festivalius, taip pat maždaug dešimt lietuvių režisierių.

Pirmųjų "Sirenų" orientyras buvo aktualus šiuolaikinis teatras; antrosios, šiųmetinės, supažindins su keletu socialinio teatro versijų. "Dešimties naujų šalių įstojimo į Europos Sąjungą euforija praėjo, bet šio istorinio momento sukelta įtampa ne slopsta, o auga. Suvienytos Europos projekto lyderiai nenujautė, kad susidurs su tokia kritiško mąstymo banga. Kaip į visuomenines perturbacijas reaguoja įvairių šalių menininkai – kiekvienos epochos "seismologai"? Kokius giluminius procesus fiksuoja šiuolaikinis Europos teatras? Ar jis turi ką pasakyti? Rytų Europos teatro tradicijai trūksta stipraus socialinio teatro geno. Todėl jis mums tik dar įdomesnis ir reikalingesnis – kaip injekcija, stiprinanti visuomenės imuninę sistemą", – taip būsimą programą apibūdina festivalio meno vadovė Elona Bajorinienė.

Naują savo šalies patirtį festivalyje pristatys vengrų trupė iš Budapešto "Krétakör" ("Kreidos ratas") ir jos vadovas maištininkas režisierius Įrpįdas Schillingas. Programoje bus parodyti du jo spektakliai – "Juoda šalis" ("BLACKland") ir Antono Čechovo "Žuvėdra". "Krétakör" teatro pavadinimas, pasiskolintas iš garsios Brechto pjesės, apibūdina trupės credo: "Mes apibrėžiame erdvėje ratą, kuriame koncentruotai išreiškiame savo egzistavimo tiesą. Kreida nubrėžtas ratas yra laikinumo ir nuolatinio atgimimo metafora – jį lengva nubrėžti ir taip pat nesunku ištrinti bei perkelti kitur, kur naujoje erdvėje vėl gali gimti teatras". Prieš dešimtmetį susikūrusi nepriklausoma trupė iki šiol neturi savo aikštelės ir nuolat ieško scenos – skirtingose erdvėse vis brėžia savo kreidos ratą ir, reikia pasakyti, nesikartoja. Statydamas klasiką ir šiuolaikinius autorius režisierius ištikimas nebent brechtiškajai teatro estetikai, kuri leidžia jam eksperimentuoti ir vaidybos, ir sceninės raiškos priemonių požiūriu. Į Lietuvą "Krétakör" atvyksta antrą kartą. Pirmasis trupės pasirodymas su Bertolto Brechto "Baalu" įvyko 2000-aisiais "Naujosios dramos akcijoje".

Naujausias trupės darbas "Juoda šalis" – tai groteskiškų improvizacijų koliažas, sukurtas tarsi atsakas į pokyčius, vykusius Vengrijai įstojus į Europos Sąjungą. Spektaklis savotiškai tęsia 2002 m. statytą "Tėvynė, mano brangioji tėvynė" (pagal Georgo Büchnerio "Dantono mirtį"), kur režisierius, akcentuodamas 1989–2002 m. laikotarpį, ironiškai, bet ir su meile pažvelgė į istorinę Vengrijos praeitį bei nacionalinį vengrų charakterį. "Juoda šalis", gavusi Mihįlo Babito poemos pavadinimą, juokiasi iš kitokios vengrų patirties: naujosios politikos, banditizmo ir pedofilijos, sporto laimėjimų, neonacizmo, abortų, europietiškos laisvės ir savižudybių. Spektaklis – tarsi šalies įvykių apžvalga, dienraštis, kurio naujienos sudėliotos iš mobilaus telefono žinučių, siųstų nuo 2004 sausio 1 d. "Tai socialinės kritikos pamfletas. Jis išjuokia idiotišką, infantilų viešąjį gyvenimą bei kalbą, kurios akivaizdoje esame bejėgiai. ... Šis kabaretinis "dienraštis" artimas provokacijai ir kiekvienam žiūrovui kelia klausimus apie savo visuomenės raidos atsakomybę", – rašo kritikai apie daugelį šalių ir festivalių spėjusį aplankyti spektaklį.

A. Čechovo "Žuvėdra" – dar kitoks trupės ir režisieriaus darbas. Spektaklį festivalio programoje pristatys Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras ("Naujosios dramos akcija"). "Žuvėdros" premjera įvyko 2003 m. spalį. Per šį laiką ji pelnė Vengrijos nacionalinio festivalio geriausio spektaklio apdovanojimą ir tapo vienu geidžiamiausių spektaklių Europos teatro festivaliuose. Vien šįmet "Žuvėdra" gastroliavo Prancūzijoje, Olandijoje, aplankė Maskvos, Vienos festivalius, o rudenį dalyvaus pagrindinėje Edinburgo tarptautinio festivalio programoje. Sėkmės priežastis – "Žuvėdros" originalumas: šįkart režisierius atsisako įprastų teatro priemonių ir kuria tarsi antispektaklį – kelios iš žiūrovų salės pasiskolintos kėdės tampa dekoracija, o iš salės į aikštelę išėję aktoriai – spektaklio veikėjais. Aktoriai čia pat, žiūrovų akivaizdoje, išgyvena visą pjesės tekstą taip, jog jis virsta tikru teatro meno grynuoliu. Anot Edinburgo festivalio anonso, spektaklis "sceninius gyvenimus padaro realesnius nei "realybės televizijoje". "Žuvėdra" bus rodoma dar nebaigtoje rekonstruoti Menų spaustuvėje.

Dar du užsienio režisieriai – belgas Lukas Percevalis ir ispanas Rodrigo Garcķa – taip pat skirtingų teatro krypčių atstovai. Ne tiek socialinio, kiek "grynojo", asketiško teatro atstovas keturiasdešimt aštuonerių metų Percevalis, atstovaujantis naujajai falamandų teatro bangai, yra nepranokstamas klasikinių kūrinių interpretatorius. "Teatras yra tik rašmenys ant smėlio. Jis negali pakeisti nei pasaulio, nei žmonių", – sako režisierius, savo spektakliais bandantis apnuoginti pjesės esmę, ištraukti jos pagrindinį konfliktą ir sukurti intensyvų sceninį veiksmą. "Sirenos" parodys 2003 m. Miuncheno "Kammerspiele" teatre Percevalio statytą "Otelą" pagal Shakespeare’o tragediją, šįkart adaptuotą scenai turkų kilmės rašytojo Feriduno Zaimoglu. Jis spektaklio bendraautoriumi tapo neatsitiktinai – Percevalį šįkart domino Otelo kitoniškumo ir svetimumo supančiame pasaulyje tragedija, kurią Zaimoglu (pats būdamas "svetimas", užsienietis) anaiptol ne poetine šekspyriška, o šnekamąja kalba priartino prie nūdienos. Kalba padiktavo ir spektaklio estetiką – jokių istorinių nuorodų ir istorinių kostiumų, o tik juodos ir baltos kontrastai bei džiazo pianisto Jenso Thomas improvizacijų lydimi dramatiški veikėjų išgyvenimai.

Rašytojas, dramaturgas, scenografas ir režisierius Rodrigo Garcķa gimė 1964 m. Buenos Airėse, būdamas dvidešimt dviejų, persikėlė į Madridą. Būdamas mėsininko sūnus jis ir savo 1989 m. įkurtą trupę pavadino "Mėsinės teatru" – realybė čia kapojama ir pjaustoma negailestingai, su įtūžiu. "Teatras – tai socialinis įrankis, turintis nedaug bendra su menu ar artistais. Kuriu teatrą todėl, kad man nepatinka pasaulio santvarka", – sako režisierius, įkvėpimo savo pjesėms ir spektakliams ieškantis gatvėje ir kasdienybėje. Greit išpopuliarėjęs savo drastiškais, be jokio gailesčio aktoriams ir žiūrovams sukurtais spektakliais Garcķa, vienas dažniausių Avinjono festivalio dalyvių, "Sirenose" pristatys "Ronaldo, McDonaldo klouno, istoriją". "Jei tau devyneri ir tu gyveni Lisabonoje, sekmadieniais tu eini į McDonaldą... Jei tau devyneri ir tu gyveni Briuselyje, sekmadieniais tu eini į McDonaldą... Jei tau devyneri ir tu gyveni Florencijoje, sekmadieniais tu eini į McDonaldą... Jei tau devyneri ir tu gyveni Niujorke, sekmadieniais tu eini į McDonaldą..." – štai "McDonaldo klouno" motyvas, spektaklyje tapęs antiglobalistiniu šūkiu ir scenoje išprovokavęs tikriausią pasipriešinimo akciją. Trys pusnuogiai jaunuoliai imituoja homoseksualų sueitį, pila kokakolą į užpakalį, voliojasi pieno ir vyno balose, ruošia mėsainius iš klasikų veikalų, svaidosi buteliais ir maisto pakuotėmis. "Teatras – tarsi mūsų visuomenės veidrodis, ištikimas jai arba ne, priklausomai nuo žiūros kampo. Veidrodis Ispanijos visuomenės, kur iki šiol stipri postfrankistų ideologija, kur pagal senas taisykles kontroliuojami vyrų ir moterų santykiai, kur keroja rasizmas ir į gatvę metami visi, nepriklausantys "Made in Spanish" – čigonai, arabai, homoseksualai ir t.t., kur adoruojama ispaniška operetė zarzuela ir bulvarų teatras. Ispanija klesti – ačiū p. Aznarui!", – negailestingai ironizuoja Garcķa, siekdamas savo spektakliais sukrėsti ne tik ispanų, bet ir tarptautinę publiką.

Vokiečių menininkų grupė "Rimini Protokoll" festivalyje parodys kartu su Briuselio "KunstenFESTIVALdesARTS" gimusį socialinį spektaklį "Sabenation, go home&fallow the news". "Su Sabena jūs gerose rankose!" – šis anksčiau optimistinis Belgijos avialinijų šūkis šiandien tėra bevertė frazė. "Eikite namo ir sekite žinias" – po 2001 m. avialinijų patirto bankroto išgirdo dvylika tūkstančių be darbo likusių kompanijos darbuotojų, 2003-aisiais tapusių gyvais "Rimini protokoll" spektaklio prototipais.

Dar viena nūdienos aktualijas tyrinėjanti grupė – belgų "Victoria". Praėjusiose "Sirenose" rodytą "üBung" šįmet pakeis sukrečianti Lies Pauwels "Baltoji žvaigždė" ("White star"), sėkmingai rodyta Torūnės tarptautiniame teatro festivalyje ir laimėjusi Didįjį prizą.

Tarptautinėje arenoje debiutuojanti jauniausia kūrėjų grupė "SKUTR" iš Prahos "Archa" teatro Vilniuje parodys vieną moderniausių ir populiariausių Čekijos spektaklių – "Slapyvardis". Tai teatro spektaklių ciklo šiuolaikine tema "Chat" (pokalbiai internete) dalis – apie žodžių virsmą judesiais, o judesių – žodžiais. Keturi "čatintojai" trumpam susitinka pokalbių svetainėje; kiekvienas jų turi savų priežasčių naršyti po internetą. Pirmasis ieško poros pasimylėti, antrasis – kvailioja, norėdamas demaskuoti kitų žmonių silpnybes, trečiasis pasiruošęs pateikti savo psichologinį portretą, o ketvirtoji nori tiesiog pažaisti: "Nieko asmeniška... nieko asmeniška..." Aktoriai beveik tuščioje scenoje pasakoja savo veikėjų istorijas, kurias lydi neįprasta vaizdo projekcija ir technologiškai įmantrus garsas.

Pagrindinės festivalio programos baigiamasis spektaklis bus Maskvos "Et cetera" teatre Oskaro Koršunovo statyta Aleksandro Suchovo-Kobylino "Tarelkino mirtis". Tai pirmasis lietuvių režisieriaus spektaklis Rusijoje, kurtas garsaus teatro ir kino aktoriaus Aleksandro Kaliagino, vaidinančio ir vieną pagrindinių vaidmenų, teatre.

Kaip ir praėjusį rudenį, "Sirenos" nesitenkins vien užsienio spektaklių rodymu. Į festivalį atvyksiantiems kitų šalių kritikams bus įdomu pažiūrėti lietuvišką teatro programą. Joje – Valiaus Terterio statyta Saros Kane "4.48 Psichozė", Aido Giniočio su savo studentais kurtas "Atviras ratas", Jono Vaitkaus Nacionaliniame dramos teatre statyti Fiodoro Dostojevskio "Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai", Rimo Tumino premjerinės Antono Čechovo "Trys seserys", Agniaus Jankevičiaus režisuoti Natachos de Pontcharra "Žiurkiagalviai", Eimunto Nekrošiaus "Giesmių giesmė", Oskaro Koršunovo statyta brolių Presniakovų pjesė "Vaidinant auką", Cezario Graužinio "Pasikėsinimai į ją" pagal Martiną Crimpą, Gintaro Varno režisuota Tankredo Dorsto "Nusiaubta šalis" ir su Gyčiu Ivanausku statytas Thimotee de Fombellio "Švyturys".

Festivalio metu vyks scenos menų organizacijų vadybininkams skirtas seminaras "Tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo strategijos", diskusija "Teatro festivaliai pereinamuoju laikotarpiu", o klube, kaip ir pernai, bus rengiami susitikimai su festivalio dalyviais ir svečiais, vaizdo įrašų peržiūros, dramaturgijos skaitymai.